pagal kardinolą Suenens

     Šių metų gegužės 15 dienos laidoje Paryžiuje spausdinamas katalikų informacinis žurnalas Informations catholiques internationales įsidėjo gana ilgą interviu su Belgijos primų kardinolu Suenens. Šis pokalbis sukėlė daug ir gyvų diskusijų. Jos tęsiasi ir šiandien. Pagrindinė šio pokalbio mintis plaukia iš kardinolo Suenens knygos Coresponsibility in the Church (1968). O apie kardinolą vyskupas Butler taip atsiliepia: "Kardinolas Suenens buvo labai reikšminga figūra Susirinkime. Ypatingai jam veikiant, konstitucija apie Bažnyčią pynė savo mokymą su Dievo Tautos mintimi. Jis buvo vienas iš keturių Susirinkimo posėdžių moderatorių".

     Bendros atsakomybės principas buvo nustatytas Vatikane II, bet šio principo įgyvendinimas nėra paprastas dalykas, kur įeina tikintieji įvairiose plotmėse. Jautriausia vieta yra kurti šią atsakomybės dvasią bei jos rėmus tarp popiežiaus primato ir vyskupų kolegiališkumo, tarp universalinės Bažnyčios ir individualių Bažnyčių, tarp centro ir periferijos. Šias problemas išsprendus, taip pat išsispręs Vatikano I ir Vatikano II suderinimas.

     Kad tokio sprendimo reikia, galime matyti iš paskutiniųjų metų su puse užsitęsusių diskusijų ir krizių, ar tai buvo popiežiaus paskelbtas Credo, celibato taisyklės, enciklika Humanae vitae, ar liturginis pakeitimas bei teologų ieškojimai.

     Daugeliui kardinolo Suenens žmogiškumas ir meilė jo vizijoje pilniau atsako į daugybę klausimų, negu jo užimama pozicija, o toks atsakymas jau ir yra bendros atsakomybės pradžia. Hierarchinėje plotmėje problemų sprendimas ir prasideda su kolegiališkumu. Yra pagrindo tikėtis, kad popiežiaus sušauktas specialus vyskupų sinodas šį klausimą pilniau apsvarstys ir išryškins, kaip kolegiališkumas gali pasireikšti šių dienų Bažnyčioje.    G. K. K.

1. Iš periferijos į centrą

     "Savo knygoje Jūs ypatingai vystote bendros atsakomybės klausimą Šventojo Sosto plotmėje. Nepaneigiama, kad šiuo metu vyrauja įtampa tarp centro ir periferijos. Kur, Jūs manote, glūdi ta įtampa?"

     Kalbėsime ne asmenybių, bet tendencijų, funkcijų ir institucijų sferoje.

     Įtampa tikrai yra ir ji sudaro didelį nemalonumą. Pagrindinė problema, kuri mus sąmoningai ar nesąmoningai skiria, yra teologinė: išeiname iš skirtingų Bažnyčios sąvokų, ypatingai jos reikiamos vienybės atžvilgiu.

Dviejų tendencijų konfliktas

     Pagrindinė centro tendencija, net po Vatikano II, yra labai aiški formalistinė, juridinė daiktų vizija. Bažnyčia čia suprantama kaip "tobula" bendruomenė, su aiškiai nustatytu aukščiausiu autoritetu, visur pritaikomais įstatymais; prieš svarstant individualias Bažnyčias, visuomet pirma statoma visuotinė Bažnyčia: pirmosios tematomos tik kaip dalis visumos, jos turi būti kiek galima tampriau surištos su centru per detalizuotų taisyklių ir potvarkių tinklą.

     Tai esencialistinė, biurokratinė, statinė, juridinė, centralizuojanti tendencija. Ji charakteringa tiems, kurie linkę į nusistovėjusią tvarką ir artimesni praeičiai, negu ateities reikalavimams, giminingesni dvasia Vatikanui I, negu 2000 metams, greitesni užslopinti nukrypimus, negu puoselėti bei suprasti naujas vertybes bei aspiracijas, kurios pasirodo Bažnyčioje ir pasaulyje.

     Tokie žmonės yra linkę, gal ir nenoromis, galvoti apie vietines Bažnyčias kaip administracinius departamentus, apie vyskupus kaip delegatus, kurie vykdo centrinio autoriteto norus, apie bet kokį decentralizavimą kaip pavojingą preliudą slypinčiai schizmai. Bendrai imant, centras taip žvelgia į periferiją.

     Keičiame perspektyvą. Vaizdas visai kitas. Bažnyčia pirmiausia ir svarbiausia suprantama kaip evangeliška tikrovė, savo giliausioj dvasinėj bei sakramentinėj paslaptyje. Žodį "paslaptis" sąmoningai parenkame, nes Bažnyčia yra antgamtinė tikrovė, prašokanti žmogiškas kategorijas ir bet kokį juridizmą.

