AKIRAČIAI
Į jį žvelgiant iš evoliucinio taško
Įsidėmėtiname rašinyje “Prie ko einama” (“L. L.”, 1969 m. balandžio nr. 157 psl.) iškeliamas labai svarbus klausimas, kam keisti, keistis, jei Kristus-Dievas, Bažnyčia-mokykla įskiepijo, mokė, išaiškino...
Redakcijos duotąjį atsakymą reikėtų papildyti. Gamtos knygos, kurių seniau nepažinta ir kurios yra parašytos Dievo-Kūrėjo kalba, atskleidė dalykų, kurių seniau nežinota ir kurie dabar kelia nuostabą, net pasipiktinimą ir baimę suklysti. Tai teisybė, tačiau baimė nėra nei dorybė, nei tiesos šaltinis...
“Ne Dievas keičiasi, bet mūsų pažiūros į jį”, pasakė P. Claudel, didysis katalikas, akademikas. Taip ir jo vardu kalbanti Bažnyčia-mokykla.
Aiškėja, kad evoliucija, prieš kurią Dievo vardu tiek šiauštasi, yra pagrindinis gamtos dėsnis. Deja, didysis naujųjų laikų teologas ir mokslininkas Teilhard de Chardin, S. J., kuris pirmas į tai atkreipė dėmesį, vis dar daugelio senųjų protų yra nesuprastas.
Krikščionybės (kristybės) esmė yra žmogaus ir gėrio meilė. “Mylėk artimą kaip pats save” (Kristus). Judizmas šito nežinojo ir nereikalavo. Daugelis ir dabar nežino ir nesupranta, kaip ir kokiu būdu Senasis Įstatymas yra Kristaus pakeistas Naujuoju Testamentu, Senojo neniekinant.
Seniau manyta, tikėta, kad nuodėmė įžeidžia Dievą, dabar suprantame giliau: nuodėmė įžeidžia ne Dievą, bet, anksčiau ar vėliau, tą, kuris ją padaro. Seniau skelbta, kad moteris yra vyrui nuodėmė, o dabar: moteris yra vyro garbė, ir atvirkščiai. Celibatas (viengungystė) laikytas dorybe, o dabar bėgimu iš pasaulio, vengiant didesnės ir sunkesnės pareigos, atsakomybės. Žinoma, tai nereiškia, kad negali būti išimčių: dvasininko pašaukimas, karys fronte ir kt.
Šių laikų krikščionybėje (kristybėje) siekiama ekumenizmo, bet tai vyksta labai sunkiai, ką rodo ir minėtas Br. Brazdžionio laiškas (“L. L.”, balandžio nr. 157 psl.), kuris yra lyg ir protestas, o šitokių yra labai daug. Jų negalime kaltinti, nes studijų, raštų šiuo klausimu yra labai maža.
Ekumenizmas jau turėtų būti visiems žinomas ir privalomas. Tai reiškia daugiau kaip tolerencija. Tai, pagal prel. Bertrand Hassel, yra religinė revoliucija, kuri vis dar nėra įvykdyta (žr. “Rheinischer Merkur”, 1964, Ostern). Ekumenizmas (graikiškai, visapasaulietumas) nėra vienybė sentikybose, o vidinė vienybė, atsisakius klaidų, kurios įsibrovė evoliucinės istorijos bėgyje.
Šiandien jau reikėtų skirti sektantus katalikus, kurie drįsta, kaip viduramžiais, svaidytis ant kitų “eretikų” vardais, nuo ekumeninių katalikų, kurie nedrįsta Dievo ir Kristaus laikyti savo monopoliu, o save visažinančiomis gyvomis tobulybėmis.
A. Ignaitis
Redakcijos pastaba:ekumenizmas kaipo visapasaulietumas gali būti skaitytojų įvairiopai ir skirtingai suprastas. Čia norime tik pacituoti, ką II Vatikano suvažiavimas supranta krikščioniškuoju ekumenizmu: “Šiame vienybės sąjūdyje, kuris vadinamas ekumeniniu, dalyvauja visi garbinantieji triasmenį Dievą ir išpažįstantieji Jėzų Kristų Viešpačiu ir Išganytoju... ne vien paskirai, bet ir susibūrę į bendruomenes... Kone visi, nors skirtingu būdu, jie trokšta vienos ir regimos Bažnyčios, kuri būtų tikrai visuotinė ir pasiųsta į visą pasaulį” (II Vatikano susirinkimo dokumentai, II, 24 psl.).