(pagal kard. Suenens)
Tęsiame kardinolo Suenens interviu metu pareikštas mintis apie Bažnyčios vienybę po II Vatikano susirinkimo. Praėjusiuose "L. L.” numeriuose buvo kardinolo pasisakymai apie dvi skirtingas Bažnyčios vienybės sampratas, apie popiežiaus ir vyskupų santykius, apie vyskupo santykius su Dievo tauta, apie Bažnyčios įstatymų keitimą po II Vat. susirinkimo ir apie popiežiaus rinkimą. Šiuose puslapiuose bus kardinolo aiškinimas, kaip popiežius yra apkrautas daugybe pareigų, kurios dažnai nustelbia jo pirminius uždavinius.
G.K.K.
6. APKROVIMAS PAREIGOMIS
"Savo knygoje (Coresponsibility in the Church) jūs sakote: 'Po II Vatikano susirinkimo popiežystė nekatalikų pasauliui atrodo kaip absoliuti monarchija, nesuderinama su bet kokia kolegiališkumo forma’. Koks yra popiežiaus vaidmuo kolegiališkumo atžvilgiu po II Vat. susirinkimo? Ką galvojate apie pageidavimus turėti neitalą popiežių? Ar tai padėtų kolegiališkumui?”
Pirma atsakysiu į paskutinįjį klausimą. Ne tiek svarbu, ar italas, ar ne, daug svarbiau pats popiežiaus vaidmuo Bažnyčioje ir pasaulyje naujose posusirinkiminėse aplinkybėse. Klausimas apie popiežiaus tautybę yra antraeilis.
Grįžtu prie klausimo apie įvairias popiežiaus pareigas. Atsivertę popiežiaus metraštį, pastebime, kad jis yra Romos vyskupas, Romos provincijos arkivyskupas ir metropolitas, Italijos primas, Vakarų patriarchas, visuotinės Bažnyčios galva ir taip pat Vatikano valstybės galva.
Čia pagrindinis klausimas yra, kurios iš visų šių pareigų plaukia iš dieviškojo įstatymo, o kurios remiasi tik istoriniu atsitiktinumu. Yra svarbu pabrėžti dvi pagrindines, dieviška teise paremtas funkcijas: kiekvienas popiežius būtinai turi būti Romos vyskupas ir vyriausias visos Bažnyčios ganytojas.
Kaip Romos Bažnyčios vyskupas, kiekvienas popiežius turi padaryti tą Bažnyčią visų pasaulio Bažnyčių motina ir vadove — mater et caput omnium Ecclesiarum — kaip yra parašyta Late-rano bazilikos priekyje. Laterano bažnyčia yra oficiali Romos vyskupo katedra. Reikia pripažinti, kad Romos Bažnyčiai priklauso pirmenybė tikėjimo ir meilės srityje. Tai nuo pradžių priklausė "Dievo Bažnyčiai, kuri yra Romoje”, Petro ir Povilo įsteigta ir jų bei daugybės kitų kankinių bei šventųjų krauju gaivinama. Religinis ir pastoralinis Romos spinduliavimas turi patraukti į save visų akis. Ji turi būti krikščioniškojo gyvenimo šviesa ir aukštai pastatytas žibintas.
Antgamtinis Romos Bažnyčios prestižas yra svarbus veiksnys, jei norime matyti popiežių, jos vyskupą, pasireiškiantį pilna jo traukiama jėga. Todėl Romoje pasireiškią žmogiški netobulumai ir neteisingumai labiau piktins visą Bažnyčią, negu toki pat netobulumai kitur. Tad reikia stengtis, kad ten augtų pašaukimai, klestėtų parapijų gyvenimas, kad būtų pavyzdinė liturgija. Visa tai turėtų būti sektinu pavyzdžiu kitoms Bažnyčioms.
Yra aišku, kad visa tai, kas atpalaiduoja centrą nuo biurokratinio ir administratyvinio nerangumo, norint tobuliau gyventi Evangelija, yra palaima ne tik pasauliui, bet pirmiausia pačiai Romai. Šiam tikslui paskutinieji popiežiai skatino visus kurijos narius dalį savo laiko pašvęsti praktiškam apaštalavimo darbui.
Dabar prabėgomis pažvelkime į popiežiaus pareigas, kurias jam viena po kitos užkrovė praėjusieji amžiai.
