ANTANAS SAULAITIS, S. J.
Žmonės įpratę kiekvienai tautybei priskirti jai savitų ypatybių, nors antropologai ir sociologai rečiau drįsta iš pavyzdžių bendrybę išvesti. Lietuviuose Simanas Daukantas apibrėžė senovės "Lietuvių būdą", nesigailėdamas protėvių pagirti ir skatindamas tautiečius sekti jų pėdomis. Jau prieš istoriko laikus, o ypatingai po jų, lietuviai išžygiavo po daugybę pasaulio šalių. Sumetimai įvairūs, sąlygos skirtingos, ir šiuo metu išeivijoje yra nemaža dalis tautos, beveik atskirtos nuo kamieno. Jeigu jau seniau tarme, žodynu ir papročiais skirdavosi žemaitis nuo "lietuvio", tai ką būtų galima pasakyti apie lietuvių net kartų kartas, išaugusias skirtinguose kraštuose?
Užeikime kartu pas pasaulio lietuvį, į nuosavus jo namus.
Pasižiūri į tautiniais motyvais papuoštą kambarį: juostas ant staliuko, paveikslus ant sienos, lietuvišką kryželį ar koplytėlę, gintaro išdirbinį lentynoje, jautiesi jaukiai, kaip namuose. Siūlydami ką užkąsti ar išgerti, šeimininkai uždeda lietuvišką plokštelę ar magnetinę juostą. Lietuvių vaišingumas visur yra beveik neribotas — daug kas pasiūlys ir nakvynę ar popietės poilsio. Jeigu pasitaikė pietų ar vakarienės laikas, pavalgai lietuviškų valgių, kartu ir su vietiniais valgiais ar gėrimais, kurie, bendrai paėmus, klimatui geriau tinka, negu lietuvio kaimiečio įsivaizduojamo dangaus "lašiniai su taukais". Kur negalima pirkti raugintų agurkų ar kopūstų, šeimininkė namie juos pataiso, pirkdama ir ruginių miltų ar kitų produktų, reikalingų esminiai lietuviškam valgiui paruošti. Kur jų nėra, pasiilgsta vyšnių, obuolių, žemuogių — bent tokių, kurios, kaip Lietuvoje, kvepia.
P. Augius Malda
Pirmiausia pasikalbama apie savo kilmę. "Iš kokio krašto esi?" ar "Iš kur kilę tėvai?" "Kur gyvenai Europoje tremtinių stovyklose?" Beveik be išimties per pasaulio lietuvio keliones po žemę susikryžiavo keliai. O jeigu nei Lietuvoje, nei tremtyje po karo, tai greičiausiai pažįsti gimines ar mokslo draugus kuriame kitame krašte. Gerai pasakyta, kad tauta yra šeimų šeima.
Toliau tėvai tuojau pasakoja apie savo vaikus, kurie irgi ateina su svečiais pasisveikinti. Lietuvių jaunimas visuotinai siekia mokslo, kaip ir Lietuvoje. Kad vaikui ir reikia dar mokslui ar šeimai uždirbti, namuose kukliau gyventi, veržiasi mokytis profesijų, kalbų. Daug kam labai gerai einasi, ir mielai pažiūri diplomus, pažymėjimus, nuotraukas iš mokyklos. Kartu albume matai įvairias šeimos fotografijas, gimines Lietuvoje, laikraščio iškarpas.
Tokiam svečiui, kaip man, rūpi pajusti mūsų ateitį, tai akys ir ausys krypsta į jaunimą. Yra daug tikrai nepaprastų vyrukų ir mergaičių, kurie ir asmeniškai ir lietuviškai mieli. Mokosi ir mokosi, kartais išbandai bendrai mokamas kalbas ar išgirsti apie mokyklą ar profesiją. Beveik su visais gali angliškai pasikalbėti, nes angliškai nekalbančiuose kraštuose anglų kalba labai susidomėję. Kiti, net nebuvę Amerikoje, Kanadoje ar Anglijoje, moka net kasdienius išsireiškimus bei naujausius žodžius.