     Dialogas apie Bažnyčią ar Bažnyčioje bus pasmerktas nesėkmei, kol nežiūrėsime į Bažnyčią kaip į tautą, kurią sudaro broliai vienybėje su dievišku Trejybės, Tėvo, Sūnaus ir Šv. Dvasios, gyvenimu.

     Pirmiausia reikia žiūrėti ne į kanoninį įstatymą, nesvarbu, kaip garbingas jis bebūtų, o į Evangeliją ir Apaštalų Darbus, kurie mus tiesioginiai panardina Sekminių paslaptyje. Diskusijos, kurios vertos dėmesio, prasideda nuo šio taško.

     Išeidami iš šio taško, ir evangeliško ir istorinio, pirmiausia matome vietinę Bažnyčią — Dievo Bažnyčią Paryžiuje, Londone ar New Yorke; ir iš ten einame prie Bažnyčios struktūros kaip individualių Bažnyčių susivienijimo su Romos Bažnyčia ir jos galva kaip vienybės centru.

     Įsidėmėkime: sakome Dievo Bažnyčia Paryžiuje, Londone. Nesakome, Paryžiaus ar Londono Bažnyčios. Yra ryškus skirtumas. Šv. Povilas nekalbėjo apie Korinto ir Efezo Bažnyčias, o apie Dievo Bažnyčią Korinte ar Efeze. Toks pasakymas išvengia kalbos apie gabaliukus ar mozaiką. Pačiam įvairume jau yra vienybė; ji neatsiranda nuo vėlesnio sugrupavimo. Tautinės Bažnyčios sąvoka atpuola pačioj pradžioj, kuri kompromituotų vienos Bažnyčios prigimtį.

     Lygiai tokia yra Rytų ekleziologijos pozicija, ir istorinio vystymosi, ir teologijos, kuri įgalina sveiką ekumeninį dialogą. Tai vienintelė tikra vizija.

     Lotynų paveldėjime tokios vizijos negavome. Mes linkę Bažnyčią pirmu žvilgiu matyti kaip visuotinę bendruomenę, susidedančią iš paskirų celių rinkinio, kurios tiesioginiai sujungtos su galva. Ne, ji tai nėra. Ji yra kūnas, sudarytas iš įvairių organų; ji yra Bažnyčių bendruomenė, kurios kartu sudaro Catholica.

     Vietinės Bažnyčios savyje neša, akivaizdžiai parodo, atskleidžia vienintelės Kristaus Bažnyčios paslaptį, jos yra konkretus tos Bažnyčios įsikūnijimas laiko ir erdvės rėmuose.

     Šie du skirtingi žvilgiai apsprendžia dvi skirtingas vienybės sampratas ir iššaukia prieštaraujančias reakcijas. Abi sampratos liečia vienybę, bet kiekviena ją supranta skirtingai. Iš tiesų, ta yra teisinga ir krikščioniška vienybės samprata, kuri priima teisėtą skirtumą, ir nepilna vienybės samprata, kuri trukdo arba išskiria teisėtą įvairumą. Reikia pradėti su išsiaiškinimu, kokia tikrai yra katalikiška vienybės samprata. Tai jokiu būdu nėra galimai didžiausias vienodumas, nei visko sukoncentravimas centre. Esmėje ji prileidžia daug gilesnį įvairumą, negu kai kurie priimdavo tik paviršutinius skirtumus; ji siekia dvasinį pasaulį, liturgiją, teologiją, bažnytinę teisę ir pastoralę. Pats faktas, kad Katalikų Bažnyčioje egzistuoja Rytų Bažnyčios su savo turtingu įvairumu, turėtų pakankamai tai priminti. Čia ir glūdi kontroversija.

2. Primatasir kolegiališkumas

     "Savo knygoje rašote: Labai svarbu suprasti, kiek primatas ir kolegiališkumas yra susirišę, ir pastatyti juodu abipusiame kon-tekste'(74). Ar galėtumėte aiškiau apibūdinti jų santykį?"

     Susirinkimas apibrėžė vyskupų kolegiališkumą, su popiežium ir jam vadovaujant, žodžiais, kurie gražiai papildo Vatikaną I. Kaip žinote, 1870 metų karas sutrukdė susirinkimo darbą, todėl jis niekuomet neišreiškė papildomosios vyskupų rolės bei jų vietos Bažnyčioje. Nepasakė paskutinio žodžio šiuo klausimu ir Vatikanas II. Kolegiališkumo atgarsis popiežiaus santykiuose su kitais vyskupais nebuvo išryškintas. Tai yra didelė spraga, nuo kurios šiandien kenčiame.

