Šio puslapio viršuj — atvaizdas R. Mozoliausko sukurto reljefo Čikagos Lietuvių Jėzuitų koplyčios fasade.
Keturių šimtų metų sukaktis 1569 - 1969
PAULIUS RABIKAUSKAS, S. J.
Šių metų rugsėjo 28 d. sueina lygiai 400 metų nuo pirmųjų jėzuitų apsigyvenimo Vilniuje. Jau seniai jie ten buvo laukiami, todėl tą dieną buvo iškilmingai sutikti ir pagarbiai priimti. Tiesa, kai išsiruošė į kelionę, dar nežinojo, kaip ilgai jie galės Vilniuje pasilikti. Jiems buvo pasakyta važiuoti į Vilnių "pasižiūrėti". Bet kai pamatė, kas jiems Lietuvos sostinėje buvo paruošta, kai patys patyrė senelio vyskupo ir miesto gyventojų nuoširdumą bei palankumą, buvo aišku, kad reikės pasilikti ir stoti į darbą. Šiandien, praėjus 400 metų, visi turi pripažinti, kad tą dieną Lietuvoje buvo įdiegtas daigelis, iš kurio greitai išaugo plačiai išsikerojęs medis, savo šaknimis ir šakomis veikęs visą tolimesnį krašto gyvenimą.
DIRVOS PARUOŠIMAS
Tai ne savaime suprantama, kad jėzuitai, atvykę į Vilnių, rastų jiems palankią aplinką. Gan naujas, neperseniai (1540 m.) įsteigtas ordinas, formavęsis Europos pietuose, negalėjo tokiu trumpu laiku pasiekti tolimų šiaurės sričių. Reikėjo, kad kas apie jį žinotų, kad kas rimtai rūpintųsi jo įkurdinimu, vienu žodžiu — kad kas naujiems svečiams paruoštų tinkamą dirvą. Kaip visa tai įvyko Vilniuje?
Pirmosios žinios apie jėzuitus Lietuvą bus pasiekusios savaime plintančiu apie juos garsu. Čia bus nemaža prisidėję studijuojantieji užsieniuose, ypačiai tie, kurie lankė Paduvos (kur jėzuitai nuo 1542 m. turėjo savo kolegiją), Bolonijos (kur panaši kolegija veikė nuo 1546 m.), Liuveno (nuo 1542 m.). Vienos (nuo 1551 m.). Pragos (nuo 1556 m.) universitetuose. Ypačiai Viena šiuo atžvilgiu atliko didelį vaidmenį. Dešimtmetyje po 1560 m. Vienos jėzuitų kolegiją lankė nemaža jaunuolių iš Lenkijos. Daug kas ir gyvendavo jėzuitų išlaikomame bendrabutyje. Pvz. Stanislovui Kostkai būnant Vienoje, (1564-67) lenkai sudarė apie 70% visų bendrabutiečių. Nežinome, kiek ir kas Vienoje studijuojančiųjų tarpe yra buvę iš Lietuvos, bet aišku, kad tokie, sugrįžę po studijų į namus, netylėdavo, girdavo savo mokytojus, jų uolumą, jų pamaldumą ir pasiaukojimą.
Bet vilniečiai jau 1555 m. patys savo akimis matė tikrą jėzuitą, kuris tų metų gale atvyko popiežiaus legato vysk. Aloyzo Lippomani palydoje pas karalių Žygimantą Augustą, tuo metu gyvenusį Vilniuje. Tai buvo ispanas T. Alfonsas Salmeronas, 40 m. amžiaus, vienas pirmųjų septynių jėzuitų. Pasiuntinybės reikalais užimtas, Salmeronas nedaug turėjo laiko susitikti su miesto gyventojais, nė jų kalbos nemokėjo. Nebuvo tuokart Vilniuje nė vyskupo: Paulius Alšėniškis buvo neseniai miręs (1555. IX. 4.), o busimasis — Valerijonas Protasevičius — dar tebevaldė Lucko vyskupiją. Galėjo susitikti su Vilniaus sufraganu vysk. Jurgiu Albinu, bet niekur apie tai neužsimenama. Savo laiške iš Vienos, ką tik atvykęs iš Vilniaus (1556. I. 1.) Salmeronas rašo, jog kalbėjęsis privačiai su vienu karaliaus sekretorium, draugiškai nusiteikusiu jėzuitų atžvilgiu (lenkas jėzuitas istorikas J. Korewa mano, kad tai buvęs M. Kromeris, vėliau Varmijos vyskupas), apie kokios nors jėzuitų kolegijos įsteigimą, bet gavęs atsakymą, kad esančiose aplinkybėse ne tik sunku, bet ir visai neįmanoma tai daryti; didikai ir bajorai užimą bažnyčių ir vienuolynų nuosavybes, atimą rentas, o tasai, kurio pareiga būtų neprileisti tokių sauvaliavimų (suprask: karalius), į visa tai žiūri pro pirštus.
