AKIRAČIAI
Kodėl ji negalėtų būti giedama, organizuojant pavergtų tautų savaites?
“We Shall Overcome” (mes nugalėsim) — šią dainą, ar, teisingiau, giesmę, paprastai girdime, kai per radiją ar televiziją rodomos kokios nors demonstracijos, protesto eisenos. Dažniausiai ji veržiasi iš amerikiečių negrų lūpų. Ji lydėjo juoduosius demonstrantus Alabamoje, Georgijoje ir visur kitur, kur bandoma viešumai priminti ne tik apie pareigas kraštui, bet ir apie teises, kurias turi garantuoti tas pats kraštas. Ir taip ne kartą teko televizijos ekrane matyti tvarkos dabotojus, piudančius savo vilkinius šunis prieš beginklę minią, neretai moteris ir vaikus... Ir tie šunes, ir tos aukšto spaudimo gaisrininkų vandens žarnos... Ir demonstruojančių bene vienintelis ginklas — tai toji giesmė “We Shall Overcome...”
Neretas mūsų tautiečių, tenka pripažinti, mūsų čia kalbamu klausimu laikosi visiškai apatiškai, kai kada ir be jokios nuomonės, o dažniausiai net ir visai priešingai nusiteikęs bet kurių demonstracijų atžvilgiu. Atrodo, kad aplinkos įvykiams, jei tik tiesiogiai nepaliečia mūsų kailių, daromės itin nejautrūs, tiesiog surambėję. Tiesa, mūsų jaunimas, augęs ir brendęs amerikinėje aplinkoje, jau turi visai kitas nuomones ir įsitikinimus. Šioje plotmėje jų gimdytojų ir prieauglio nuomonės visiškai išsiskiria. Mes piktinamės ir jokiu būdu negalime suprasti bei pateisinti tų pasitaikančių katalikų kunigų, vienuolių, tiek vyrų, tiek ir moterų, kurie drįsta kartu su juodaisiais žygiuoti miestų gatvėse. Mes tokius smerkiame, piktinamės jais ir kraipome galvas, nesuprasdami, kodėl bažnytinė vyriausybė tokių išsišokėlių nesutramdo. O jau ne iš reto burnos teko girdėti, kad ta mūsų minima giesmė, esanti ne kas kitas, bet tik tikrasis himnas... velniui! Atseit toks Gounod galėjo ją įtraukti kaip atskirą ariją Mefistofeliui, na, kad ir savo “Fausto” operoje.
Bet, bent kiek giliau pakalbėjus su tais, kurie tą giesmę vadina velnine, paaiškėjo, kad daugelis net ir tų visų žodžių nežino, bet neatšaukiamai kalba apie kipšo garbinimą. Kiti tiesiog netiki, kad šio rašinio autoriui ją ne kartą teko girdėti ir kartu giedoti katalikų bažnyčioje, šv. mišių metu, ir ne vien tik per pamaldas, užmušus dr. M. L. King, bet ir per sekmadienio pamaldas, ypač per vadinamąsias “liaudies mišias”, tikintiesiems giedant giesmes, gitaroms palydint. Giesmės žodžiai labai paprasti, melodija nesudėtinga ir, kartą išgirdus, tikrai nesunku kartu prisidėti prie giedojimo. Kiekvienas posmelis tėra tik dviejų eilučių ir tuoj po jo, visada kartojamas irgi dviejų eilučių priegiesmis:
We shall overcome, we shall overcome,
We shall overcome some day.
Oh, oh, deep in my heart I do bedieve
That we shall overcome some day.
The truth shall make us free, the truth Shell
make us free,
the truth shall make us free some day
.
(Priegiesmis)
We shall live in peace, we shall live in peace,
we shall live in peace some day.
(Priegiesmis)
We are not afraid, we are not afraid,
we are not afraid today.
(Priegiesmis)
We'll walk hand in hand, we'll walk hand in hand,
we'll walk hand in hand some day.
(Priegiesmis)
Tiesiog nuostabu, kad tokie paprasti, besikartojantieji žodžiai turėtų tiek daug vidinės jėgos, padėtų sukelti tokią galingą nuotaiką, kad nei piktų šunų dantys, nei vandens čiurkšlės, nei kitos, kartais visai bereikalingai naudojamos, jėgos formos, nepajėgia sužlugdyti giedančiųjų moralės. Kaip matome iš teksto, vargiai ar tiktų giesmę vadinti himnu šėtonui; verčiau jau jai tiktų visų prispaustųjų, o platesne prasme imant, gal net ir visų pavergtųjų giesmės vardas. Kodėl ji negalėtų būti giedama, organizuojant pavergtų tautų savaites, paradus, demonstracijas? Joje juk reiškiamas laisvės, tiesos ilgesys, guodžiamasi, viliamasi. Niekam negrasoma, nekalbama apie jokį kerštą, tik apie viltį geresnio rytojaus. Būkime tikri, kad ir tokia “neutrali” giesmė niekad nebus leidžiama giedoti sovietinėje orbitoje, bet vargiai ar derėtų piktintis, jei ją išgirstame ir katalikiško šventnamio skliautuose. Jos žodžiai juk ne neapykantos, bet meilės žodžiai!
Al. Gimantas