Spausdinti

Algimanto Kezio, S. J., nuotrauka

AKIRAČIAI

Nuomonė kaip svarstyti V. Noreikos koncerto ir kitų panašių įvykių naudą ar nenaudą lietuvių išeivių visuomenei

    Nesiūlydamas jokios savo asmeninės nuomonės V. Noreikos koncertų reikalu, norėčiau iškelti pagrindinę būtinybę bet kokiam lietuviškam reikalui pozityviai pasitarnaujančiom diskusijom.

    V. Noreikos koncertai yra įvykęs faktas. Tai turėtų žymiai palengvinti nuoširdų šito įvykio analizavimą dėl padarytos ar nepadarytos žalos mūsų lietuviško reikalo atžvilgiu.

    Kaip visiems mums žinoma, šiuo atveju mūsų visuomenėje yra susidariusios dvi visiškai skirtingos nuomonės. Apytikriai apibūdinus, jos būtų tokios: 1. Šitų koncertų organizavimas ir juose apsilankymas yra mūsų lietuviškam reikalui pakenkęs, todėl smerktinas ir daugiau nekartotinas. 2. Jokios žalos mūsų lietuviškoms aspiracijoms nėra padaryta. Dalis mūsų visuomenės turėjo progą pasidžiaugti lietuvio solisto aukšto lygio koncertu. Tad jis neduoda jokios progos pasmerkti rengėjų ir lankytojų nusikaltimu tautiniam reikalui.

    Šiuo atveju, norint kaltinančiąją nuomonę įrodyti esant teisinga, argumentuojant reiktų nenuklysti nuo tikslių ir galimų įrodyti faktų apie patį įvykį. Svarstymuose koncentruotis tik apie šitą įvykusį specifinį atvejį. Šitą įvykį vertinant, turėtų būti aiškiai išskirta mūsų mums patiems pasidaryta žala dėl nevisada naudingų ir taktiškų diskusijų atsiradimo tiek spaudoj, tiek įvairiuose subuvimuose. Nepriėjimas prie vienodos nuomonės neturėtų būti automatiškai skaitomas neigiamu reiškiniu. Jeigu šitas nuomonių skirtumas, dėl netobulų diskusijų, mėgina išvirsti į mūsų skaldymąsi, tai dar jokiu būdu netampa argumentu pasmerkti tų koncertų ruošėjus ar jų lankytojus. Šiuo atveju, diskusijos, toleruojančios ir priešingą nuomonę, jokiu būdu nebūtų nei mūsų visuomenę skaldžiusios, nei pakenkusios lietuviškoms aspiracijoms.

    Kiekvienas, mėginąs įrodyti šitų koncertų padarytą žalą, turėtų žvelgti į pagrindinį klausimą: pirmiausia, kiek padaryta žalos mūsų oficialiai Lietuvos laisvinimo bylai, ir antra, kiek ir kokia žala padaryta mūsų visuomenei, kuri tuos koncertus išgirdo arba nenorėjo jų išgirsti. Ar mūsų visuomenės dalies keleto valandų malonumas nėra per aukšta kaina, sumokėta mūsų lietuviškų reikalų sąskaiton? Ar reikalinga būtų ateityje šitokių parengimų vengti, ar griežtai jų atsisakyti?

    Diskusijose pagrindinis principas turėtų būti aiškių argumentų pateikimas. Nepasisavinti monopolio teisingai nuomonei atstovauti prieš kitaip šituo klausimu įsitikinusius. Negalima savo nuomonei pritariančius automatiškai vadinti protingais, patriotais ir t.t., o kitaip galvojančius tuoj pat pasmerkti kaip kvailius ir nepatriotus.

    Diskusijoms teigiamai nepasitarnauja paraleliniai sutapatinimai panašių, o kartais ir esmėje nieko bendro neturinčių, atvejų, pvz. Lietuvon siuntinių siuntimas ar paskirų asmenų lankymasis Lietuvon ar iš Lietuvos. Tiek siuntiniai, tiek kelionės priklauso skirtingai kategorijai, kur nepalyginamai artimiau ir nuolatiniau žmogus yra išstatomas kontaktams su oficialiomis komunistų įstaigomis. Šitie atvejai yra nuolatinis vyksmas, todėl ir svarstymas, kiek naudos ar žalos jie mūsų lietuviškam reikalui atneš, priklauso daugiau ateities patirčiai, negu praktiškai dabar įmanomam apsisprendimui už ar prieš. Koncertas yra ir pasiliks, bent klausytojams, vienkartinis ir pripuolamas atvejis, žmogų paliekantis be jokio oficialaus kontakto su bet kokia komunistine įstaiga.

