LILĖ TUMOSAITĖ-GRAŽULIENĖ

 ("Laiškų Lietuviams" konkurse premijuotas straipsnis)

     Jau dvidešimt metų mūsų namus lanko "Laiškai Lietuviams". Per tą dvidešimtį teko peržengti vaiko, jaunuolio ir studento metų slenksčius. Dabar, auginant savo šeimą, ciklas jau prasideda iš naujo. Nueitame kelyje matėme savo tėvus, besikuriančius naujam krašte, aukojančius visas savo pastangas vaikų mokslinimui, lietuviškam auklėjimui ir įleidimui šaknų naujajame krašte, kurio svetima kalba ir dar svetimesni papročiai visus skatino burtis į savuosius getus. Juose susikūrė gal dažnai dirbtinis, bet raminąs saugumo jausmas: gatvėje girdėjai lietuvių kalbą, vaikų draugai beveik visi buvo lietuvių šeimų vaikai; restoranų, salių, krautuvių ir smuklių pavadinimai ne mažiau persodinti iš Lietuvos, kaip ir žmonės, kurie tas įstaigas ištikimai lankė. Mes, vaikai, pėsti ėjome į lietuvių parapijines mokyklas, kuriose dažnai ir lietuvių kalbos pamokos buvo dėstomųjų dalykų dalis.

     Pamažu tėvų padėtis gerėjo. Finansinis stovis, ypač profesionalų žmonių, greitai pralenkė tuos, kurių garantijomis pasiekėme šį kraštą. Kartą praradus viską, mūsų ateivija nebijojo rizikos ieškoti geriau apmokamo darbo, aukštesnio pragyvenimo lygio ir laimingesnio rytojaus savo vaikams. Vardan tų vaikų atgijo organizacijos, šeštadieninės mokyklos, leidyklos, įvairūs jaunimo kursai, stovyklos ir stovyklavietės, kultūros centrai ir pagaliau kultūriniai užsimojimai, pvz. lietuvių opera ir lietuvių kultūros fondas. Visa tai įvyko per tą dvidešimtmetį, kuriame išaugome iš gaunančiųjų ir imančiųjų į duodančiųjų kartą.

     O kokia išaugom karta mes, kurie stovime tarp mūsų tėvų, čia persikūrusių, ir tarp tų, kurie gimė jau po Amerikos dangumi? Kai pasidairau po savo kartą, vis labiau įsitikinu, kad mes esame chroniškai depresyviųjų karta. Mes buvome vaikai po karo dangumi; vaikai, kuriuose telkėsi pyktis prieš nesuprantamas sąlygas. Mums liko nesuprantamos tos politinės priežastys, kurios visą mūsų vaikišką pasaulį apvertė aukštyn kojom ar net visai jį panaikino, palikę tik baisų netikrumo ir visiško chaoso jausmą. Prieš pasiekdami jaunuolio metus, mes perslinkom per dvi ar net tris skirtingas kalbas ir kultūras: vokiečių, amerikiečių, o tie, kurie į JAV atvyko per Pietų Ameriką ar Australiją, dar susidūrė ir su ispanų, portugalų ar anglų kalbomis bei kultūromis.

     Ir užaugę, karo ir savo padėties istorines priežastis supratę, mes vis tiek pasilikome pasidalinę. Mūsų profesinės žinios bei profesinis pasiruošimas mus rišo prie amerikietiškojo pasaulio: pajutom jo problemas, jo uždavinius ir gal kartais net savotišką jam įsipareigojimą. O namų auklėjimas ir visa vidinė orientacija mus rišo prie lietuviškojo gyvenimo. Uždarę savo namų duris, mes tarsi išjungėm čionykščią aplinką ir įjungėm tėvų skiepytą lietuviškojo pasaulio pajutimą. Šis dvilypumas gal ne vienam 30 m. amžiaus lietuviui išryškėjo, kai neseniai viename spaudos leidinyje teko žvilgtelti į šių dienų Lietuvos studentų grupę. Sukilo savotiškas ilgesys, savotiška nuostaba, kad yra pasaulyje kampelis, kuriame gyvena žmonės be to plyšio savyje. Jų aplinka neša kitas problemas, bet nepastato kovos sankryžoje gatvės kalbos su šeimos kalba, nesukerta draugų ir tėvų atnešamų pasaulių. Kažin kokie mes būtume, jeigu ir mes savo dvasios gelmėse to pasidalinimo nenešiotume? Aš manau, kad mūsų dvasios sąranga skirtųsi daug kuo nuo tos, su kuria šiandien gyvename.