Kur kraštas socialiniai judrus, yra dalyvaujančiųjų tiek lietuvių, tiek vietinių draugijose ir klubuose, neretai užsiėmusiuose jaunimo auklėjimu (skautai), neturtingaisiais, mažamoksliais. Kur lietuvių skaičius pakankamas, tėvai ir visuomenė remia tautinių šokių grupę, kurios eiles papildo ir lietuviai draugai (dažniau iš kitų imigrantų tarpo), jei savųjų nepakanka. Mokyklėlės veikia daug kur, o tėvai stengiasi namie išmokyti skaityti ir rašyti lietuviškai, kur mokyklos nėra. Tur būt, būtinas skaičius organizuotai veiklai — šokių rateliui, kokiam sambūriui ar mokyklėlei — yra apie 80 asmenų viename mieste.
Pasaulio lietuvio vaikų lietuvių kalbą suprasi geriau, negu suvalkietis tikrą žemaitį ar amerikietis anglą. JAV-bėse balsiai plačiau tariami, negu Lietuvoje; ispaniškai kalbančiuose kraštuose "l" tariama minkštai, pvz. "liova" vietoj "lova"; prancūzų kalba liežuvio gale tariama "r" paverčia į gerklėje tariamą; jaučiama ir gyvenamojo krašto intonacija, gal daugiausia portugalų kalbos įtaka. Skiriasi kiek ir žodynas, paveiktas vietiniais žodžiais. Šiaurės Amerikos lietuvis, nuvykęs į ispaniškai kalbantį kraštą, turėtų išversti "akcidentą" į "čoką", "haivę" į "autopistą", "supermarketą" į "supermerkadą", "popierį" (laikraštį) į "žurnalą", lėktuvą į "avioną". Brazilijoje turėtų pakeisti "merą" (burmistrą) "prefetu", skusdamasis "padaryti barzdą", vienos krypties keliu važiuoti "prieš ranką", gimtadieniui atėjus, "daryti metus", o per atostogas išvykti "ferijų" ir klausytis "diskų" (plokštelių). Senųjų išeivių tarpe dar išsigelbsti, mokėdamas svetimybes iš rusų, lenkų ar vokiečių, pvz. "vaina" (karas), "nedėlia" (savaitė), "buterbrodas" (sumuštinis). Iš portugališkai kalbančio krašto į Šiaurės Ameriką nuvykęs atpažintų "karą" (automobilį), bet būtų neaišku "trokas" ("kamio-nas" — sunkvežimis), citrina ("limo-nas"), nors pažintų "parkinti", "ša-ping", "bifė", kurie atėjo iš anglų kalbos į portugalų. Kaip ir per 1966 m. Jaunimo Kongresą susitikę, turime galimybių atšviežinti kalbą tikrai tarptautiniais ar jau grynai lietuviškais žodžiais. Iš Lietuvos apsilankyti atvykę taip pat dažnai vartoja išeivijoje kol kas rečiau girdimus žodžius, pvz. "antkainis", kurie randami ir tvarkingoje literatūrinėje spaudoje.
Kita pokalbių tema būna viltingas klausimas: "Ten, aname krašte ar mieste, daug lietuviai veikia, ar ne? Ten jaunimas lietuviškesnis, negu mūsų?" Lygiai kaip ir Lietuvoje lietuviams rūpi, kad išeivija, likdama lietuviška, moraliai paremtų pastangas rusinimui priešintis. Pasaulio lietuvis nori žinoti, kiek yra lietuvių, kaip veikia mokyklos, kokios jaunimo nuotaikos. Nors ir gyvendamas toli nuo didžiųjų veiklos centrų, dažnai net smulkiai pažįsta įvykius ir pavardes iš kitur. Bematant šeimininkai pasakoja apie įsikūrimą tame krašte. Buvę lengviau ten, kur rado anksčiau atvykusių lietuvių su savomis įstaigomis (parapijomis, draugijomis). Kurtis visur buvo nelengva, ką sunku įsivaizduoti, kai matai, kaip kruopštus darbas ir sudėtinės pastangos sukūrė gražius namus, prekybą ar pramonę, mokslo sąlygas jaunimui. Kaip dauguma europiečių išeivijoje, lietuviai tvarkingi, sąžiningi, turi gerą vardą, net jį atkovoję iš seniau kai kur buvusiųjų "ružavųjų" ar daug gėrusiųjų ar nešusiųjų neigiamos reklamos. Todėl jokiame krašte objektyviai nėra pagrindo gėdytis savo lietuviškos kilmės.
