Spausdinti

Ar tai yra gerai?... Jei aš noriu liudyti Kristų, turiu pripažinti, kad šalia manęs yra geros valios kitaip manančių krikščionių.

KUN. VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, M.I.C.

     Mes šiandien turime garbę, lietuvių protestantų pakviesti, kartu su jais melstis už Bažnyčios vienybę presbiterijonų bažnyčioje. Tai mums yra pirmas kartas ir nemaža naujenybė mūsų religiniame gyvenime.

     Ne vienam iš mūsų kyla klausimas, ar tai yra gerai? Kodėl taip yra? Kas čia pasidarė, kad Katalikų Bažnyčia taip ryškiai pakeitė savo taktiką?

     Atsakymų į šiuos klausimus galima išgirsti įvairių, bet man šiandien ateina galvon ypač tas, kuris yra išreikštas II Vatikano susirinkimo Misijų dekrete.

     Jeigu mes į krikščionišką tikėjimą žiūrime ne kaip į kokį uždarą klubą, bet kaip į visą žmoniją apimantį išganymo vyksmą, tai mums prieš akis atsistoja priešingas faktas, kad didelė žmonijos dalis savo Gelbėtojo nepažįsta ir nėra nusiteikusi jį pažinti. Ir kai mes ieškome priežasties, kodėl pasaulio supažindinimas su Kristumi vyksta taip nesėkmingai, mes esame priversti grįžti atgal į mūsų namus ir čia susitikti su skaudžiu mūsų tikėjimo faktu, kad krikščionybė yra suskilusi. Dažnai, atstovaudami žmonijai Kristų, mes daugiau diskredituojame vieni kitus, negu iš tikrųjų liudijame Kristų.

     Nesiimkime šį vakarą uždavinio ieškoti priežasties, kodėl taip yra. Jeigu mes tai pradėtume daryti, nejučiomis patektume į senuosius bėgius, į vieni kitų kaltinimus. Vietoj to, mes teisingai įvertinkime patį suskilimo faktą.

     Aš galiu prisipažinti, kad man asmeniškai ši tragika nebuvo taip gyvai aiški, kol II Vatikano susirinkimas visos Bažnyčios vardu to nepasakė. Aš žinojau, kad šalia Katalikų Bažnyčios yra kitos Bažnyčios, bet man tai buvo kaip kažkas manęs neliečiančio. Tuo tarpu dabar man vis labiau ir labiau darosi aišku, kad aš negaliu liktis abejingu Bažnyčios suskilimo atžvilgiu. Ir jeigu aš noriu liudyti Kristų, aš turiu mažių mažiausiai pripažinti, kad šalia manęs yra geros valios kitaip manančių krikščionių ir kad aš nei jų veiklai negaliu kenkti, nei negaliu nevertinti, ką ji gero Kristaus vardu žmonijai daro.

     Bet čia pat iškyla priekaištas: jei taip, ar tikėjimo tiesos ir bažnytinės praktikos jau negalioja? Ar katalikybė nesiskiria nuo protestantizmo? Ar protestantizmas nesiskiria nuo katalikybės? Ar aš galiu nekreipti dėmesio į mano Bažnyčios mokymus?

     Šitoki ir panašūs priekaištai teisėtai kyla pas katalikus ir protestantus, kai juos kas pakviečia jungtis į ekumeninį sąjūdį. Ne, jie galioja. Nei katalikas, nei protestantas, norįs dirbti Bažnyčios vienybės labui, neprivalo išsižadėti savo Bažnyčios nuostatų ir praktikų. Jis gali liktis ištikimu savo bendruomenės nariu. Dar daugiau, jis turi pareigą paliudyti kitiems ekumenistams, kas jo Bažnyčioje yra geriausio. Norėdamas būti ekumenistu, jis tik turi sugebėti pripažinti geru tai, ką gero jis ras kitose krikščioniškose Bažnyčiose. Jis neturi iš anksto pasmerkti kiekvieno krikščionio, kuris nėra jo konfesijos narys.

     Tiesa, ekumenistu nebus tas, kuris sakys, kad kiekvienas tegul kuria savo Bažnyčią, neatsižvelgdamas į kitus. Tokia savo laikysena jis pasakys, kad Bažnyčios vienybė jam iš tikrųjų nerūpi. Dėl to nebus galima tokio galvojimo laikyti ekumenišku. Ekumenistas išsilaisvins iš galvojimo klišėmis, paimtomis iš istorijos. Katalikas ekumenistas nekaltins šiandienio evangeliko ar reformato už tai, kad jis suskaldė Bažnyčią. O protestantas ekumenistas nekaltins dabartinio kataliko už tas tikinčiųjų kaltes, kurios prie Bažnyčios suskilimo privedė. Jie abu stengsis vienas į kitą žiūrėti, kaip du Kristaus liudytojai, ir stengsis kantriai ir rūpestingai suderinti savo pažiūras ir veiklas.

     Mes matome, kad esame naujo sąjūdžio pradžioje. Mes nežinome, kur jis mus nuves, t. y. kokiomis formomis Bažnyčios vienybės mintis kristalizuosis ir kokia bus ta vienybė, kuri bus pasiekta. Tačiau vienu dalyku mes esame tikri, būtent, kad šis sąjūdis yra Šv. Dvasios įkvėptas. Tai liudija daugelis reiškinių. Tai liudija ypač tas faktas, kad patys religingieji žmonės abiejose šio suskilimo pusėse jau daug metų veikia ir meldžiasi už Bažnyčios vienybę. Dievo dvasia, būdama viena, negali nesiekti tos vienybės krikščionijoje.

     Šį vakarą mes dėkojame lietuviams reformatams ir liuteronams už mūsų pakvietimą bendrai maldai už Bažnyčios vienybę.

     Kai žiūrime į Bažnyčios vienybės problemą lietuvių tautos požiūriu, ji mums kelia daug uždavinių ir sunkenybių, bet kartu ji žada ir daug palaimos mūsų tautai. Palikime šį vakarą nuošaly sunkenybes, bet ištarkime bent pora žodžių apie palaimas. Konfesinės Lietuvių tautos grupės, kiekviena atskirai, yra daug prisidėjusios prie mūsų religinės kultūros. Tik prisiminkime lietuvius liuteronus su Mažvydu priešakyje, pradėjusiu mūsų tautos religinę raštiją, kartu su visu žvaigždynu Mažosios Lietuvos teologų, mokslininkų ir poetų. Ekumeninio sąjūdžio dėka mes, katalikai, šiuose asmenyse sugebėsime rasti daugiau, negu radome iki šiol.

     Arba paimkime plačią reformatų tradiciją, su didžiuoju jos vadu Radvila Juoduoju. Aš nesivaržyčiau jo laikyti mūsų tautos religiniu genijum. Ne šis vakaras yra tinkamas laikas vertinti Radvilą katalikišku ar kalvinistišku požiūriu. Tačiau, prieš 4 metus studijuodamas jo susirašinėjimą su Vakarų religininkais, paties Kalvino neišskiriant, susidariau stiprų įspūdį, kaip jis kovoja už asmeninio Dievo, ypač Tėvo supratimo išlaikymą ir nepaskandinimą jo beasmenėje filosofijoje. Kai mūsų dienose Dievo beasmeniškumas kai kuriose galvosenose jau yra privestas iki jo mirties, Radvilos Dievo — Tėvo išpažinimas gali mums visiems, nežiūrint konfesinių skirtumų, būti geras mokytojas.

     Taigi melskimės šiandien už Bažnyčių vienybę.