     Visa tai daugiau ar mažiau praeitis — tos kovos, nesutarimai, tiesiog šmeižtai, kuriuos stebėjome vardan Lietuvos laisvinimo ir lietuvybės išlaikymo. Ateitis yra nebe mumyse, kaip tikėjo mūsų tėvai, bet mūsų vaikuose. Lietuvos tiek išgelbėsim, kiek jos išsaugosim savo vaikuose. Realistiškai galvodama, savo amžiuje aš laisvos Lietuvos nesitikiu. Nesitikiu ne dėl to, kad tai būtų nepriimtina ar nelauktina, bet todėl, kad, mano supratimu, be trečiojo pasaulinio karo, kuris atneštų visišką politinį perversmą, tai būtų neįmanoma. Bet viso pasaulio atominės aukos nėra verta ne tik Lietuva, bet nė joks kitas okupuotas ar okupuotinas kraštas ar tauta. Taigi, aš laisvą Lietuvą matau tik savo vaikų sąmonėse ir dvasioje.

     Mes, jaunesnioji karta, galime ir toliau tęsti tą patį nesutarimais, susiskaldymais ir nemalonumais nuklotą lietuvybės darbą, arba galime sustoti ir pasvarstyti, ar nereikėtų pasukti kita kryptimi, ar mūsų ir mūsų vaikų sąlygos nestato kitų reikalavimų. Mūsų darbo kūrybingumas didele dalimi priklausys nuo to, kiek mes pajėgsime savo dabartinę padėtį realiai vertinti. Pamačius save tikrojoj šviesoj, nebus sunku ar "nepatogu" atsisakyti ne vieno seniai prigijusio veiklos būdo ar tvarkos. Rasime, kas yra mums savita, ir nebijosime vienos kitos žilos galvos "prakeikimo". Iki šiol ne vienas mūsų kartos žmogus traukėsi iš kelio ir ranka numojo, nes įprastinė tvarka atrodė per daug įsigalėjusi ir įsitvirtinusi, o pozityvių rezultatų nerodė. Teko dalyvauti ne vienose diskusijose lituanistinio švietimo reikalais. Stebėjausi, kaip jaunesniosios kartos keliamos idėjos ne tik nebuvo svarstytos, bet neiššaukė nė mažiausios reakcijos iš tų, kurie vienu ar kitu būdu tą švietimo darbą dirigavo. Prieš keletą metų maniau, kad tai tik mano perdaug aktyvi vaizduotė, bet, išgirdusi iš kitų tą patį skundą, supratau, kad ne man vienai taip "vaidenas".

     Faktas, kad mūsų vaikai jau mažiau jausis padalinti savo dvasioje, negu mes. Jie į šį kraštą nebepersodinti ir nebepridaiginti, o čia šaknis įleidę. Su šiandienine muzika ir dainoms jie auga, o lietuviškąsias turi mokytis. Panašiai su visom gyvenimo sritim: kalba, papročiais, elgsenos būdu. Seniai pastebėta, kad kiekviena kalba turi savitą "psichologiją" — kalba, jos garsai ir struktūra iššaukia tam tikrus gestus, tam tikrą minties dėstymo būdą. Dėl to tiek daug nukenčia išversti literatūriniai kūriniai, nes jie praranda tą charakterį, kuris gali būti pilnai išreiškiamas tik ta originalia kalba. Ar mes norim, ar ne, mūsų vaikuose dvi kalbos kovoja ne tik už pirmenybę, bet ir už jų vidinę struktūrą.

