ŠEIMA
IŠTEKĖJUSI MOTERIS
"Laiškų Lietuviams" spalio mėn. numeryje Išsiskyrusios Moters slapyvardžiu pasirašytas straipsnis "Kodėl šeimos skiriasi" prašyte prašosi, jeigu jau ne atsakymo, tai bent patikslinimo ar papildymo. Jeigu tikrai jis rašytas moters, kuriai teko patirti skyrybų siaubą, tai straipsnį ir jame atsispindintį kartėlį beveik būtų galima pateisinti. Kitu atveju, į šeimyninį gyvenimą vertėtų pažvelgti objektyviau. Autorė teigia, kad šeima, tuoj po vedybų buvusi rojaus kampeliu, ilgainiui pavirsta tikru pragaru, kuriame ne tik nėra bendros kalbos, jaukumo ir poilsio, bet kiekvienas šeimos narys turi eiti savais keliais, nes negali ilgiau tokios padėties pakęsti.
Perskaičius straipsnį, nenoromis peršasi mintis, kad šeimų suirimo priežastimi autorė dažniausiai laiko vyrus, o moterys yra tik nekaltos aukos. Ta galvosena populiari ne tik lietuviuose. Amerikos skyrybų teismai ją taip pat praktikuoja, apkraudami išsiskyrusį vyrą įvairiais, ypač finansiniais, įsipareigojimais, o vaikus palikdami motinoms. Tačiau tokia galvosena yra tragiškai klaidinga.
Savo straipsnyje autorė sukuria atšiaurų, savanaudį vyrą ir kenčiančią, neįvertintą, tik pasitenkinimo įrankiu virtusią moterį. Aišku, su tokiu nusistatymu žvelgiant į šeimyninį gyvenimą ir jame atsirandančias problemas, nieko kito nelieka, tik skirtis.
Beskaitydama straipsnį, prisiminiau vieną atsitikimą iš netolimos praeities. Dvi kaimynės nutarė įsitaisyti darželius. Įdėjo daug darbo, lėšų ir rūpesčio, kol plikos lysės apsidengė žiedais. Visa apylinkė sustodavo pasigėrėti gėlių margumu. Savaitėms slenkant, vienos kaimynės darželis ėmė menkėti, blukti, džiūti, piktžolėmis apželti, o antrosios, rodos, vis gražėjo. Pirmoji keikė oro užteršimą, karštą vasarą, blogas sėklas ir žemę, o antroji, beveik nepakeldama galvos nuo darbo, laistė, ravėjo, prižiūrėjo gėles. Ji suprato, kad gražus darželis reikalauja nuolatinės priežiūros ir dėmesio — dūsavimais ir piktais žodžiais jo neužauginsi. Nuvytusio darželio savininkę reikia palyginti su ne viena moterimi, kuri, vedyboms iširus, priežasčių ieško visur, o pati į save nepažvelgia.
Net ir šiais "pažangiaisiais" laikais moteris yra šeimos židinio kurstytoja bei saugotoja. Šeimos gerovė priklauso nuo jos sugebėjimo ir atsakomybės jausmo. Meilę reikia puoselėti, ugdyti, dažnai nuryjant savo užsispyrimą ir įžeistą savimeilę. Jeigu susituokusieji parodytų vienas kitam bent kiek mandagumo ir pagarbos kasdieniškame gyvenime, kiek to skiria pažįstamiems, skyrybos bent dviem trečdaliais sumažėtų. Nė vienas vyras neatsispirs švelnumui. Autorė rašo apie moterį, kuri mėgo perstatinėti baldus, o vyras to nekentė. Jeigu ji būtų vyrą gražiai paprašiusi, jo patarimo paklaususi, atradusi tam tinkamą minutę, jis mielai būtų tam pritaręs ir pats padėjęs.
Jeigu vyrai tariamai užmiršta romantiką, tai yra ne jų piktos valios, o tik neapdairumo reiškinys. Moteris turi suprasti, kad vyro gyvenimas yra sunkesnis, jo kova už būvį, už visos šeimos gerovę, aršesnė. Moteris pati turėtų stengtis sukurti romantiškesnę aplinką ir nuotaikas. Kodėl ji pati vyro nepabučiuoja, gero žodžio neprataria? Kodėl neparodo, kad jis yra patrauklus ir mielas, kaip prieš vestuves, nors pakaušis šviečia ir diržas sunkiai sueina? Kodėl nepasitinka grįžtančio iš darbo su šypsniu ir nepasako pasiilgusi, užuot eilės skundų vaikais, namais ir savo likimu?
Šeimos darnumo ir sugyvenimo išlaikymas yra 24 valandų darbas ir dažnai nelengvas, bet rezultatai verti pastangų. Jeigu didelė to darbo dalis tenka moteriai, tai kas? Moteriai Dievas davė jautresnę prigimtį, davė švelnumą, daugiau kantrybės, tad kodėl tai nepanaudoti, statant bendrą vedybinio gyvenimo pilį, kurioje dviem žmonėm jauku ir gera gyventi? Šypsena, geras žodis, užuojauta nedaug kainuoja, bet neša šimteriopus procentus. Jeigu vyras ir po 15 vedybinio gyvenimo metų jausis, kad jis žmonai svarbus, įdomus, patrauklus, tai jam nereikės ieškoti neleistinų draugysčių kitur. Jeigu romantika ir viešas meilės išreiškimas namuose bus ne svečias, o namiškis, vyras tos romantikos nesidrovės. Ne visi žmonės, ypač vyrai, yra tiek jautrūs, kad numanytų, kas kitam žmogui patinka, malonu ar nemalonu. Jeigu kuris nors vyro veiksmas moterį erzina ar žemina, ji tai turėtų atvirai ir taktiškai pasakyti, gal būt, pasiūlydama kitą malonesnį ar tinkamesnį pakaitalą.
Vyresnieji lietuviai, užauginti Europoje su visa eile temų, kurias liesti yra gėda ir nepadoru, turėtų prisiversti ir išmokti vyro-žmonos intymiame bendravime tuo nepadorumu nusikratyti. Tada išnyktų neapgalvotas vyrų grubumas ir verksmingasis moterų skundimasis, kad vyrai jas išnaudoja. Atvirumas šeimoje yra labai svarbus.
Jeigu vyro elgesys, netaktas, atšalimas moterį įžeidžia, skaudina, ji būtinai į tai turi atkreipti jo dėmesį. Ne išmetinėjimais, priekaištais, bumbėjimu, bet švelniu žodžiu. Joks vyras negalės į jos pastabas tinkamai nereaguoti.
Šeimyninio darželio puošimą ir puoselėjimą reikia pradėti nuo pat jungtuvių dienos, o ne laukti, kol beveik nieko išgelbstimo nebelikę. Įpratimas — lyg antras prigimimas, teigia liaudies išmintis. Išmintinga ir laiminga moteris, kuri tai anksti supranta ir vedybinio gyvenimo vairą suka taip sumaniai, kad jis rieda švelniai ir patogiai. Tokiai moteriai niekada nereikės pasirašyti "Išsiskyrusiosios" slapyvardžiu.