Spausdinti

JAUNIMAS

VANDA FRANKIENĖ-VAITKEVIČIENĖ

    Nuo seniausių laikų buvo graži Baltijos jūra, graži ir didinga! Prie jos įsikūrė miestai, miesteliai, žvejų sodybos ir ištisi kaimai.

     Smiltynėje (taip vadinosi vienas pajūrio kaimas) gyveno nuo senovės tik žvejai. Jų mažos trobelės ant smėlio kalvų buvo senos, palinkusios, šiaudiniais stogais, paveldėtos nuo tėvų ir senelių. Jose gimė, augo ir paseno žvejai, jų žmonos, vaikai ir anūkai. Smiltynės vietovė su kaimu buvo seniai žinoma ir mėgiama žvejų, nes buvo garsi žvejais milžinais, kurie mylėjo labiau už viską Baltijos jūrą.

     Visų vyriausias žilabarzdis žvejys Rimtautas ir jo žmona Vandenė buvo seniausi Smiltynės gyventojai. Jie turėjo tris sūnus: Gintarą, Audrį ir Laimį. Visi jie buvo jauni ir tvirti vyrai, kaip girios ąžuolai, ir puikūs žvejai. Prie jūros visi trys gimė, prie jūros užaugo, todėl galėjo nardyti vandenyje, kaip žuvys. Visas žuvingiausias jūroje vietas žinojo ir nebijojo nei vėjų, nei audrų. Jie patys pasidirbo stiprias valtis, tvirtus irklus, turėjo motinos rankomis nunertus nesudraskomus tinklus ir laimingi jūroje žvejojo.

     Senis Rimtautas pasižymėjo rimtumu ir protingumu. Jis sugebėjo visus kaimynų ginčus spręsti, susipykusius sutaikinti ir mergaitėms gerus vyrus pripiršti, todėl visų buvo mylimas ir gerbiamas. Na, ir drąsesnio, ir geresnio žvejo visoje apylinkėje nebuvo. Jo žmona buvo nepaprasta verpėja ir puiki tinklų nėrėja. Suverpusi kanapių siūlus, ji tokius gražius ir stiprius tinklus savo vyrui ir sūnums nunėrė, kad ir jūros banginiai, į juos įkliuvę, nepajėgtų jų sudraskyti nei ištrūkti. Pamatę jos darbo tinklus, veik visi Smiltynės žvejai prašė jiems nunerti. Iš tolimų pajūrio vietovių atėję žmonės atnešdavo druskos, medaus ar kitokių gėrybių, kad galėtų gauti jos darbo puikų tinklą. Visa šeima savo darbu ir sumanumu tapo turtingiausia Smiltynėje. Niekas dėl to nesistebėjo ir niekas nepavydėjo. Juk visi dirbo ir ilgainiui sąžiningai praturtėjo. Ir štai nauja didoka troba šalia senutės trobelės, lyg Smiltynės kaimo papuošalas, atsirado. Džiaugsmas ir laimė toje troboje, toje šeimoje gyveno. Tiktai motina Vandenė turėjo rūpestį paslėpusi savo širdyje. Ji labai mylėjo savo vaikus ir pastebėjo, kad jauniausias sūnus Laimis nebuvo tikras žvejys, nors neišsidavė ir kartu su broliais žvejojo. Ji matė, kad jos jauniausiajam rūpėjo jūros grožis, o ne žuvavimas. Jį viliojo gamtos stebuklai ir dievai — Saulė, Mėnuo, žvaigždės ir šventi medžiai, o labiausiai vandens grožis. Motina rūpinosi ir nemiegojo naktimis, todėl juto, kaip Laimis šviesiomis mėnesienos naktimis, tylutėliai išslinkęs iš namų, skubėjo prie jūros. Ji pasekė sūnų ir matė, kaip jis suposi valtelėje ir gėrėjosi, džiaugėsi dangaus dievais: Mėnuliu, žvaigždėmis ir jų nuostabiais atspindžiais vandens paviršiuje. Paskui sveikino deivę Aušrinę, nužengiančią iš dangaus aukštybių, ir tada vėl paslapčiomis tylutėliai ėjo namo poilsiui.

     — Ar jis tik nėra piktų akių užkerėtas? — sielojosi ji ir nedrįso niekam prasitarti.

     Laimis labai mylėjo savo tėvus. Jis pastebėjo, kad motina jį stebėjo, sekė ir labai sielojosi dėl jo. Jis nutarė jos rūpestį pašalinti.

     Kai tik bus šviesi naktis, jis išplauks žvejoti. Parveš žuvies, ir aprims motinėlė — taip jis sugalvojo ir pradžiugo. Ak, kaip jis norėtų būti, kaip jo tėvas ir broliai, kuriems terūpėjo žvejyba. Jis nesuprato pats kodėl, bet jį traukte traukė jūros gelmė, spalvos ir visa, kas tik buvo gražu ir paslaptinga. Jį jaudino įvairiausi garsai, jūros ošimas ir netgi nakties šešėliai.