     Mes, tų vaikų tėvai, iki šiol buvome toji "tylinčioji dauguma", kurie gal nedrįsome, o gal dar nematėme reikalo garsiau išreikšti savo nuomonių. Ne tik daugelis vadovėlių, bet ir mokytojų šeštadieninėse mokyklose yra tokie, kuriuos mes prieš penkiolika metų palikome. O juk per tą laikotarpį gimė kompiuterių ir erdvėlaivių amžius. Spraga tarp mokomosios kalbos ir tikrojo pasaulio padidėjo: magnetofono juostelės, skaidrės, erdvėlaiviai ir kiti panašūs naujadarai toli gražu neužkiša visų kasdieninio gyvenimo reikalaujamų žodyno spragų. O vadovėliuose ir pratimuose, tur būt, visai neatsiranda. Mūsų vaikai vis dar tebearia su tais pačiais padargais, kurių net ūkyje parodyti nebegalima — tenka ieškotis senienų muziejaus. Nenoriu visai išbraukti Lietuvos kaimo iš lituanistinio paruošimo. Tesakau, kad, norėdami vaikus išlaikyti Lietuvai, mes turime jų dvilypį pasaulį stengtis vienyti: jų žodynus bei lituanistinės mokyklos patirtį kiek galima priartinti prie tų interesų, kuriuos gimdo amerikietiškoji mokykla.

     Mums uždavinys jau yra sunkesnis, negu buvo mūsų tėvams. Mūsų getai pabiro (bent mes iš jų iškritom). Vaikus vežam į šeštadienines mokyklas, į parapijas, pas draugus, į organizacijų susirinkimus ir visokius parengimus. Dažnai nerandamas nė vienas lietuvis draugas, kurio namus pėsčiom būtų galima pasiekti. Kelių vaikų tėvai dažnai mato, kad ir dvi mašinos nespėja visų visur suvežioti, nes skirtingo amžiaus vaikų susirinkimai vyksta tuo pačiu metu skirtingose vietose.

     Ir ko labiausiai norėtųsi tame labirinte? Norėčiau, kad mes pirmiausia telktumės prie lituanistinės mokyklos. Nebijokim jaunų žmonių, kurių lietuvių kalba gal nėra poliruota, bet kurie mažuosius uždega, kurie randa gyvesnį būdą vaikuose skiepyti artimumą Lietuvai. Tai būtų dvilypis pasitarnavimas: įjungimas jaunuolių į lietuviškąjį darbą ir mūsų vaikų prieinamesnis mokymas. Tų mokytojų gretos, kurie dar mane lietuvių kalbos mokė, jau gerokai praretėjo. Kas gi juos pakeis, jeigu vis bijosime jaunųjų? Kas pakeis mūsų pedagogus, jei nepripažinsime pedagogais tų, kurie šiame krašte pedagogiką baigė ir toje srityje dirba?

     Antra, katalikiškosios mokyklos mažėja. Vis daugiau ir daugiau mūsų lietuviukų nuo pirmojo skyriaus lanko viešąsias mokyklas. Kur jie gauna savo religinį, dvasinį paruošimą? Norisi tikėti, kad šeimoje. Tačiau sekmadienį parapijoje apsidairai ir tepamatai tik vieną kitą jaunuolį. Skundžiamasi, kad net katalikiškų mokyklų mokiniai nelanko bažnyčios. O be Dievo, be dvasios jautrumo nėra jokių vertybių — nei tautinių, nei moralinių. Gal todėl turėtume telktis ugdyti dvasiniams reikalams jautrius vaikus. Tačiau šeštadieninių mokyklų laikas, skirtas kateketikai, yra apribotas dažniausiai paruošimu pirmajai komunijai. Ir čia dar mes vadovaujamės archaiškais katekizmo dėstymo metodais — akcentuojama tai, kas neigiama: velniai, pragaras, bausmė, kaltė ir žmogaus menkumas. Klausant pamokslų ir stebint vaikų paruošimą, tenka įsitikinti, jog mes dar nesame pripažinę, kad tvirčiausias motyvas gėriui yra ne baimė, o meilė. Tai yra padaręs amerikiečių kateketinis pasaulis su tikrai puikiais ir pasigėrėtinais rezultatais.

     Mes nepratę leisti pasauliečiams įkelti koją į kateketikos pasaulį, kai tuo tarpu seselių ir kunigų, kurie pozityviau mūsų vaikus dvasios gyvenimui paruoštų, yra be galo maža. Viena mano pažįstama amerikiečių parapija turi 68 pasauliečius kateketus, kurie noriai atėjo vaikuose skiepyti Dievo meilę. Dirbdami šį darbą, jie patys dvasiškai auga, nes domisi religiniais klausimais ir juos nagrinėja. Šis uždavinys mūsų tautinėms parapijoms ir lituanistinėms mokykloms ateityje darysis vis aštresnis. Juk mes neturime net tinkamo katekizmo vaikams, tad gal turėtume prisiminti tas spaudos draudimo laikų močiutes, kurių vienintelė vargo mokyklos priemonė buvo katekizmas.