Vilčių neteikiančios perspektyvos, vysk. A. Lippomani misijos nepasisekimas, neįprastos keliavimo, gyvenimo ir klimato sąlygos (gruodžio mėn. važiuodamas iš Vilniaus į Vieną, Salmeronas nušalo rankas ir kojas), — visa tai prisidėjo prie to, kad jėzuitų ordino centre susidarė nuomonė, jog Lietuva yra atšiaurus, didelių aukų ir vargų kraštas. Vėliau ji bus dažnai vadinama šiaurine Indija. Pirmasis, kuris Lietuvą ir kitus šiaurės kraštus palygino su Indija, buvo šv. Petras Kanizijus, 1558 m. gale ir sekančių metų pradžioje lankęsis Krokuvoje ir Petrikave.
Kalbant apie kelio jėzuitams į Vilnių ruošimą, negalima vis dėlto nepaminėti Varmijos vyskupo, nuo 1561 m. kardinolo Stanislovo Hozijaus. Jis jau 1558 m., būdamas Romoje, artimai bendravo su jėzuitų ordino vadovybe. Ryšiai dar sustiprėjo, kai kard. Hozijus, būdamas vienas popiežiaus legatų Tridento susirinkime (trečiame tarpsnyje), nuolat susitikdavo su ordino generolu Jokūbu Laynez, Petru Kanizijum ir kitais jėzuitais, susirinkimo teologais. Tai nebuvo veltui: baigiantis susirinkimui, kard. Hozijus išgavo iš Laynez pažadą įsteigti Varmijos vyskupijoje kolegiją. Pažadas buvo išpildytas, sekančiais metais (1564) atidarant Braunsbergo kolegiją.
Bet kard. Hozijui nebuvo svetimi ir Lietuvos reikalai. Juk jo brolis Ulrichas gyveno Vilniuje. Tiesa, jis buvo tapęs liuteronu, bet prieš mirtį (1572 m. gavėnioje) grįžo į Katalikų Bažnyčią. Kardinolas taip pat gerai pažino Vilniaus vysk. V. Protasevičių ir miesto vaitą A. Rotundą; su jais dažnai susirašinėjo, o susitikę kur nors seimo metu ir asmeniškai pasikalbėdavo. Todėl ir šie gerai žinojo, kad Braunsberge pradėjo veikti jėzuitų kolegija ir kokios naudos ji teikė miestui ir visam kraštui. Net iš Vilniaus pradėjo vykti ten studijuoti. Visi jautė, kad Lietuvai reikia savų aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų. Lig tol daryti bandymai atidaryti tokią mokyklą Vilniuje (A. Kulviečio 1539-41 m.; P. Roizijaus, kuris 1566 m. bandė išplėsti prie Šv. Jono bažnyčios esančią pradžios mokyklą; ir taip pat mintis Vilniuje atidaryti Krokuvos universiteto skyrių) dėl mokomojo personalo stokos, materialinių sunkumų ir kitų priežasčių neišsipildė. O čia štai į Braunsbergą atvažiuoja iš svetur mokyklos darbui pasiruošęs ištisas štabas mokytojų bei auklėtojų ir atidaro aniems laikams modernią gimnaziją. Kodėl tat nepadaryti panašiai ir Vilniuje?