    Savi pramatymai ar išvedžiojimai, pasiremiant savo patirtimi ar savo logiškomis išvadomis, nėra galimi išvengti. Jie turėtų būti aiškiai pastatyti į galimų galimybių, gal būt, vertų pagalvojimui, vietą. Šitokios galimos ar įsivaizduotos galimybės nėra argumentai, kurie turėtų kitus saistyti.

    Naudojimas užuominų, vietoj aiškiai pateiktinų faktų, kurias autorius pasilieka tik sau vienam težinoma paslaptimi (kaip pvz. išsireiškimas “tikrieji tų koncertų iniciatoriai”), neturėtų rasti vietos mūsų diskusijose. Paliekant nežinioj, apie kokius iniciatorius kalbama, yra lyg savotiškas skaitytojo įžeidimas, nekalbant jau apie tuos, kurie šiokiu ar tokiu būdu jaučiasi prisidėję prie koncertų suorganizavimo. Argumentavimas, kad rusai nesiunčia solisto mūsų lietuvybei palaikyti, dar nereiškia, kad koncerto išklausymas ar organizavimas automatiškai buvo žalingas lietuviškam reikalui.

     Tur būt, niekuomet nebus per daug priminta, jog komunistai savo tikslų nėra pakeitę mūsų tautinėms ir laisvės aspiracijoms sunaikinti. Tačiau šitas žinojimas neturėtų mūsų privesti prie panikos, kai mes net savo šešėlio pradėtume isteriškai bijoti ir pagal tai savo nusistatymą formuoti. Šitokioj mūsų nenormalioj situacijoj komunizmas bus pirmas, kuris šituo pasinaudos mus suskaldyti ir sunaikinti. Prie šitokio mūsų sunaikinimo, mano nuomone, bus daugiausia prisidėję tie, kurie priešingos nuomonės asmenis be jokių aiškiai turimų faktų pradės prilyginti tautinių reikalų išdavikams. Tas pačias priemones ir su tais pačiais rezultatais gali naudoti (ir, be abejo, naudoja) mūsų tarpe esą provokatoriai, prisistatą ypatingai kietais ir bekompromisiniais patriotais.

     Didžiulė atsarga turėtų būti naudojama laikraščių redakcijose, radijų valandėlėse ir organizacijų susirinkimuose. Šitos institucijos, norėdamos išsilaikyti objektyvios ir atviros įvairių nuomonių žmonėms, gali pasidaryti labai efektyviais įrankiais prieš negatyvių apraiškų formuotojus. Niekam neturėtų būti suteikta proga pasinaudoti šitomis institucijomis, jeigu yra bent mažiausias įtarimas, jog argumentuotojas, kad ir labai švelniai, savo nuomonei paremti naudoja ne faktus, bet savo ar jam pritariančių asmenų patriotiškumą, o savo nuomonei priešišką nusistatymą laiko lietuviškų reikalų išdavimu. Mūsų bendros vienybės išlaikymui reikėtų pasmerkti bet kokias viešas demonstracijas, nukreiptas kad ir prieš mažiausią mūsų visuomenės dalį, kol tuo reikalu nėra aiškiai ir pasmerkiančiai pasisakiusios mūsų visuomeniniam gyvenimui vadovaujančios pagrindinės institucijos. Viešas demonstravimas prieš kitokios nuomonės mūsų lietuviškos visuomenės dalį neturėtų iš mūsų susilaukti jokios tolerancijos. Kol oficialiai mūsų institucijos nėra aiškiai tos ar kitos nuomonės pasmerkusios, kaip mūsų lietuviškam reikalui išdavikiškos ir netoleruotinos, niekas neturėtų vartoti demonstracijos lietuviškiems reikalams ginti.

     Nuomonė, paremta kad ir iš nuoširdžiai lietuviškos širdies išplaukiančių jausmų, lieka tik jausmais, o ne faktais.

     Nuoširdus faktų pristatymas ir priešingos nuomonės toleravimas bei nuoširdus noras rasti bendrą ir objektyvų sprendimą gali ir turi išlaikyti mus tvirtais ir vieningais. Mūsų lietuviška kova reikalauja ir reikalaus stiprumo, nuoširdumo vieni kitiems ir, svarbiausia, mūsų visų vienybės.

Adolfas Šležas