*

     Buvo puiki mėnesienos naktis. Laimis pasiklausė ir, įsitikinęs, kad visa šeima ramiai miega, tyliai išėjo iš trobos. Pasiėmė tinklą ir nuėjo į pajūrį, kur buvo pririšta jo valtis. Atrodė, kad ilsisi tyloje vanduo, o jame plauko dievaitis Mėnuo ir jojo sesės žvaigždės, o ten, pakrantėje, dar maudosi medžio šešėlis — spygliuotoji eglė.

     — Oi, kaip gražu! Kaip nuostabu! — sušuko jis ir, atrišęs valtį, įšoko ir nuplaukė tolyn. Toli paliko krantas, o jis vis plaukė užsisvajojęs. Staiga prisiminė motiną, jos rūpestį dėl jo ir todėl tuoj pat metė tinklą į vandenį, pasiryžęs žvejoti. Vos tik tinklas pasinėrė, tuoj pat ėmė trūkčioti. Nustebo Laimis ir greitai jį ištraukė. Tinklo dugne blaškėsi didžiulė žuvis, nuostabiai žvilgančios žalios spalvos. Laimis jau siekė pasiimti nuostabią žuvį ir įsitraukti į valtį, tik staiga čia pat pakilo putojanti banga ir pasigirdo švelnus balsas:

     —    Laimi žvejy, paleisk mano žuvį! Paleisk, prašau!...

     Išsigando Laimis, išgirdęs balsą iš jūros, bet tuojau aprimo ir sušuko:

     —    Kas esi, pasirodyk! Kol nežinau, kas prašo, nepaleisiu!

     Pakilo, sujudo didžiulė banga ir vos neapvertė žvejo valties. Tuoj pasirodė nepaprasto grožio mergaitė. Vandens paviršių padengė išsidraikę, kaip saulės spinduliai, auksiniai jos plaukai; dangaus žydrumo akys žiūrėjo į Laimį; visas jos veidelis buvo lelijos baltumo; žalsvumu žėrėjo jos rūbai, lygiai tokios spalvos, kaip toji nuostabi žuvis. Ir švelniu balsu prašė:

     —    Laimi, paleisk mano žuvį. Ji yra mano geriausioji draugė. Nenuskriausk manęs, paleisk!

     —    Kas esi, gražiausioji mergaite? — sušuko jis, sužavėtas jos grožiu.

     —    Esu Gintarė — jūros gelmių karalaitė, — atsakė ji tyliai ir žiūrėjo į Laimį šypsodamasi.

     Laimis staiga pajuto, kad jeigu jos daugiau nebepamatys, nebegalės džiaugtis gyvenimu — numirs iš ilgesio. Todėl meiliai paprašė:

     —    Prižadėk, Gintare, kad nors retkarčiais man pasirodysi, tai tavo žuvį paleisiu.

     —    Neprašyk to, Laimi žvejy. Man dievų griežtai užginta su žmonėmis bendrauti, — pasakė Gintarė.

     —    Aš prašau tavęs, maldauju! Prižadėk, Gintare! — prašė žvejys.

     —    Neprašyk! Nenorėk manęs matyti! Jeigu matysimės, abu didelės nelaimės sulauksim. Paleisk žuvį ir užmiršk mane, — atsiliepė liūdnai Gintarė.

     —    Nebijau jokios nelaimės. Prižadėk ir pasirodyk, kai, čionai atplaukęs, pašauksiu, — vis prašė Laimis.

     —    Gerai, prižadu, — vos girdimai ir liūdnai pasakė vandenų mergaitė.

     — Žūsime abu, vai žūsime, — dar sudejavo graudžiai.

     Laimis paleido nepaprastą žalią žuvį. Sujudo, pakilo didžiulė banga, ir dingo žuvis ir jūros gelmių gražioji karalaitė Gintarė.

     Tą naktį Laimis prarado ramybę. Sunku jam buvo su broliais žvejoti, nes vos bepajėgė valdytis, kad nepašauktų Gintarės. Negalėjo dirbti nei miegoti. Prieš akis vis stovėjo, tiesiog vaidenosi, vandenų dukra, gražioji Gintarė. Ausyse skambėjo jos švelnus balsas ir viliote viliojo plaukti į jūrą ir ją pašaukti, pamatyti, pasikalbėti!... Jis valdėsi, sielodamasis kelias dienas, nes atsiminė, kaip ji liūdnai prašė jos nešaukti. Niekam neprasitarė, niekam nesiskundė savo begaliniu ilgesiu. Kentėjo slapta ir vertė save įvairius darbus dirbti, netgi linksmu būti, kad tik namiškiai nepajustų jo ilgesio ir kančios.