Vatikano valstybės galva.Popiežius paveldi Vatikano valstybės valdytojo pareigas, bet šios pareigos niekuomet nesirėmė dieviška teise, nežiūrint, ką tuo klausimu galvojo kard. Manning (jis tai norėjo įrašyti į Syllabus) ir vėliau panašiai manė T. Capello, Gregorijaus universiteto bažnytinės teisės profesorius.
Romos provincijos arkivyskupas bei metropolitas ir Italijos primas.Čia atsirado naujas elementas — Italijos vyskupų konferencijos įsteigimas. Tai yra dalis decentralizacijos proceso, kuris turės nemažą reikšmę Italijos Bažnyčios organizacijoje.
Vakarų patriarchas.Popiežiaus yra ypatingi ryšiai su Vakarų Bažnyčia. Vakarų Bažnyčioje jis tvarko daug dalykų, kuriuos Rytų Bažnyčioje tvarko ne jis, bet jų patriarchas. Kaip žinome, patriarcho vaidmuo rytuose yra labai svarbus. Ši decentralizavimo forma, kaip pirmasis žingsnis, bus didelis laimėjimas Bažnyčiai, ypač ekumeniniu atžvilgiu.
POPIEŽYSTĖ IR KŪRIJOS SISTEMA
Grįžtame prie popiežiaus — visuotinės Bažnyčios galvos vaidmens. Pirmiausia reikia pastebėti, kad tai yra niekam ne perleidžiamastitulas. Kiekvienam Petro įpėdiniui jis priklauso asmeniškai, dieviška teise. Tai nereiškia, kad jis savo pareigas vykdo už Bažnyčios ar jos kolegiališkumo. Reiškia tik tai, kad šių pareigų jis negali niekam deleguoti.
Nereikia popiežystės maišyti su kurijos patarnavimais, atliekamais popiežiaus vardu. Vienas mano draugas, pasaulietis, dirbąs pasauliečių apaštalavimo srity, pasakojo, kaip gana ilgai trukęs susirašinėjimas su kūrijos tarnautojais jį apvylė. Beveik kiekvienas atsakymas buvo neigiamas. Bet kai jis tuos pačius savo laiškus perrašė į kitą kalbą, kai juos skaitė kitas kūrijos tarnautojas, rezultatai buvo visiškai skirtingi — jis gaudavo teigiamus atsakymus. Tai tik mažas pavyzdys, bet jis įrodo, kad yra skirtumas tarp popiežystės ir valdymo aparatūros. Romos kurija yra žmogiška organizacija, egzistuojanti dėl ją prašokančio antgamtinio pasaulio. Kritikuoti kūrijos sistemą nereiškia kritikuoti Bažnyčios ar popiežiaus. Tai labai svarbu gerai suprasti. Šį skirtumą matome kiekviename istorijos puslapyje.
Pirmojo Vatikano susirinkimo metu vyskupai pateikė kūrijai ilgą skundų sąrašą. Tie skundai dar ir dabar yra aktualūs. Mūsų laikais Jonas XXIII apgailestavo kūrijos viešpatavimą. Vienas iš motyvų, kuris jį paskatino šaukti Bažnyčios susirinkimą (kuris teologine prasme yra virš kūrijos), buvo sumažinti kurijos vaidmenį iki reikiamų proporcijų.
Diecezine plotme mes taip pat turime išsilaisvinti iš visko, kas padaro vyskupus jų biurokratinio, juridinio ir administracinio aparato kaliniais. Turime būtinai tai padaryti, jei norime atlikti savo pagrindinį uždavinį — pasauliui skelbti Evangeliją visu jos grožiu ir Velykų šviežumu.
Toks išsilaisvinimas iš viršaus, toks valdymo sistemos naujas pertvarkymas tikrai reikalauja milžiniškų studijų tarptautiniu mastu. Prie to galėtų prisidėti ne tik garsūs teologai, bet ir kiti specialistai, pasižymėję technikoje arba tarptautinėse organizacijose, pvz. Jungtinėse Tautose. Taip pat savo įnašu gali prisidėti firmų vadovai, sociologai ir kitų sričių darbuotojai. Neatidėliojant reikia pradėti sudėtingą, plačiai apimančią studiją. Tai būtų labai naudinga ir Bažnyčiai, ir tikintiesiems, ypač dabar, kai visame pasaulyje kritikuojama dabartinė struktūra — tai įkvėptų jiems daugiau pasitikėjimo, nes jie juk myli Bažnyčią.
