APIE RAUDONĄ LIETUVĄ, POEMĄ BE ŽODŽIŲ IR KITKĄ
(Įspūdžiai filmą “Dvylika” pamačius)
Kun. A. Kezio, S.J., vadovaujamas ir lietuvių jėzuitų globojamas Lietuvių Foto archyvas paruošė trečiąjį lietuvišką filmą “Dvylika”. Tikriau sakant, to filmo pirmąją dalį, nes į filmą įtraukti šeši iškiliųjų lietuvių veidai, charakteringesni jų bruožai ir gyvenimo vaizdai. Antrajai šio filmo daliai dar priklausys šeši veidai, ir tada pilnai įsikūnys užsibrėžtas “Dvylikos” filmo ciklas, kurio kainą ir istorinė vertė kiekvienais metais vis didės, ilgainiui filmui liekant unikumu.
“Dvylikos” filmo premjera įvyko lapkričio 1 d. Jaunimo centre. Lietuvių visuomenė tą dieną neparodė reikiamo susidomėjimo, ir žiūrovų nebuvo tiek, kiek tikėtasi. Bet dėl to nėra ko nusiminti, nes filmo vertę iškels istorija ir augančios ar busimosios kartos, o tuo pačiu tikimės, kad ir mūsų dabartinė gyvoji išeivija tai greit pajus ir ateinančiuose spektakliuose publikos skaičius žymiai didės. O naujų spektaklių reikia greit, kol penki pagrindiniai šio filmo veikėjai dar yra gyvųjų tarpe, kol jie su mumis gyvena, nors jau persiritę per 70 metų amžiaus ribą.
Filmas “Dvylika” prasideda simpatinguoju “atsiskyrėliu” kan. Mykolu Vaitkum. Jį surandam vieno Rhode Island amerikiečių vienuolyno sode. Tai tarsi tas “mistinis sodas”, apie kurį kanauninkas yra tiek rašęs. Toliau matome kanauninką, suklupusį trumpai maldai, o po to jis kalba Romunei Kviklytei: “Visada ieškojau širdies giedros ir džiaugiausi jos sulaukęs...” Varto glėbius jo parašytų ar išverstų knygų. O tokių veikalų keliasdešimt jo lentynose. Tai ilgo ir kruopštaus kanauninko gyvenimo kūrybinio darbo vaisius.
“ Ką aš dar gyvenime mylėjau?” — pasakoja kanauninkas. “Labiausiai lietuvišką jaunimą, ir džiaugiuosi, kad turėjau progos jo dvasią formuoti, ypač būdamas Meno mokyklos kapelionu ir kitose pareigose”.
Toliau kanauninkas pasakoja, kaip jo vadovaujama šv. Kazimiero draugija Kaune išleido apie 300 veikalų, kaip jam miela yra poezija. Ir kai kanauninkas iš savo darbo kambario vėl išeina į didingų gamtos vaizdų foną, jis kalba apie užgesiančią liepsnelę...
Būtų natūralu, kad po kanauninko M. Vaitkaus ateitų kitas kūrėjas ir menininkas Adomas Galdikas. Bet filme “Dvylika” antruoju ateina Leonardas Šimutis, plati ir šakota asmenybė, vienas iš pagrindinių Amerikos lietuvių veikėjų, ilgametis redaktorius, laikraštininkas, visuomenininkas ir politikas, rodos, nieko gyvenime neužgavęs, visiems buvęs ir esąs mandagus bei nuolankus. Filmo režisieriai gal kiek per ilgai L. Šimutį vedžioja po lauką, aplink jo gyvenamąjį namą. Šį vieta nieko daug nepasako. Tik įėjus į vidų, atsiveria turtingas L. Šimučio gyvenimas. Jis rodo ordinus, kuriais jį apdovanojo nepriklausomos Lietuvos vyriausybės, ir pasakoja apie dvi tarybas, kurias buvo suorganizavę Amerikos lietuviai po I pasaulinio karo ir II pasaulinio karo metu, Lietuvą bolševikams okupavus. Pirmoji taryba, kuriai L. Šimutis sekretoriavo, laisvam gyvenimui prisikėlusiai Lietuvai surinko per 350,000 dol. Antroji taryba, kuri ir šiandien tebeegzistuoja ir kurios darbus įvertins ateitis, L. Šimučio žodžiais, į bendrą darbą sugebėjo sujungti įvairias smarkiai tarp savęs susiskaldžiusias Amerikos lietuvių grupes, ir tai buvęs vienas svarbiausių istorinių įvykių. Plačiai jis pasakoja apie veiklą Lietuvos Vyčiuose, Katalikų Susivienijime, kur filme nusikeliama į Pennsylvanijos kalnų ir anglies kasyklų aplinką, rodant autentiškus anų apylinkių vaizdus. Ten Katalikų susivienijimo būstinė, ten išmėtyti kapai, kur ilsisi daugelis vyresniųjų lietuvių veikėjų. Pabaigoje grįžtama prie L. Šimučio žurnalistinio darbo, kurį jis pradėjo 1911 metais. 1916 m. jau buvo pakviestas “Kataliko” redaktorium, 1918 m. “Garso” redaktorium, o 1927 m., grįžęs iš Lietuvos, dienraščio “Draugo” redaktorium. Ir kai R. Kviklytė paklausia, kodėl jis per visą gyvenimą išliko tokiu tvirtu lietuviu, Šimutis su giliu patosu atsakė: “Lietuviais esame užgimę, lietuviais norime ir būt — to niekad nepamiršau ir nepamiršiu...”