Kad galėtum su pasaulio lietuviu pasidalinti mintimis ir žiniomis, neturi būti žioplas — tokį leidinėlį, kaip Jaunimo Kalendorių (1966) ar PLB "Pasaulio Lietuvį", turi pažinti gerai. Neturėdami paramos tokiu matomesnių būdu iš pavergto krašto, kaip turi pvz. japonai, olandai, vokiečiai, lietuviai savaime remiasi vieni kitais išeivijos kraštuose ta dvasia, kuri yra Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pagrindas. Bendruomenė vienintelis ryšys tarp kraštų, nes organizacijos yra daugiau vietinio pobūdžio. Riboto masto draugijos, pvz. skautai, ateitininkai, gydytojų ir inžinierių draugijos, taip pat palaiko ryšį savųjų tarpe, nors, veiklos centrams ir valdyboms esant "saugiose" vietovėse, kuriose daug lietuvių, ne visada pakankamai kreipiamas dėmesys į tolimesnes ar nuošalios vietovės lietuvius bei į paskirą asmenį. Spauda eina visur, žinoma, įvairiais kiekiais ir įvairiai skaitoma. JAV-bėse einančios knygos ir leidiniai brangūs, kur dolerio vertė aukšta. Iš mėgiamiausių yra Laiškai Lietuviams su šviežiais ir turiningais straipsniais ir Tėviškės Žiburiai, kurie kruopščiai duoda žinių iš visur, išeivijos ir Lietuvos, santūriu ir sutrauktu būdu. Svajonių pasaulyje yra koks nors dažnai išeinąs lietuviškas "Reader's Digest", kuriame būtų įdomių aktualių straipsnių ir žinių iš visur, be skelbimų ar žinučių, liečiančių grynai kurią nors vieną vietovę. Net ir seną laikraštį, porą mėnesių laivu ėjusį į kitą kraštą, lietuvis mielai paskaito, jeigu jame yra įdomios medžiagos.
Dažnai ir klausiama, ar "čia" geriau gyventi, negu "ten", arba kuris kraštas daugiausia patinka. Kadangi skonis yra jausmo dalykas, kartą įsikūrę, žmonės pamėgsta tą kraštą ir, net išvykę kitur gyventi, neretai sugrįžta atgal. Klausydamas pasakojimų, išgirsti žodžius "mūsų istorija", "mūsų prezidentas" ir t. t. apie gyvenamąjį kraštą. Yra suaugusiųjų, kurie ima peikti kraštą, o tada jų vaikai susiraukia, nes jie jame gimę ir augę ir dažnai jį geriau pažįsta, nes plačiau draugauja su vietiniais. Lietuva daugumos akyse ir atmintyje gyva, ir domimasi kiekviena žinia iš ten. Kartais minimas ir grįžimas į Lietuvą, jeigu ten sąlygos pasikeistų. Dažniau rūpinamasi jaunimu ir lietuviška veikla, kad ateityje išeivijos lietuviai galėtų tautai ir kraštui būti naudingi.
