idėjos ir Žmonės

JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

     Po visą pasaulį išsisklaidę lietuviai katalikai, dažnai gyvendami tarp nelietuvių ir tarp nekatalikų, nori išlikti lietuviais ir katalikais. Tam tikslui jie steigė ir tebesteigia lietuviškas parapijas, organizacijas, draugijas. Tokią veiklą skatino ir tebeskatina Šventasis Sostas, nes kiekvienas žmogus turi teisę garbinti Dievą sava kalba. Praktika rodo, kad ilgesnį laiką kuriai nors tautinei grupei išeivijoje neturint savo kunigo, galinčio į juos prabilti gimtąja kalba, žmonės pamažu visiškai nutolsta nuo religijos. Tokiai veiklai pritaria ir vietinės valdžios atstovai, nes jie žino, kad kiekviena tautinė grupė savo kalba, kultūra ir papročiais praturtina tą šalį, kurioje gyvena.

     Laimingi tie lietuviai katalikai, kurie priklauso tikroms, gerai suorganizuotoms lietuviškoms parapijoms su tikrais lietuviais kunigais, kuriems lietuvybė nėra tik malum necessarium — būtina blogybė, kurią dar šiek tiek reikia toleruoti, bet taip pat reikia stengtis, kad toji "blogybė" kaip galima greičiau pasibaigtų, kad visi susilietų į vieną masę su čiabuviais. Taip, jie tikrai yra laimingi, bet tokių laimingųjų nėra jau taip daug. Daugiausia lietuvių gyvena arba diasporoj, arba pusiau lietuviškose parapijose, kur nuolat reikia kovoti už savo prigimties teises. Vieni dar ilgiau sugeba pakovoti, kiti tuoj nelygioje kovoje palūžta su dideliais nuostoliais ir lietuvybei, ir katalikybei.

     Taip pat įvairiose šalyse turime ir lietuviškas bei katalikiškas organizacijas, bet dažnai ir jų veikla merdi, nes trūksta gerų vadovų, trūksta tarp įvairių skyrių koordinacijos, trūksta paskatinimo, pagalbos, informacijos. Bet gana didelė lietuvių katalikų dalis yra visiškai neorganizuota. Jų padėtis visais atžvilgiais yra dar blogesnė.

     Neturime pamiršti ir mūsų brolių bei sesių katalikų, gyvenančių Lietuvoje, kur nėra religinės laisvės, kuriems taip pat reikalinga pagalba, o ją suteikti yra be galo sunku. Tačiau organizuota veikla ir čia galėtų padėti.

     Tad, visa tai apžvelgus ir apsvarsčius, jau prieš keletą metų kai kuriems mūsų veikėjams kilo mintis steigti kokį nors centrą, kokią nors specialią instituciją, kuri jungtų visus lietuvius katalikus, koordinuotų jų veiklą, skatintų, informuotų ir padėtų, kad toji veikla labiau klestėtų, kad būtų lengviau nugalėti įvairias kliūtis.

     Paskutinio Amerikos Lietuvių Romos Katalikų Federacijos suvažiavimo metu buvo sudarytas specialus komitetas suorganizuoti tokiai institucijai, kuri rūpintųsi visame pasaulyje išsklaidytų lietuvių katalikų reikalais ir visus jungtų bendram darbui. Į šį Lietuvių Katalikų Organizacinį Komitetą buvo išrinkti šie asmenys: vysk. V. Brizgys (dvasios vadas), K. Kleiva (pirm.), kun. E. Abromaitis (vicepirm.), J. Matulionis (vicepirm.), kun. P. Garšva, M.I.C. (sekr.), M. Rudienė (ižd.), kun. J. Vaišnys, S. J. (statutui ruošti), S. Rauckinas (informacijai), kun. P. Barius, O.F.M. (narys). Jau yra paruošti ir išdiskutuoti statuto metmenys. Dabar laukiamos mūsų vyskupų informacijos, norint suderinti pasaulio lietuvių katalikų organizavimą su neseniai popiežiaus išleista instrukcija apie imigrantų dvasinį aptarnavimą.

     Taip pat buvo kilusi mintis suorganizuoti ir Amerikos lietuvius katalikus, įsteigiant kokį nors religinį centrą. Šią mintį jau įvykdė Kanados lietuviai katalikai, neseniai įsteigę Kanados Lietuvių Katalikų Centrą. Tad kanadiečiai pralenkė amerikiečius, bet galutinis pagyrimo žodis jiems priklausys tada, kai pamatysime konkrečią tos naujos institucijos veiklą, nes, kaip kartais rodo praktika, parašyti statutą ir išrinkti valdybą dar yra ne viskas. Mes turime ir turėjome daug organizacijų su gražiais statutais ir valdybomis, bet kai kurios jų yra jau mirusios, o kitos merdi. Pavyzdys yra ir Amerikos Lietuvių Romos Katalikų Federacija. Ji yra atlikusi daug didelių darbų, bet dabar jau eilė metų, kai nepasižymi jokia ypatinga veikla. Ji tikrai merdi. Būtų tuščios pastangos mėginti tai neigti. Gal reikėtų atsisakyti sentimentų ir nebijoti šios garbingos, daug nuveikusios organizacijos gražiai palaidoti, jeigu jau ji yra pasenusi ir visiškai neveikli.

     Dar yra ir kitas motyvas. Jeigu bus įsteigtas Amerikos Lietuvių Katalikų Centras ir šalia jo pasiliks Federacija, tai ar nebus bereikalingas duplikatas? Tai yra tik nuomonė, kurią reikėtų išdiskutuoti. Žinoma, jeigu atsirastų koks nors genijus, sugebąs merdėjančią Federaciją atgaivinti, tai tada vėl reikėtų pagalvoti, ar šalia jos reikalingas koks nors naujas centras. Juk tikrai nebūtų gera be reikalo skaldyti ir taip jau nelabai stiprias mūsų jėgas.