Spausdinti

IŠ TĖVYNĖS

EDVARDAS ŠULAIT1S

     Daugeliui išeivijoje gyvenančių tautiečių šiandieninė Lietuva dar tebėra kaip labai tolimas ir mažai pažįstamas kraštas. Nors daug kas apie ją kalba bei rašo, tačiau be gilesnio pažinimo ar supratimo. Daugumas pokalbiuose ar straipsniuose naudoja savo vaizduotę ar jausmus, bet ne konkrečią medžiagą.

     Ypatingai tokia yra Lietuva išeivijos jaunimui. Jam mėnulis gal daugiau pažįstamas, negu tėvų gimtasis kraštas. Jeigu ir jis ką nors sužino, tai tik apie senąją romantiškąją Lietuvą, kuri šiandien jau neegzistuoja.

     Taip, Lietuva šiandien jau yra kita. Ir ji yra netoli mūsų, čia pat. Iš Niujorko išskridus vakare su pusdienio sustojimu Londone, kitą vakarą jau nusileidi Vilniaus aerodrome. Dvidešimt šešerius metus puoselėta mintis sugrįžti į savo gimtinę tapo realybe. Tai buvo ašarą išspaudžiantis įvykis, anksčiau tik sapnuose sapnuotas.

     Turiu pasakyti, ką pamačiau Lietuvoje, nenusivyliau. Aš žinojau, kad ten mūsų tautiečiams dar vis trūksta geresnio drabužio ir skanesnio duonos kąsnio (nors gal ne visiems). Man nebuvo naujiena, kad ten laisvas žodis ar kūrybiniai polėkiai yra varžomi. Aš įsivaizdavau, jog religiniai pasireiškimai nėra skatinami. Tačiau aš nemaniau, kad ten sutiksiu puikių, lietuviškai kalbančių, lietuviškai šokančių ir dainuojančių jaunuolių.

 

Nepalikite mūsų vienų...

J. Grikienio nuotr.

     Liaudies meno ansamblių vakaras, dainų šventė ir tautinių šokių šventė sutraukė apie 30 tūkstančių aktyviai pasireiškusių jaunuolių iš visos Lietuvos. Pamačius jų pasirodymus, entuziazmą bei lietuvišką nusiteikimą, negalėjo širdis iškęsti, nepradėjus smarkiau plakti. Jeigu anksčiau, vaikams paklausus, ar jaunimas Lietuvoje taip pat šoka ir dainuoja, kaip ir čia, tekdavo duoti tik trumpą atsakymą — taip, tai dabar jiems galiu atsakyti, kad pats savo akimis mačiau ir ausimis girdėjau tų mažųjų sugebėjimus.

     Vilniuje teko sutikti ir kelis jaunuolius, atvykusius pasisvečiuoti iš Amerikos. Jie po 10 dienų, praleistų tėvų žemėje, išvyko su tokiu lietuvišku nusiteikimu, kad jo gal jiems pakaks visam gyvenimui. Dabar jie ne patys tėvus klaus, kur ta Lietuva, bet jiems, tur būt, pasakos, kad verta mokytis lietuvių kalbos, nes yra trys milijonai žmonių, kurie vien tik lietuviškai kalba.

     Buvau sužavėtas Lietuvos jaunimo domėjimusi išeivijos lietuviais ir aplamai vakarais. Juos domino viskas: ką veikia Amerikos lietuviai jaunuoliai, kaip jie rengiasi, kokios muzikos klausosi, ar kalba bei rašo tėvų kalba. Jiems Vakarų pasaulis atrodo kažkoks egzotiškas kraštas, kuris juos be galo domina. Nerasdami teisingesnių žinių apie Vakarus vietinėje spaudoje, jie godžiai klausinėja kiekvieną turistą išužsienio ir apiberia jį visokiais klausimais. Kiekvienas iš užsienio atsivežtas laikraštis (lietuviškas ar kita kalba), kiekviena knyga ar žurnalas imami į rankas su pagarba. Viena jau mokslus baigusi mergina paklausė, kokio skonio yra "kokakolas", ir sakė, kad būtų malonu kada nors jo paragauti. Tačiau geriausia jiems dovana yra užsienio lietuvių nuvažiavimas pas juos ir gyvo ryšio palaikymas su jais. "Jeigu mes negalime pas jus atvažiuoti, tai jūs kaip galima dažniau turėtumėte pas mus atvykti ir mus morališkai sustiprinti", sakė ne vienas.

     Sutikau nemaža jaunų žmonių, jau baigusių aukštąjį mokslą ir pradėjusių dirbti savo specialybėse, kurie negali prisitaikyti prie "sovietinio realizmo". Jiems Leninas bei kiti "genijai" yra tapę beveik keiksmažodžiais. Jie ilgisi galimybės savaimingai įforminti savo kūrybines galias. Kai kurie džiaugiasi, kad dabar jau atsirado galimybė laisviau kurti, tačiau tokio kelio pasirinkėjams nėra progų savo kūrybą viešai parodyti, nors uždaruose draugų bei pažįstamų rateliuose tokie kūriniai rodomi bei skaitomi. Apie tai tegalima patirti, nuvykus Lietuvon.

     Lankiausi ir jaunimo stovykloje netoli Kauno, kuri pavadinta mums gerai suprantamu vardu — "Wonderland". Tai stovykla, kur atvyksta mokyklinis jaunimas atostogų metu pasimokyti anglų kalbos. Visi stovykloje esantieji užrašai yra angliški. Čia bandoma ir kalbėti tik angliškai, bet, žinoma, jų anglų kalbos mokėjimas labai ribotas. Kai pabandžiau su jais angliškai kalbėtis, ištarę angliškai kelis žodžius, tuoj pradėjo lietuviškai aiškinti. Mokytojai nusiskundė, kad ir jiems yra sunkumų su vaikais, nes jie vis noriau kalba lietuviškai. Čia, Amerikoje, kaip žinome, tie mokytojų skundai yra priešingi.

     Toje stovykloje vaikai teiravosi apie Amerikos lietuviukus. Kai kurie norėjo adresų, kad galėtų susirašinėti su savo bendraamžiais. Kiti net kvietė, kad Amerikos lietuviukai kitais metais atvyktų į jų stovyklą ir juos pamokytų angliškai, o jie Amerikos lietuviukus geriau pamokytų lietuviškai.

     Labiausiai mane sužavėjo jaunimo užsispyrimas. Mačiau daug gimnazistų ir studentų (daugiausia merginų) bažnyčiose, nežiūrint, kad yra atkalbinėjami ten eiti. Sutikau tokių, kuriems dabartinė padėtis krašte ne prie širdies, nors tai jiems gali atnešti tik materialinę ir moralinę skriaudą. Tačiau ten į tai nekreipiamas dėmesys. Jeigu čia, pas mus, labai madoje visoks prisitaikymas, tai ten priešingai (žinoma, yra ir išimčių).

     Sugrįžus Amerikon, ilgai ausyse skambės Lietuvos jaunimo dainos, klegesys, ilgai prisiminsiu jų žodžius "nepalikite mūsų vienų!" Neužmiršiu mėlyno gimtinės dangaus ir pakelėse geltonai žydinčių lubinų. Neužmiršiu ir Kauno bazilikoje iš menkų rotatoriumi padaugintų giesmynėlių senų moterėlių giedotos maldos žodžių: "Dieve, atitolink nuo mūsų šią nelaimę!"

Dabartinės Lietuvos jaunimas poilsio metu.

J. Grikienio nuotr.