Cicero gatve štai atžygiuoja kitas mūsų tautos veteranas — prelatas Mykolas Krupavičius. Su jo kiek linkstančiu žingsniu, rodos, kartu žygiuoja ir dalis nepriklausomos Lietuvos istorijos, ypač pats didingiausias jos laikotarpis — žemės reforma. 85 metų amžiaus susilaukęs prelatas iš pašto dėžutės išsiima gausią korespondenciją bei atėjusią lietuvišką spaudą ir su filmo pranešėja R. Kviklyte grįžta į savo kuklų butą. Sienoje kryžius ir vytis — du simboliai, kuriems prelatas paskyrė ilgą ir kūrybingą gyvenimą.
— Jūs visą gyvenimą buvot tikras kovotojas. Kai tautos gyvenimas, šalia kitų, pateko ir į Jūsų rankas, Jūs įvykdėt tiesiog revoliuciją — žemės reformą, Jūs tapot revoliuciniu kunigu, — audžia gyvą klausimą prelatui R. Kviklytė.
— Mano svajonė buvo pastatyti Lietuvą ant kojų, kad ji turėtų stiprų materialinį pagrindą. Aš troškau matyti raudoną Lietuvą: su raudonais stogais, su gražiais pavyzdiniais ūkiais, — tiesiog ašaroms akyse blizgant, su giliu išgyvenimu pasakoja prelatas, o ekrane štai bėga anų dienų vaizdai, kaip naujakuriai su džiaugsmu dirba prel. M. Krupavičiaus pravestos žemės reformos dėka gautą žemę.
— Jūs tapote revoliciniu kunigu, — vėl įstringa R. Kviklytės žodžiai.
— Alvite viena dvarininkė pamatė mane, laikantį mišias, — pasakoja prel. M. Krupavičius, — po mišių priėjusi ir pasakė: “Aš maniau, kad tamsta esate bedievis...”
Tokia tai anų dienų tikrovė, ir džiugu, kad prel. M. Krupavičius “Dvylikos” filmo epizode iškeltas ne kaip buvęs Vliko pirmininkas ar kitų svarbių postų narys, bet kaip buvęs demokratinės Lietuvos Žemės ūkio ministeris ir įvykdęs Lietuvos gyvenime netikėtą revoliuciją — žemės reformą. Todėl ir “Dvylikos” filmo dalis, liečianti prel. Krupavičių, prasmingiausiai sminga į žiūrovų sąmonę.
Po prel. M. Krupavičiaus rodoma kitas politikas — Vaclovas Sidzikauskas, kuriam nuo 1921 m. Lietuvą atstovauti ir ginti teko tarptautiniuose forumuose, kaip ginant Vilniaus ir Klaipėdos bylą Haagos tribunole ir pan., o už Klaipėdos bylos apgynimą vėliau teko 2 metus atsėdėti nacių kacetuose. “Dvylikos” filme V. Sidzikauskas pastatomas New Yorko dangoraižių fone, fone to miesto, kuris po II pasaulinio karo liko vienu iš svarbiausių politikos centrų. Nors čia reziduoja Jungtinės Tautos, bet, V. Sidzikausko žodžiais, čia giliausiai stalčiuose paslėpta ir Lietuvos laisvės byla. Per 20 metų V. Sidzikauskas su kitais savo jėgas paskyrė vadovaudamas Pavergtųjų Tautų Seimui, pirmininkaudamas Lietuvos Laisvės komitetui, Vlikui, Vykdomajai tarybai ir t. t.
