•    Pietų Amerika 1968 metais

     Šis kontinentas buvo dažnai minimas laikraščiuose 1968 metais — ir ne vien dėl to, kad Kolumbijoje vyko pasaulinis Eucharistinis Kongresas, kuriame dalyvavo popiežius Paulius VI. Dėmesys čia krypsta dėl to, kad šiame kontinente aiškiausiai matoma ir viltys, ir rūpesčiai ateinantiems dešimtmečiams. Kontinentas auga nepaprastai greitai: šimtmečiui prasidedant, jis turėjo tik 73 milijonus gyventojų, penkiasdešimt metų vėliau jau buvo 173 milijonai, 1968 m. vidury 268 milijonai, ir jei augimo tempas tęsis toliau, 2000 m. kontinente bus 690 milijonų gyventojų. Kontinento gyventojai jauni: štai dabar 40% žmonių yra 15 metų nesulaukę jaunuoliai. Pasak Lotynų Amerikos vyskupų konferencijos paruošto studijinio dokumento, dabartinės politinės ir ekonominės sistemos neįstengia išspręsti painių nuolat augančio kontinento problemų, ypač didelio ekonominio skirtumo tarp turtuolių negausios mažumos ir neturtingųjų masės.

•    Brazilija

     Augimo skausmai ir nepritekliai ryškiausiai matomi šiame kontinento milžine. Krašte prieš kelerius metus kariuomenė įvykdė valdžios perversmą ir iki šiol kontroliuoja krašto viešąjį gyvenimą. Kraštą valdantieji reikalavimus ekonominių reformų sutinka areštais ir varžtų priveržimais. Bažnyčia Brazilijoj vis ryškiau stoja vargingųjų ir nuskriaustųjų pusėn — tai didina įtampą tarp vyskupų ir vyriausybės, kurios pirmasis tikslas yra ‘status quo” palaikymas.

    Liepos 15-20 d. Rio de Janeire įvyko devintoji Brazilijos vyskupų konferencija. Svarstytas ir priimtas dokumentas, kuriame reikalaujama reformų krašto gyvenime, kad visi krašto gyventojai galėtų laisvai prisidėti prie krašto pažangos ir naudotis jos gėrybėmis. Tačiau šis dokumentas, vyriausybei prašant, buvo nepaskelbtas; jo vietoj priimtas labai bendras pasisakymas apie protestus prieš neteisybes.

    Vyskupų konferencijai buvo įteiktas manifestas, kurį pasirašė 350 brazilų kunigų: jame reikalaujama daugiau demokratijos Bažnyčios administracijoje — kunigai turėtų gauti balsą, vyskupus parenkant, turėtų teisę vesti, neprarandant savo kunigiškų pareigų; turėtų profesinį darbą ir teisę organizuoti kunigų gildas. Manifestą pasirašiusieji taip pat pageidauja, kad krašte būtų daugiau vedusių diakonų (šiuos rinktų parapijų tarybos). Dokumente taip pat prašoma, kad Bažnyčia daugiau liudytų neturtą ir būtų labiau nepriklausoma nuo krašto vyriausybės.

    Brazilijoje Bažnyčios “pažangusis” ir “konservatyvusis” sparnas kaskart viens nuo kito tolsta. Štai tuoj pat po vyskupų konferencijos dvylika konservatyvių vyskupų pasiuntė krašto prezidentui laišką, kuriame teigė, kad aktyvi mažuma kalba visos Bažnyčios Brazilijoje vardu: katalikiškoji kairė buvo pavadinta demagogų lizdu, kuriam talkina sensacijų ištroškusi spauda. Šie dvylika vyskupų yra remiami Brazilijos Draugijos Apsaugoti Tradicijai, Šeimai ir Nuosavybei. Draugija teigia, kad 380 tūkstančių brazilų pasirašė peticiją popiežiui, kurioje prašoma imtis priemonių sutvarkyti tariamus kraštutinius kairiuosius katalikus.

    Santykiai tarp kariuomenės vadų, kurie dabar valdo kraštą, ir Bažnyčios vyrų nuolat blogėja. Praeitų metų gegužės mėnesį prancūzas diakonas Guy-Michel Thibault buvo ištremtas už tai, kad dalinęs “subversyvinę” spaudą Volta Redonda plieno fabrike. Rugpiūčio mėnesį prancūzas darbininkas - kunigas tėvas Pierre-Joseph Wauthier ištremtas už veiklą metalo darbininkų streike. Kunigas Aivaro Regazzi (Itarana mieste) apkaltintas komunizmo rėmimu. Guanabara provincijos policija kaltina Crateus vyskupą Antonio Batista Fragoso, kad jis esąs komunistas ir remiąs raudonosios Kinijos simpatikus.