     —    Esu užburtas, užkerėtas! Nebegaliu be Gintarės gyventi, kas dabar atsitiks su manim? — galvojo liūdnai Laimis žvejys.

*

     Perkūnas dievaitis buvo paskyręs jūroms ir vandenims valdyti Bangpūtį dievaitį. Davė jam žemės gyventojų akims nematomą žirgą, vėjo sparnus ir pūtyklę. Pradžioje Bangpūtys skraidė ir tvarkė daugelio upių ir ežerų vandenis. Tačiau labiausiai jis pamėgo Baltiją, nes, nusileidęs kartą į jūros dugną, pateko į gintaro rūmus ir, pamatęs karalaitę Gintarę, ją pamilo.

     Nusileisdamas į gintaro rūmus, Bangpūtys pavirsdavo puikiu vandenų dievaičiu ir mandagiai kalbindavo Gintarę. Jis gėrėjosi nepaprastai gražia jūros gelmių karalaite. Džiaugėsi jos, kaip auksas, geltonais, gintariniais rūmais, kurie dar buvo papuošti rausvais koralais, jūrų žvaiggždėmis ir margais kriaukutais. Jam patiko rūmų sargybiniai — du didžiuliai juodi banginiai, karalaitės draugės ir palydovės — žalsvos, spindinčios žuvys, įdomūs tarnai vėžiai, jūrų arkliukai ir kitokie jūros dugno gyvūnai. Bet labiausiai jį žavėjo gražioji Gintarė, kurią jis pasiryžo palengva prisipratinti, su ja draugaudamas, o ateityje ją vesti ir tapti jos vyru.

     Pastebėjo karalaitė, kad Bangpūtys ją pamilo, todėl ėmė jį valdyti ir tramdyti. Prašydavo, kad neskandintų žvejų ir jų valčių, kad nepūstų per smarkiai, kad neužpiltų vandeniu žmonių gyvenamų vietovių ir jūros pakrančių, kad, bekeldamas audras, neišmestų mirčiai žuvų į krantą. Ji tvarkė jį, nes žinojo, koks Bangpūtys galėjo būti nesuvaldomas ir rūstus, sukeldamas jūroje bangas. Gi Gintarė labai mylėjo jūros gelmių gyventojus, bet labiausiai platųjį, nežinomąjį pasaulį virš jūros ir žmones, todėl stengėsi suvaldyti rūstųjį Bangpūtį.

     Žvejai garbino Bangpūtį dievaitį ir labai jo bijojo. Jie meldėsi jam, aukojo džiovintas žuvis, gėlių vainikus į jūrą paleidę, jo garbei sukurtas dainas dainavo:

     Bangpūty, bangų dievaiti,
     Nebepūski taip žiauriai,
     Paskandinsi jauną žvejį.
     Valtį išmesi krantan.

     Verks motulė ir tėvelis,
     Broliai, seserys liūdės.
     Verks ir jūra, ir bangelės,
     Jo valtelės pasiges.

     Atrodė žvejams, kad Bangpūtys ne kartą išklausė jų prašymų ir maldų, suramino šėlstančias bangas ir žvejų nenuskandino. Be to, jie tikėjo, kad be Perkūno dievaičio įsakymo jis nedrįsta kelti jūroje baisių bangų ir audrų. Niekas nežinojo ir neįtarė, kad jūros gelmių karalaitė Gintarė jį valdė ir tvarkė. Jo žiaurumo labiausiai ir bijojo karalaitė, susipažinusi su Laimiu žveju ir jį iš karto pamilusi.

     Praėjo jau keliolika dienų ir naktų nuo to laiko, kai Laimis pamatė Gintarę. Ilgesys jį tiek kankino ir taip skaudėjo širdį, kad nebegalėjo jokių darbų dirbti, nebeplaukė žvejoti, nebegalėjo valgyti nei miegoti. Tik žiūrėjo susimąstęs į jūrą, vis jos pakrantėje vaikščiojo, galvojo ir svajojo apie Gintarę.

     Susirūpino abu tėvai. Kalbino jį, klausinėjo, kodėl jis toks nuliūdęs, kodėl su broliais neplaukia žvejoti? Motina net verkė iš susirūpinimo. Broliai visaip jį bandė pralinksminti ir labai švelniai užklausė, kas jį kankina, tačiau nieko iš jo nesužinojo. Gailėjo jis tėvų ir norėjo juos suraminti, todėl pasižadėjo su broliais išplaukti žvejoti.