V. Sidzikauskui skiriama filmo dalis, į kurią ypač? turėtų įsigyventi jaunieji žiūrovai, kad giliau įsisąmonintų, kaip neprik. Lietuva buvo atstovaujama tarptautinėje politikoje ir kaip ten buvo ginami tautos interesai bei Lietuvos valstybės sienų klausimas, baigiasi V. Sidzikausko portretu New Yorko dangoraižių ir ūkanose besimatančios Laisvės statulos fone.
Tuo metu prasmingai suskamba J. Žilevičiaus “Pabuskit iš miego” daina, V. Sidzikauskas dingsta iš ekrano ir į jo vietą jau Čikagoje ateina komp. J. Žilevičius. Kompozitorių atlydi jo paties sukurtos dainos akordai. Ir prasminga, ir efektinga. Sunkiau atsekti mūsų muzikos veterano žodžius, kai jis pasakoja apie 400 savo sukurtų muzikos kūrinių, apie 600 straipsnių su 30,000 eilučių muzikos temoms, parašytų įvairioms enciklopedijoms. Štai jis Lietuvos operos kūrėjų tarpe, pirmosios Dainų šventės, įvykusios 1924 m. Kaune, dirigentas, 1935 m. suorganizavęs ir dirigavęs didžiąją Amerikos lietuvių dainų šventę New Yorke, Carnagie Hali, kur dalyvavo apie 5,000 choristų. Galop ekrane ryškėja detalės jo surinkto milžiniško lobio — muzikologijos archyve.
Vėl naujai komp. J. Žilevičiaus dainai skambant, veteranas muzikas rodomas įvairiuose vaizduose Jaunimo centre ir jėzuitų vienuolyno fone. Tai tie rūmai, kur pulsuoja gyvas Čikagos lietuvių kultūrinis ir visuomeninis gyvenimas, kur šalia kitų archyvų bei galerijų prisiglaudęs ir komp. J. Žilevičiaus Muzikologijos archyvas, kur buvo pagamintas ir “Dvylikos” filmas. Dainos akordams stiprėjant ir žiūrovus griebiant už širdies, būtų natūralu, kad šitoje vietoje filmas baigtųsi.
Bet vėl persikeliama į New Yorką, kur surandamas jau tarptautinio garso susilaukęs lietuvių dailės meistras Adomas Galdikas, šiandien jau nebesąs gyvųjų tarpe.
— Mano kelio pradžia buvo grafika, bet vėliau, gilindamas studijas, pradėjau ir tapyti, — pasakoja prof. A. Galdikas. O pranešėja R. Kviklytė vardina Kauno, Vilniaus, Petrapilio, Paryžiaus ir kitus muziejus bei meno galerijas, kurios turi įsigijusios prof. A. Galdiko kūrinius.
— Paveikslas — tai poema be žodžių, gamta mano stichija ir aš joje gyvente gyvenu, — tęsia prof. A. Galdikas, kurio gyvų žodžių jau niekad nebegirdėsim.
Po to išeina į gyvą, gražią gamtą ir joje gimsta apmatai naujam kūriniui. Bet ne vien tapyboje ar grafikoje garsėjo A. Galdikas. Jis buvo žinomas ir kaip iškilus teatro dekoratorius. Filme ypač užakcentuojama ir tai, kad prof. A. Galdikas Paryžiuje tarptautinėje parodoje yra laimėjęs aukso medalį už dekoracijas V. Krėvės “Šarūnui”.
Ir filmo pabaigoje užgirstam testamentinius prof. A. Galdiko žodžius: — Mane šildo mintis, kad šimtai mano sielos atošvaisčių — paveikslų pasklido pasaulio muziejuose ir lietuvių pastogėse...
Taip, kūrėjas išėjo amžinybėn, bet jo kūryba dar ilgai ilgai išliks šioje žemėje.
Tą patį tenka pasakyti ir apie filmą “Dvylika”: likę veikėjai vienas po kito iškeliaus iš šios žemės, bet jų darbai ir veidai ilgai švies augančioms ir busimosioms kartoms ir tolydžio, kaip pradžioje minėjome, filmo vertė vis kils.
Iš estetinio taško žiūrint, ypač nemažai pasigerėjimo suteikia kai kurios kun. A. Kezio meniškai užfiksuotos gamtos detalės, o taip pat rašyt. B. Pūkelevičiūtės skriptas, kuriame skamba ne šabloniniai, bet giliai literatūriniai sakiniai. Jaunos pranešėjos R. Kviklytės lietuviška tarsena be priekaištų.
Vl. Ramojus