ATSAKANT
"Laiškų Lietuviams" liepos-rugpiūčio ir šiame numeryje (žr. 243 ir 281 psl.) spausdinome dr. Vyt. Vyganto pastabas apie povati-kaninę Bažnyčios padėtį, paimtas iš jo paskaitos Čikagos lietuvių visuomenei. Apačioj— jo atsakymas į vieną aktualų klausimą po tos paskaitos.
Savo pastabose minėjot, kad iš aggiornamento, dvasinio atsinaujinimo, taško žiūrint, negalima būtų skirstyti Bažnyčioj veikiančius žmones į konservatyviuosius ir pažangiuosius. Tačiau iš Jūsų kalbos apie stagnaciją, reformą bei revoliuciją ir iš Jūsų duotų pavyzdžių aiškiai matosi — nesvarbu, kokius žodžius bevartotume, kad kažkokia tai įtampa Bažnyčioj yra. Prašau paaiškinti keletą tos įtampos aspektų ir nurodyti, kaip mes josios atžvilgiu turėtume laikytis.
Kęstutis Trimakas, S. J.
Spaudimas, kurį žmogus daro, yra visuomet dviejų įtampų išdava. Negalima padaryt sprendimo, jeigu nėra bent dviejų galimybių pasirinkti. Mano supratimu, tuomet nėra sprendimo. Jeigu šiandien aš galiu tik per vienas duris išeit, aš neturiu jokio sprendimo. Gali apspręst, ar aš dabar eisiu, bet yra tik vienos durys ir aš galiu tik per vienas duris išeit. Bet jeigu yra suteiktos galimybės sprendimui, tai aš darau sprendimą, ir tas sukuria naują įtampą, ypatingai jeigu aš jaučiu tam tikrą konfliktą tarp tų galimybių.
Psichologine prasme kalbant, Bažnyčioj yra tokių klausimų, kuriuose yra aiškių įtampų, bet kai kurie žmonės to visai nejaučia. Pavyzdžiui, visuotiniame Bažnyčios suvažiavime kardinolas Ruffini, kalbėdamas apie pasauliečius, pasakė, kad pasauliečiai neturi jokių teisių; jiems tik ateit į bažnyčią ir aukoti. Vienas Berlyno jėzuitas, apie tai rašydamas, sako: “Man kyla mintis, ar šis arkivyskupas nesumaišė pasauliečių su mafija”.
Taigi, šitam kardinolui, kuris yra vieno nusiteikimo ir jau turi sprendimą, nėra jokio pasirinkimo. Tam gi žmogui, kuris dar ieško sprendimo, susidaro tas sunkumas, kad šitoj orientacijoj viena ir kita galimybė turi tam tikro prasmingumo. Įtampos mes neišvengsim.
Man atrodo, pas mus yra ta bėda, kai mes bandom viską kategorizuoti. Čia padarė liberalai, čia padarė konservatoriai. Jeigu aš progresuosiu, tai aš automatiškai su jais einu. O jeigu čia padarė konservatorius, čia padarė progresą, tai tuo pačiu blogai. Šitas kategorinis sprendimas, mano supratimu, yra pati didžioji klaida mūsų gyvenime. Mums reikia bandyti kiekvieną atvejį spręsti iš tos problematikos, kuri tą klausimą iškelia. Jeigu klausimas iškelia tokią problematiką, mes pagal tai ir klausimą sprendžiam.
Aš būčiau linkęs siekti daugiau individualaus sprendimo, negu duoti atsakymą pagal tam tikras kategorijas. Ir jeigu aš galiu taip individualiai, suderindamas krikščioniškąjį mokslą, savo sąžinę suderinti su Bažnyčios autoritetu, tuo pačiu aš bandau duoti atsakymą į tą problemą. Tai čia yra grynai asmeninis atsakymas.
Dabar ar Bažnyčioj laikytis tų konservatorių, ar tų progresyviųjų, sunku pasakyti. Kad ir tas kardinolas Alfrink; jis daugelio žmonių laikomas progresyviu prieš 5-8 metus, o dabar studentai labai nepalankiai į jį reaguoja. Iš konservatorių taško žiūrint, yra kitas klausimas apie gimdymų kontrolės encikliką. Mane truputį baugina, kad Amerikos teologai po dviejų valandų po popiežiaus paskelbimo galėjo parašyti raštą prieš tą encikliką. Sąžinė reikalauja gilesnio ieškojimo, daugiau negu dvi valandas, daugiau negu dvi dienas. Yra gilus klausimas, labai jdomiai popiežiaus pastatytas. Kai kurių aiškinimu, jis nėra davęs atsakymo. Bažnyčia dar nėra išmokus pasakyti: “Ne, mes nežinom”. Ir šitas popiežius dar nėra turėjęs tiek drąsos pasakyti: “Ne, mes nežinom ir neduosiu atsakymo”. Bet pats tas faktas, jog jis jau yra pabrėžęs, kad sakramentinis išrišimas turi būti suteiktas tam, kuris priešinasi šitam mokslui, yra labai įdomus tokios primityvios psichologijos supratimo žmogui kaip man — tai išdava, kad jau yra suteikta tam tikra kontradikcija, kuri rodo, kad galutinio atsakymo Bažnyčia nežino. Tai yra mano interpretacija. Bet šitas Vašingtono Katalikų Universiteto teologų stojimas piestu tokioj formoj, mano asmeniniu galvojimu, buvo per greit. Žinoma, tai jie darė pagal savo sąžinę, bet aš kvestijonuoju tai.
Tačiau vienas dalykas yra aiškus: tol, kol mes gyvi esam, ir tol, kol bus Bažnyčia... mes būsim Bažnyčia, tol toj Bažnyčioj bus nuomonių skirtingumo ir tol tos dinamikos bus. Jos buvo ir prieš II Vatikano suvažiavimą... Pasižiūrėkit į Lietuvos gyvenimą tarp 1930-1940 metų. Visą laiką ta įtampa yra... Be jos nebūtų nei sprendimų... Aš manau, kad kategorinio atsakymo aš negalėčiau duoti.
Dr. Vytautas Vygantas