Manau, taip pat būtų naudinga sužinoti, kas praktiškai padaryta vadovavimo ir decentralizacijos srityse didžiuosiuose vienuolijų ordinuose ir kongregacijose, keičiant ir pritaikant savo nuostatus moderniam pasauliui po II Vatikano susirinkimo. Jėzuitai, manau, gerokai apsvarstė santykius tarp centro ir periferijos savo organizacijoje. Panašiai padarė ir krikščioniškų mokyklų broliai.
Aišku, šias išvadas galima pritaikyti Bažnyčiai ir jos valdymo formoms tik mutatis mutandis (keičiant tai, kas keistina), bet yra tam tikrų visuotinių politinių įstatymų, kurių ramia sąžine negalima užmiršti. Tai sakydamas, galvoju apie vieno savo netikinčio draugo (Leo Moulin) darbą. Jis yra žurnalo "Res Publica” redaktorius. Jo leidiniuose yra labai daug medžiagos, kaip viduramžiais vienuolynai prisidėjo prie Europos sudemokratinimo. Nuostabiu būdu gal pasaulis kai ką grąžins iš to, ką yra gavęs iš Bažnyčios.
POPIEŽYSTĖS CHARIZMA
Popiežystė, išsilaisvinus iš per daug centralizuotos sistemos, galės daug geriau vykdyti savo misiją. Argi nėra neperleidžiamoji ir sau lygios neturinti popiežiaus charizma — vienybės ir sugyvenimo dovana? Apie jį jungiasi atskiros Bažnyčios, vieningai tikėdamos Evangelija ir Prisikėlimu, stovėdamos virš visų teologinių mokyklų bei visų liturginių ar pastoralinių to tikėjimo apraiškų.
Nesakome, kad popiežius turėtų asmeniškai nustatyti liturgijos formas, bet yra būtina, kad jis prižiūrėtų eucharistinio tikėjimo grynumą ir jam teikiamą pagarbą, kiekvienai tautai paliekant savitas išraiškos formas.
Taip pat popiežius yra vietinių Bažnyčių susibūrimo centre, kai jis atlieka savo rolę, skatindamas ir koordinuodamas misijų veiklą Bažnyčioje.
II Vatikano susirinkimas pabrėžė, kad negalime palikti vieno popiežiaus nešti evangelizacijos naštą net iki pasaulio pakraščių. Turime įvykdyti tai, ką Paulius VI pavadino "vyskupų bendra atsakomybe pasauliniu mastu”. Susivienijimas tarp atskirų Bažnyčių ir Romos palengvės tiek, kiek šis vyksmas eis drauge su idėjos sutarptautinimu ir pastoraciniu pasikeitimu tarp atskirų kraštų. Jeigu to nebus, tai visa kita bus tik vaidinimas.
SUSITIKIMAS IR VISUOTINĖ BENDRUOMENĖ
Roma galėtų būti ne tik abstraktus, grynai įstatymiškas, bet ir konkretus, gyvenimiškas susitikimo centras. Ji galėtų būti tokia vieta, kaip pvz. Jungtinės Tautos Niujorke, kur galima vesti dialogą, labai vertingą pasaulio taikai. Tas dialogas kur nors kitur būtų sunkiai įmanomas.
Roma gali didžiuotis visuotinumu ir pasaulinės plotmės vizija, kurią būtų gera pažinti iš arti. Čia dažnai bus galima pastebėti problemų sudėtingumą, kurios vietine plotme galėtų atrodyti labai paprastos. Kūrija turėtų būti prieinama nuoširdžiam dialogui. Vyskupams ji neturi būti pristatoma, kaip vienintelė, galinti spręsti problemas vietoje. Kolegiališkumas yra menas, kurio arba drauge mokysimės, arba niekad neišmoksime. "Susirinkimo atžvilgiu”, sakė Jonas XXIII, "mes visi esame naujokai”. Tą pat galima pakartoti ir apie kolegiališkumą.
Jokių konstrtuktyvių vaisių nepasieksime, jeigu kiekviena teisėta kritika, kiekvienas bandymas klausti bus laikoma puikybe arba bloga valia. Atviras nuomonės pareiškimas, su visa pagarba, bet be vergiškumo, yra pagrindinė sąlyga bet kokiam bendradarbiavimui, siekiant atsinaujinimo.