BANDĖ KARALIUS, BET NEPAVYKO
Kai jėzuitų generolas Laynez sutiko atidaryti Braunsberge kolegiją, apie tą patį laiką (1563 m. gale) ruošėsi kelionei į Lenkiją popiežiaus nuncijus vysk. J. F. Commendone. Ir šį kartą į nuncijaus palydą buvo paskirtas vienas jėzuitas, dar jaunas (28 m. amž.), vos tik studijas Romoje teologijos daktaro laipsniu baigęs čekas Baltazaras Hostovinas (Hostounsky). Jis nebuvo tokia iškili figūra, kaip kad anksčiau su popiežių pasiuntiniais j Lenkiją vykę jėzuitai A. Salmeronas ir P. Kanizijus; jo kažkodėl nemėgo ir pats vysk. Commendone. Bet savo nuolankumu, paprastumu ir apaštaliniu veržlumu jis atkreipė į save daugelio didikų ir nedidikų dėmesį. Naudojosi kiekviena proga patyrinėti jėzuitų kolegijoms steigti galimybes. Kalbėjosi tuo reikalu ir su vysk. Protasevičium. Bet šis tik pasiskundė savo bėdomis: viskas kareivių ir eretikų nualinta, kad vos galįs pats išsilaikyti, ir nieko nepažadėjo.
Vysk. Commendone visgi pavyko prikalbėti karalių Žygimantą Augustą skirti reikiamą fundaciją kolegijai Vilniuje, kuri iš karto turėjo būti universitetinio lygio, su filosofijos ir teologijos fakultetais. Karalius pažadėjo; nuncijus 1565 m. pradžioje laiškais spaudė Romą, kad neatsisakytų. Įsikišo ir popiežius Pijus V. Jėzuitai sutiko: "Jei pavasarį ten bus viskas paruošta, rudeniui apsiėmė pasiųsti kolegijai reikalingą personalą" — skaitome ordino sekretoriaus Polanco užrašuose. Tačiau tuokart nieko neįvyko. 1565 m. pavasarį Vilniuje pradėjo maištauti galingasis vaivada Radvilas Mikalojus Juodasis. Karalių prislėgė kitokie rūpesčiai kaip kolegijos steigimas. Tais pačiais metais paliko Lenkiją ir nuncijus Commendone, kuris buvo svarbiausias to plano judintojas.
VYSK. PROTASEVIČIUS ĮSTEIGIA KOLEGIJĄ
Ko nepajėgė padaryti karalius, po poros metų įvykdė Vilniaus vyskupas Protasevičius. Žinoma, ne vienas jis, bet palaikomas ir gal raginamas miesto vaito A. Rotundo, kapitulos narių ir kitų Vilniaus katalikų, jau 1567 m. vasarą nusprendė iš savo išteklių sudaryti pilną kolegijos fundaciją. Tuojau numatė namus ir pradėjo juos ruošti jėzuitams gyventi ir mokyklai veikti (oficialiai juos nupirko už 4.000 kapų liet. grašių 1568 m. vasarą). Kai išgirdo, kad 1568 m. vasarą pas kard. Hozijų ir Braunsbergo kolegijoje lankosi jėzuitų provincijolas L. Maggio, rašė laiškus, maldavo, kad pasiųstų ką nors tuos namus perimti. Bet tokių prašymų jėzuitų vadovybė daug gaudavo, taip kad jau niekaip negalėjo visų patenkinti. Todėl neskubėjo ir su Vilniumi. Virš 25 metų patirtis parodė, kad svarbiau turimas kolegijas gerai išlaikyti negu vis naujų prisiimti. "Labai skaudu — rašė ordino sekretorius Polanco 1568 m. pabaigoje — kad negalime priimti Vilniaus vyskupo dosnios aukos; jis rašė, labai prašydamas (con mucha instantia),bet dėl darbininkų stokos negalime jo patenkinti... Teatsiunčia Viešpats į tokį didelį vynuogyną daug darbininkų jam dirbti". Vis vien vysk. Valerijono ir kard. Hozijaus pakartoti prašymai bent tiek paveikė ordino vadovybę, kad 1569 m. pradžioje pradėta dairytis, ką būtų galima pradžiai į Vilnių pasiųsti. Ir sekančią vasarą jau visai konkrečiai nuiarta paskirti keturis asmenis, kurie Vilniuje perimtų vyskupo paruoštus namus.