     Pasižadėjo ir tuoj pat, kitą rytą, vos tik Aušrinė deivė danguje pasirodė, išplaukė trys senio Rimtauto sūnūs į jūrą. Rami ir graži buvo tą rytą Baltija. Trys valtys plaukė jos paviršiumi, trys tinklai pasinėrė gilumon, trys jaunų žvejų širdys plakė sutartinai, tik jų mintys ir norai buvo nevienodi. Du vyresnieji — Gintaras ir Audris — tenorėjo kuo daugiausia pasigauti žuvų, o jauniausias Laimis mintimis vis šaukė Gintarę:

     — Kur tu esi, Gintare mergužėle, atplauk, pasirodyk nors trumpai valandėlei!

     Tačiau jūros gelmių karalaitė Gintarė nepasirodė. Laimis žvejojo ir stengėsi būti linksmas, kad tik broliai jo liūdesio nepastebėtų. Kai šviesi, rausvu veidu deivė Saulė nušvietė jūrą, žvejų tinklai jau buvo pilni žuvų. Patenkinti jie yrėsi kranto link. Staiga Laimis paprašė brolių:

     — Mieli broliai. Gintarai ir Audri, parvežkit ir mano žuvis namo, o aš čia dar liksiu. Puiki diena. Dar pabandysiu vienas žvejoti.

     Broliai mielai sutiko. Paėmė Laimio sugautas žuvis ir nusiyrė namo.

     Liko Laimis vienas. Dabar jau jis nebesusivaldė, užmiršo karalaitės Gintarės prašymą ir perspėjimą ir ėmė šaukti vandenų karalaitę:

     Atplauk, pasirodyk, Gintare,
     Mano numylėta vandenų mergele,
     Atplauk, atplauk, Gintare!

     Išgirdo jo balsą karalaitė ir labai išsigando, nes tuo metu Bangpūtys dievaitis ilsėjosi jos rūmuose. Išgirdo ir jis žvejo balsą ir suprato, kad jis myli jo išsirinktą mergaitę. Įsiuto, įtūžo, kaip girių liūtas. Puolė iš rūmų, pakilo aukštyn ant putoto žirgo. Čia pat jis pamatė jauną, gražų žvejį Laimį valtyje. Puolė prie jo ir ėmė pūsti, šėlti, aplinkui sukeldamas milžiniškas bangas, kurios mėtė ir vartė valtį. Neišsigando Laimis — drąsus žvejys. Jis kovojo, visas jėgas įtempęs ir pradžiugęs, nes čia pat pamatė iškilusią Gintarę, kuri gailiai šaukė:

     Bangpūty dievaiti, neskandink
      jauno žvejo.
     Prižadu ištekėti už: tavęs,
     tave vieną mylėti.
     Tik susivaidyk, to jauno bernelio
     neskandink!

     Tačiau per daug buvo įpykęs Bangpūtys ir negirdėjo Gintarės balso. Neapykanta ir kerštas užvaldė jį, todėl, pačiupęs valtį, sulaužė ją į šipulius, o žvejys atsidūrė jūros bangose. Narsiai Laimis kovojo su Bangpūčiu, bet jūrų dievaičio neįmanoma nugalėti. Bangpūtis buvo už jį daug stipresnis.

     Prie jūros kranto Smiltynėje susirinkę, žvejai stebėjosi nematyta audra. Saulė deivė skaisčiai švietė, o staiga jūra sujudo: bangos, kaip putoti milžinai, vartėsi ir daužėsi į krantą, net ūžė aplinkui. Senis Rimtautas su sūnumis stovėjo pakrantėje, stebėdamas nematytą audrą, ir laukė grįžtant Laimio. Motina verkė, nes nujautė baisią nelaimę.

     Karalaitė Gintarė iškilo tarp bangų ir čiupo mylimą bernelį už rankų, norėdama jį išgelbėti. Bangpūtys pamatė, įsiutęs pagriebė jauną žvejį ir įmetė į sūkurį putojančio vandens. Pravirko gailiai karalaitė Gintarė. Tuo metu suplasnojo virš vandens didelė, graži žuvėdra. Narsaus Laimio siela, atsiskyrusi nuo kūno, perėjo į jūrų paukštį. Paukštis sukliko ir pakilo į aukštybes. Pasiekęs galingiausio dievaičio Perkūno rūmus, nusiskundė Bangpūčio žiaurumu.

     Užsirūstino Perkūnas dievaitis. Įsisupo į tamsų debesį, pasičiupo ugninį kalaviją ir kirto juo taip smarkiai į vis dar tebešėlstantį Bangpūtį, kad sunaikino ne tik jį, bet sugriovė ir gintarinius rūmus Baltijos jūros dugne.

     Smiltynės kaimo žvejai spėliojo, kad Bangpūčio vietoje atsiradęs šiaurės vėjas, o Gintarė pavirtusi jūros bangele, kuri nuolatos mėto pajūrio gyventojams sudaužytų savo rūmų brangakmenius — auksinį gintarą.

(Šis rašinys yra iš spaudai ruošiamos knygos, vardu “Užburtos kanklės”).