Kai šiandien kokia nors vyskupų grupė nutaria susitikti, į juos žiūrima, kaip į sąmokslininkus. Nuo to kentėjome ir Susirinkime, nes negalėjome susitikti, kur taisyklių nebuvo pramatyta. "Bar Jonas” padėjo, nežiūrint viso triukšmo, tik iki tam tikro laipsnio, bet tai nebuvo tinkama vieta svarstyti svarbiems klausimams. Tokia susitikimo vieta galėtų būti Roma, jeigu kur nors prie Šv. Petro būtų galima susitikti ir pasidalinti mintimis, neturint nuolatos pasiteisinti, jeigu ne visur sutinkame. Ten galėtume šnekėti be baimės, kaip reikalinga padėti Bažnyčiai, kad ji atliktų savo misiją. Asmeninių kontaktų niekas neatstos: per keletą minučių jie gali pašalinti nesusipratimus, jie daug naudingesni už rašytus pareiškimus, jeigu jie ir būtų objektyvūs, o ne įdubiai ar iškiliai pagaminti veidrodžiai, kas kartais, deja, pasitaiko.
Kalbant šiuo klausimu, reikėtų persvarstyti kas penkeri metai privalomus į Romą siųsti vyskupų raportus, lygiai ir ad limina vizitus, kurių įstatymas reikalauja iš vyskupų reguliariais laikotarpiais. Kiekvienas vyskupas nori atlikti tokį vizitą ne kaip gryną formalumą, bet tikro tikėjimo dvasia, atviru dialogu ir pilnu prieinamumu. Kuo mūsų bendravimas su Roma yra įvairesnis ir laisvesnis nuo juridinio formalumo, tuo daugiau Bažnyčia praturtės įvairiais ganytojiškais patyrimais ir tuo geriau ji galės skirti savo jėgas didžiosioms šiandieninio pasaulio problemoms.
Popiežius taip pat yra susivienijimo širdis tarp krikščionių Bažnyčių, sekant gražius užmojus — Jeruzalė, Ženeva... Susivienijimo širdis už krikščionybės ribų, su visa žmonija, ar ji religinga, ar ne, prašokant visus rasės ir tautinių sienų skirtumus. Koks nuostabus buvo vaizdas: Paulius VI taip iškalbingai maldavo taikos Jungtinėse Tautose, charakteringai įkūnydamas
Bažnyčią, kuri yra pačiose žmogiškos šeimos širdies gelmėse, artimai jausdama jos skausmus ir viltis, gaudium et spes (džiaugsmas ir viltis) įsikūniję — tai galėjo matyti visas pasaulis.
Praėjusio balandžio mėn. 5dieną skaičiau šiuos pagaunančius anglų mąstytojo ir agnostiko Arnold Toynbee žodžius: "Širdies pakeitimas yra visako širdis... Širdžių vienybė yra pirmoje vietoje”. Kalbėdamas apie popiežių, jis tęsė: "Kai popiežius Paulius nusileido Ammano aerodrome savo kelionės metu į šventąsias vietas Jeruzalėje, jį sutiko ir sveikino minia, kurioje apie 90% turėjo būti musulmonai. Kitos kelionės metu jis atvyko į Bombėjų dalyvauti Eucharistiniame Kongrese. Jį vėl labai nuoširdžiai pasveikino minia, kurioje apie 90% buvo hindu tikjimo. Galime spėlioti, kodėl popiežius palietė minių širdis, kurių tikėjimas nebuvo jo paties tikėjimas. Priežastis buvo ta, kad jie atpažino, jog popiežiaus rūpestis nesiribojo jo avidės nariais, o apglėbė visus žmones, visų tikėjimų, ką popiežius ir toliau rodo, nenuilstamai besidarbuodamas už pasaulio taiką”.
Šie žodžiai iš naujosios Toynbee knygos "Experiences” yra kilnios pagarbos pareiškimas popiežiui. Jie paliečia ypatingą evangeliškąją Bažnyčios galvos misiją, kurią pagal II Vatikano susirinkimą reikia suprasti kaip "pasaulio vienybės sakramentą”.
(Bus daugiau)
Išmok taip gyventi, kad, kai mirsi, tavęs gailėtųsi net ir graborius.
Mark Twain