ATVYKSTA PIRMIEJI KETURI
Labai nudžiugo vyskupas, kad jo planai pradeda pildytis. Žinojo, kad, jei tik atvyks, pamatys, ką yra paruošęs, ir vietoje patirs, kaip jie yra reikalingi, turės pasilikti ir galutinai įsikurti. Tuojau pat pasiuntė į Braunsbergą (apie 400 km. nuo Vilniaus) arklius, vežimus ir savo sekretorių su kelionpinigiais. Keliautojų grupė iš Braunsbergo pajudėjo rugsėjo 15 d. Važiavo 4 jėzuitai, skirti pasilikti Vilniuje: 1) Baltazaras Hostovinas (apie kurį jau aukščiau buvo kalba; jis buvo čekas, 34 m. amžiaus, jau kunigas, Romoje baigęs studijas teologijos daktaro laipsniu; jau pažino vysk. Protasevičių ir, šiam specialiai pageidaujant, buvo iškviestas iš Olomouco kolegijos; jis turėjo vadovauti Vilniuje pasiliekantiems jėzuitams), 2) Andrius Bocatius (iš Sneek vietovės Frizijoje, Olandijoje; todėl šaltiniai dažnai jį vadina Andreas Frisius; 39 m. amžiaus, jau kunigas, tapęs jėzuitu Romoje 1552 m., dar šv. Ignaco, ordino įsteigėjo, laikais; ten pat Romoje gavęs laisvųjų menų magistro laipsnį), 3) klierikas Joakimas Petronellus (lenkas iš Mozūrų, 22 m. amžiaus, vos tik prieš dvejus metus Pragoję įstojęs į jėzuitus) ir 4) Andrius Zaleskis (lenkas nuo Varšuvos, irgi dar jaunas, broliukas padėjėjas; nepraėjus nė metams, mirė Vilniuje ir palaidotas, pirmas iš jėzuitų, Šv. Jono bažnyčios rūsyje). Šiuos keturis lydėjo viceprovincijolas Pranciškus Sunieris, ispanas, 37 m. amžiaus, ir jo kelionių palydovas brolis Vilhelmas Lambartas, anglas iš Northamptono, 37 m. amžiaus. Pastebėtina, kad nė vienas jų dar nebuvo pasiekęs 40 m. amžiaus, o vykdė tokį svarbų ir atsakingą darbą. Žmonės anuomet greičiau subręsdavo nuveikti didelius darbus, bet greičiau pasendavo ir numirdavo.
Bendralaikės Vilniaus jėzuitų kronikos smulkiai aprašo pirmų savųjų į Vilnių atvykimą. Štai kaip jie buvo sutikti: "Kai beliko iki Vilniaus trys mylios, viceprovincijolas ir kiti jėzuitai buvo pakviesti apsistoti viename Trakų prepozito dvare, kur vyskupo noru buvo duosniausiai pavaišinti. Ten pernakvojus, sekantį rytą juos pasitiko raiti vyskupo dvariškiai ir keletas bajorų, kurie buvo pasiųsti keleivius palydėti į miestą. Tėvas viceprovincijolas atsisakė nuo tokios garbingos palydos ir norėjo pėsčias įeiti į miestą, bet niekaip negalėjo prikalbėti, kad raiteliai pirm jo jotų, ir turėjo lipti į vežimą, nes tokia buvo vyskupo valia. Taip 1569 m. rugsėjo 28 d. įvažiavo į Vilnių,
279 psl. viršuje — Vilniaus universiteto fotografija. Apačioj — paveikslas, vaizduojąs karalių Steponą Batorą, 1579 m. skelbianti jėzuitų vadovaujamos Vilniaus akademijos įkūrimą.
beveik visiems miesto gyventojams išsiliejus į gatves jų pasižiūrėti. Pasuko į rūmus, kurie buvo skirti kolegijai, nes taip jau norėjo vyskupas. Ten juos pasveikino ir priėmė vyskupo vardu kapitulos kanauninkai ir prelatai. Tą pačią dieną juos pasikvietė pas save vyskupas, ir visi pas jį nuėjo, lydimi vyskupo dvariškių. Tėvas viceprovincijolas ordino generolo, provincijolo ir visos vienuolijos vardu trumpa kalbele pasveikino vyskupą. Vyskupas panašiai trumpais žodžiais ir pro ašaras, kurios jam veržėsi iš džiaugsmo, pasveikino atvykusiuosius. Kad galėtų geriau susipažinti su mūsų ordino statutu ir nuostatais, davėme jam pasiskaityti Konstitucijas. Po to visi, vyskupo tarnų lydimi, sugrįžo į kolegijai skirtus namus".