     Ką tai reiškia? Dėl ekumeninių ir teologinių priežasčių yra svarbu išvengti pristatyti popiežiaus rolę tokiu būdu, kad jį izoliuotų nuo vyskupų kolegijos, kurių jis yra galva. Kai pabrėžiame, kad popiežius turi teisę "vienas" kalbėti ar veikti, žodis "vienas" niekuomet nereiškia "atskirai" ar "išskirtas". Net ir tuomet, kai popiežius veikia be formalaus vyskupų bendradarbiavimo — kam jis turi juridinę teisę — jis vis tiek veikia kaip jų vadas. Kristus patikėjo Bažnyčią Petrui ir Vienuolikai, kurie įvairiai, bet neatskiriamai yra susirišę dvigubu ryšiu: tuo, kiuris riša Vienuoliką su Petru, ir tuo, kuris riša Petrą su Vienuolika ir Dievo tauta.

     Ryškus yra pvz. kad ir šis Apaštalų Darbų tekstas: "Tuomet Petras drauge su vienuolika atsistojo, pakėlė savo balsą ir jiems kalbėjo" (2:14). Arba šie žodžiai: "Buvusieji Jeruzalėje apaštalai, išgirdę, kad Samarija priėmusi Dievo žodį, siuntė pas juos Petrą ir Joną" (8:14).

     Apaštalų kolegijos vienybę visada svarbu pabrėžti. Dieviškoji pagalba, pažadėta Petrui ir jo įpėdiniams, ne asmenišku Dievo įkvėpimu pasireiškia, o specialios pagalbos forma normaliame kolegiališkumo vyksme. Sunku juridiniai tiksliai išreikšti "žaidimo taisykles", bet jos tikrai nepriklauso vien nuo įstatymo ar žodinės kurio nors teksto jėgos.

     Iš Vatikano II logikos plaukia, kad vietinės Bažnyčios — susirinkusios vyskupų konferencijose per savo ganytojus — turėtų būti viešai ir kolektyviai konsultuojamos ir įgalintos bendradarbiauti dokumentų paruošime, kurie gyvai liečia visą Bažnyčią. Ir tai ne vien tik jų teologines komisijas įtraukti, bet ir pajėgius atitinkamam klausimui pasauliečius. Tai derinasi su Susirinkimo dvasia ir krikščionių troškimais, kurie gyvai jaučiasi esą pilni Bažnyčios nariai, kuri "mes visi kartu" esame.

     Sustiprinti sutarimą ir vidinį Dievo tautos lojalumą psichologiniai yra labai svarbu, kad enciklikos ir svarbūs Šventojo Sosto dokumentai būtų matomi kaip rezultatai plataus bendradarbiavimo tarp Romos ir individualių Bažnyčių. Kartą principe šiuo klausimu susitarus, aišku, reikės pagalvoti apie geriausią kelią tai įvykdyti. Tokiai bendrai atsakomybei įgyvendinti, suprantama, reiks gerbti charizmą, kuri atitinka kiekvieną grupę, ir vyriausias autoritetas turi išlaikyti savo aukštumą. Taip tikimasi nugalėti "pasitikėjimo spragą" (credibility gap), apie kurią mūsų amerikiečiai draugai dažnai kalba.

     Toks žingsnis tik sustiprintų mūsų ryšius su popiežium, kurio autoritetas yra nuostabi palaima Bažnyčiai. Bet jo rolė kiekvienu atveju tegali būti suprantama ryšium su Bažnyčia, joje ir dėl jos — niekuomet be jos ar virš jos. Tai nereiškia, kad popiežius kalbės tik už Bažnyčios ar kad jam reikėtų jos sutikimo patvirtinti savo veiksmams. Tikrai ne. BET popiežius niekuomet nėra lauke ar šalimai nuo Dievo tautos: galva niekuomet neatskiriama nuo kūno. Vatikane I kai kas kalbėjo apie popiežiaus izoliavimą nuo Bažnyčios, kad jo rolė būtų reikšmingesnė. Vienas vyskupas atšovė: "Mes atsisakome Petrą vėl nužudyti!"

     Venkime bet kokio ekstremizmo ar izoliavimosi. L'Osservatore Romano ne visuomet išvengia šio pavojaus: tai nepatarnauja popiežiui, ne vien per vienašališkas žinias ir triumfalizmą (Susirinkimo pasmerktą), bet taip pat į savo puslapius tededant mažiau kolegišką teologiją. Būtų malonu, jei skaitytojai rastų ir kitų teologijos formų, lygiai vertingų, liudijančių tam pačiam tikėjimui. Jei girdite vieną varpą, tegirdite vieną balsą; progai pasitaikius, norėtųsi išgirsti visą varpų gausumą.

     Kalbant apie muziką, prisimena vienas filmas. The Shoes oi the Fisherman (Žvejo batai) nupiešia popiežiaus paveikslą, kuriame nėra kolegiškumo — popiežius parodomas vienišas, kuris vienintelis atsako už Bažnyčią, nešdamas ją ant savo pečių kaip Atlasas pasaulį. Tai meniškas atvaizdavimas. Bet, nežiūrint sumodernintos fasados, popiežiaus postas vis dar stovi priešsusirinkiminėje izoliacijoje.

(Bus daugiau.)