     Šio klausimo svarbos įrodinėti, man atrodo, nėra reikalo. Nepaisant, kaip opus būtų mūsų tautinės gyvybės klausimas, jis negali viršyti religinės tikrovės. Tauta, nežiūrint kaip brangi, nėra aukščiausias gėris, tad tautinės parapijos negali prarasti dvasinės bendruomenės savybių. Vertybes sukeitę, mes gal laikinai laimėsime mūšį, bet pralaimėsime karą.

     Auginkim sąmoningus žmones — jie užaugs, suprasdami tautos vertę. Iki šiol mes buvome nusigręžę nuo mus supančio pasaulio problemų. Apsidairykim. Ką gi mums reikš lietuvybė, jeigu kartu su visa žmonija stokosim neužteršto oro, švaraus vandens ar žemės sklypelio kojai padėti? Kodėl visom tom problemom mes negalime su savo vaikais pasikalbėti ir jas svarstyti lietuviškai? Ir lituanistikos pamokose, pokalbiuose, rašinėliuose, ekskursijose visa tai turėtų rasti savo vietą (ir nemanyčiau, kad pačią paskutinę). Leiskime savo vaikams domėtis ekologijos problemomis, Amerikos socialinėmis problemomis, net ir mums kuria nors nepriimtina politikos kryptimi. Jie negali gyventi saloje, atsiriboję nuo aplinkos. Jeigu to reikalausim, juos prarasim. Neturėsime su jais bendros kalbos, kas reikš jų atidavimą amerikiečių bendruomenei. Šių Dienų pasaulio padėtis liečia ir tą Lietuvą, apie kurią juos mokom. Jei pasirodysim pasenę savo galvosena ir atsilikę nuo jų gyvenimo tempo bei aplinkos, tai ir geriausios mūsų idėjos bei norai bus paženklinti tuo pačiu ženklu.

     Mūsų darbo vieningumas priklausys nuo to, kaip pajėgsim vertinti savo uždavinių svarbą. Jeigu dar rasim vietos savo garbės ieškoti; jeigu pritrūksim kantrybės kitus išklausyti, nes maloniau klausytis savo balso; jei kivirčysimės dėl dirbančiųjų žmonių "kvalifikacijų" ar "nekvalifikacijų"; jei rasim laiko savo asmeniškas sąskaitas suvedinėti — dar nebūsim visiškai supratę, koks yra lemiantis veiksnys mūsų vieningumas arba susiskaldymas. Jis yra lemiantis, nes jeigu nebus vienybės, tai ir geriausi energijos šaltiniai nutekės pačiam beprasmiškiausiam tikslui: skaldymuisi ir nesutarimui.

     Atsimenu kaip šiandien, kai dar jaunuolės metais pajutau, kad manyje lietuviškasis pasaulis yra galutinai laimėjęs. Tai buvo du momentai. Pirmasis išryškėjo, kai pamačiau, kad su Dievu angliškai kalbėtis nemoku; galiu ta kalba maldas skaityti, net rašyti, bet negaliu melstis. Antrasis momentas paaiškėjo, kai pamačiau, kad, nepaisant kaip norėčiau, esmine ir giliausia prasme tik lietuviškai tegaliu pasakyti: "Tave myliu!" Manau, kad ne vieno mano kartos, tos vis augančios "tyliosios daugumos", patirtis bus panaši. Kadangi mes esame giliausia prasme lietuviai, nes jais tapome ne be konfliktų, tai nelikime "tyliais" toliau. Eikime ir prabilkime — išdrįskime likti ištikimais savo įsitikinimams ir savo gyvenimo patirčiai, jei norime panašaus apsisprendimo iš savo vaikų.

Vieniems — tu didvyriu palaiminta žemė,
Kitiems — tu nykštukų varginga tėvynė,
O man tu esi kaip smūtkelis prie kelio,
Kur laukia keleivio malda ir nakvynė.

Putinas