Kiekviename krašte savaip veikia rišasi su lietuvių parapijomis ir kapelionais. Iš patarnavimo lietuviams finansiniai kunigui išsilaikyti neįmanoma, jeigu nebūtų pvz. vienuolijų kunigams, stambesnių aukų iš geradarių arba jeigu kunigas neturėtų kito darbo (dėstyti, kapelionauti). Dažnai pamaldų proga duodami pranešimai apie veiklą, įgyjama spauda, po pamaldų pasikalbama. Kuo toliau reikia į pamaldas važiuoti, tuo ilgiau pasilieka šventoriuje kalbėtis.
Susipažįstame su pasaulio lietuvio vietiniais draugais, kurie dažnai ateina į lietuvių parengimus. Kur lietuvių mažai, politinė ir kultūrinė Lietuvos reklama remiasi daugiau vietinių pagalba. "Grandinėlei" iš Clevelando atvykus į Venecuelą, vienas ispanas pardavė šimtą bilietų. Sutinki ir mišrias šeimas. Jeigu seniau tėvams buvo gėda, kad vaikai sukuria šeimą su kitataučiu, tai dabar tai priimama, kaip gyvenimo dalis, ypač kai atsiranda anūkai, kuriems galima lietuviškų nuotaikų įkvėpti. Yra vietovių, kuriose pakartotinai stengiamasi kviesti ir įtraukti į veiklą mišrias šeimas, jeigu jos pačios nedalyvauja. Daug kitataučių žmonų ar vyrų pramoksta kalbėti ar suprasti lietuvių kalbą. Tokiu būdu įgyjama artimų draugų lietuvių tautai, nors visai lietuviškose šeimose, jeigu jos tvarkingos, sąlygos palankesnės jauniausiesiems lietuviškai augti.
Gyvenamajame krašte augęs lietuvių jaunimas irgi nepėsčias. Kas nemoka lietuviškai sklandžiai kalbėti, stengiasi su svečiais kuo tiksliau išsireikšti. Mielai sužino apie į save panašų jaunimą, stovyklas, sąskrydžius, busimąjį II Jaunimo Kongresą 1972 metais, labai mielai varto jaunimo nuotraukų pilnus albumus ar žiūri skaidrių bei filmų. Nori susirašinėti su lietuvių jaunimu kituose kraštuose, jeigu kas nors parūpintų antrašus.
Lietuviai rūpinasi ir šalpa savoje vietovėje ar krašte. Kartais tai atlieka moterų draugija, dvasiškis ar Bendruomenė, o dažnai atskira šeima ar asmuo rūpinasi savo tautiečiu dėl to, kad jis yra lietuvis. Reikia paskaityti pvz. Vasario 16 gimnazijos iškabintą lentą, kad pamatytum, kiek sąmoningų lietuvių iš įvairiausių kraštų aukoja pinigus, naujojo ir labai reikalingo bendrabučio statybą pradėjus.
Į ateitį pasaulio lietuvis žiūri viltingai. Kiekviename krašte ar vietovėje atsiranda naujų minčių, naujų rūšių suvažiavimai, pasitarimai, mokyklėlės ar seminarai, nauji leidiniai, dažnai nukreipti į bręstantį jaunimą. Tenka ir padūsauti, kad ne viskas idealu, kai kurie ir praliūdi laiką, kuris galėtų būti kūrybingas ir įdomus.
Prieš išeidamas, nori visą šeimą nufotografuoti, kad galėtum jai sugrąžinti nuotrauką ir kad galėtum skaidrę ar filmą parodyti kitiems lietuviams, papasakoti apie tautietį kitame krašte, padėti pajusti vaizdingesniu būdu, kad pasaulyje išsisklaidę lietuviai sudaro vieną bendruomenę ir kad lietuvis lieka lietuviu visur ir visada. Išsiskiri, tikėdamasis vėl susitikti, pasidalinti įspūdžiais, pasidžiaugti.
Kur tik nukeliausi, visur sutiksi sau artimą pasaulio lietuvį.
Red. pastaba
Autorius 1968-1970 metais apkeliavo 14 kraštų, kuriuose gyvena lietuviai.