    Paskutinėmis 1968 metų dienomis kariuomenė suareštavo tris prancūzus kunigus - misijonierius, dirbusius Bom Jesus parapijoje Belo Horizonte. Karo teismas kaltino tėvą Michel-Marie Le Ven tokiais nusikaltimais: jis darbininkams aiškindavo jų teises, kai jie būdavo išmesti iš darbo; jis dalyvavo Tautinėj Protesto Dienoj, kurią ruošė žosistai, jauni katalikai darbininkai, Recife mieste; galop jis padėjo organizuoti būsimų partizanų grupes. Tėvas Francois Xavier Berthou ir tėvas Herve Grocnec kaltinami partizanų sąjūdžio organizavimu.

    Viena aišku, kad didelė dalis katalikų veiklos, siekiančios pagerinti neturtingųjų sunkią padėti, armijos vyrų yra laikoma “žaidimu su komunizmu”.

    Iš savo pusės, Brazilijos vyskupų konferencija savo pareiškime po areštų teigia: “Mes negalime pripažinti, kad kiti, šalia Bažnyčios autoritetų, turi teisę ir kompetenciją aiškinti Evangeliją”. Dabartinę padėtį Brazilijoje taikliai nubrėžia katalikų dienraštis “O Diario” Belo Horizonte savo vedamajame: “Valdančiųjų grupės gerbia ir remia Bažnyčią, kai ją gali panaudoti savo interesams; jos net toleruoja opoziciją, bet tik tol, kol Bažnyčia neima rimtai liesti neteisybe paremto režimo”.

• Argentina

    Argentinos vyskupo Jeronimo Podesta istorija rodo, kaip nelengva yra visuomeninės santvarkos reformatorių duona. Jam teko būti vyskupu Avellanedos vyskupijoje, kurios daugumą sudaro darbininkų šeimos. Savo vyskupijoje jis buvo žinomas kaip “darbininkų vyskupas”: karštai rėmė darbininkų unijas ir kūrė darbininkų - kunigų sąjūdį, jame matydamas “nepakeičiamą įrankį sužinoti apie žmonių padėtį ir rasti būdą naujai kunigų pastoracinei veiklai”. Jo pamokslai apie socialini teisingumą sukiršino daug įtakingų priešų. Atrodo, kad šiųjų tarpe buvo ir apaštališkasis nuncijus Argentinai, arkivyskupas Umberto Mozzoni. Roma pareikalavo, kad vyskupas Podesta atsistatydintų — taip ir įvyko. Vyskupas Podesta gavo naują “vyskupiją” — jis dabar yra tituliarinis Orrea de Animico Mauretanijoje vyskupas.

Neturtingi šiaurės brazilai pažįsta “Dom Antonio”, savo vyskupą Frogoso, kuris lanko jų kaimus, su jais meldžiasi ir kovoja už jų materialinę gerovę.

Avellanedoje nebėra balso, šaukiančio už teisingumą tiems, kurie neturi jėgos.

• Kolombija

    Trys milijonai piligrimų ir miestelėnų mojavo baltas nosines ir šaukė “Viva El Papa!”, popiežiui Pauliui VI viešint Bogotoje tarptautinio eucharistinio kongreso proga. Popiežius Kolumbijoje buvo penkiasdešimt šešias valandas — tuo metu pasakė devyniolika kalbų, kuriose jis, iš vienos pusės, reikalavo teisingesnio turtų pasidalinimo ir rėmė Bažnyčios žemių išdalinimą žemės ūkio reformose, iš kitos pusės, smerkė “ateistinį marksizmą, sistematinį maištą, kraują ir anarchiją”, pabrėždamas, kad “reforma turi būti taiki ir vykti palaipsniui”. Bogota miestas daug ruošėsi kongresui — buvo pastatyti nauji greitkeliai, gyvenamieji kvartalai, remontuotos bažnyčios; katedros atnaujinimui išleistas vienas milijonas dolerių. Kongresui daromos didelės išlaidos privedė ir prie demonstracijų Kolumbijoje ir kituose kraštuose: apie du šimtai katalikų Čilėje užėmė katedrą, reikalaudami Bažnyčios vadovavimo, pravedant radikalias socialines reformas. Kongresui pasibaigus, septyni šimtai Lotynų Amerikos kunigų pasirašė laišką, kuriame vyskupai raginami pripažinti, kad “prispaustieji turi teisę imtis jėgos socialinėms reformoms pravesti”.

A. L.