Taip kronika aprašo tą pirmąją jėzuitų Vilniuje buvimo dieną. Jie pamatė, kaip gerai, gražiai ir patogiai viskas paruošta, kaip vyskupas nieko nesigaili, kad tik naujieji atvykėliai būtų patenkinti. Jie neturėjo virėjo: vyskupas davė savo tarną, jauną rusą belaisvį, vardu Paulių, kuris, ir dvejiems metams praėjus, vis dar minimas, kaip "labai naudingas darbams virtuvėje, duonai kepti, alui gaminti". Jiems reikėjo bažnyčios: vyskupas ryžosi pastatyti visai naują, nes šalia jėzuitams skirtų namų esančios Šv. Jono bažnyčios jos klebonas ir arkipresbiteris, ispanas Petras Roizijus, jokiu būdu nesutiko iš kažkur atvykusiems vienuoliams perleisti. Tik vėliau — 1571 m. — karaliaus dekretu ši bažnyčia buvo prijungta prie kolegijos; tada atkrito ir naujos bažnyčios statymo reikalas.
Ordino vadovybė Romoje, gavusi iš savųjų tikslias žinias apie vysk. Protasevičiaus kolegijai skirtą fundaciją, pagaliau sutiko ją priimti. Jau 1569 m. gruodžio 24 d. davė vyskupui teigiamą atsakymą. Sekančią vasarą kolegija buvo formaliai įsteigta ir tuoj pat pradėjo visu tempu veikti.
JĖZUITŲ VILNIUJE ĮSIKŪRIMO REIKŠMĖ
Minėdami šio istorinio įvykio — jėzuitų Vilniuje apsigyvenimo 400-tąsias metines, visi, kaip kas jėzuitų atžvilgiu ir bebūtų nusistatęs, turi pripažinti, jog minimas įvykis turėjo plačių ir gilių pasėkų tolimesniame Lietuvos gyvenime. Tai buvo Vilniaus universiteto užuomazga, svarbios mokslinės bibliotekos pradžia (jėzuitai jau rado vyskupo jiems skirtus kelis šimtus knygų; sekančiais metais prisidėjo Vilniaus sufrageno Jurgio Albino po mirties palikta biblioteka ir pirmojo kolegijos rektoriaus Stanislovo Varševickio iš Poznanės atgabentos knygos; porą metų vėliau — didelė ir turtinga karaliaus Žygimanto Augusto biblioteka ir t. t.), aukštesniųjų mokyklų tinklo Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje branduolys, lietuvių kalbos plataus vartojimo religinėse praktikose skatinimo ir pravedimo bei katalikybės Lietuvoje atsinaujinimo ir daugelio religinio bei kultūrinio gyvenimo papročių įvedimo išeities taškas.
Reikia pastebėti, kad išeivių jėzuitų kolegijos Vilniuje įsteigimo pirmoji priežastis ir pagrindinis tikslas buvo Lietuvos jaunimo mokymas ir auklėjimas. Apie 1581 metus rašyta kronika tai aiškiai sako. Ji prasideda lakonišku tvirtinimu: "Vilniaus kolegijos įsteigėjas (fundatorius) yra vysk. Valerijonas". Ir tuoj pat išskaičiuoja priežastis, kurios privedė prie kolegijos įsteigimo: "Pirmoji, stoka mokyklų ir mokytojų, kurie mokytų ir auklėtų Lietuvos jaunimą katalikų religijos dvasioje, o tai labai sėkmingai atlieka Jėzaus Draugija visoje Europoje". Kova su erezijomis ir schizmomis minima tik antroje vietoje. Mokyti ir auklėti, t. y. pozityviai dirbti, kurti ir statyti, atvyko jėzuitai į Lietuvą. Kad jie tai vykdė katalikiškoje dvasioje, savaime aišku. Įdomu pastebėti ir tai, kad Vilniuje ir kitose kolegijose mokėsi nemažas skaičius protestantų ir stačiatikių vaikų — ne jėga suvarytų, bet tėvų laisvai siunčiamų.
* * *
Trumpu straipsniu, gaila, negalima išgvildenti visų svarbių problemų, susijusių su pirmųjų jėzuitų į Lietuvą atvykimu ir įsikūrimu. Bet ir šios kelios faktiškos pastabos rodo, kad ir šiandien dar verta prisiminti tokį reikšmingą mūsų praeities įvykį, kurio atspindžiai siekia iki mūsų laikų ir iki mūsų pačių.