MYKOLAS KRUPAVIČIUS

     "Laiškuose Lietuviams” 1968m. buvo spausdinamas prel. M. Krupavičiaus rašinys, vardu "Pastangos, siekiant Lietuvos laisvės”. Prelatui susirgus, toji ilga straipsnių eilė nutrūko, o dabar sustiprėjęs atsiuntė jų tęsinį. Čia autorius toliau rašo apie neseniai okupuotoje Lietuvoje išleistą R. Vėbros veikalą apie dvasiškijos įnašą, kovojant už Lietuvos nepriklausomybę.

Redakcija

     R. Vėbra, plačiau pakalbėjęs apie lietuvių kunigų kovą su cariniu režimu dėl tautinės kultūros ir katalikų religijos laisvės, pripažino, kad "kova už kalbą, literatūrą, mokyklas, nacionalinę bažnyčią, administraciją sudaro kovos už nepriklausomybę pagrindinį turinį”. Bet tai buvo tik netiesioginis Lietuvos laisvės siekimas. Su tuo sutinka ir Vėbra, nes tiesioginiam Lietuvos laisvės siekimui jis skiria vieną skyrių, pavadintą "Opozicija” (114-132 psl.), nors ne kartą tuo klausimu jis pasisako ir kituose skyriuose.

     Pradžioje Vėbra konstatuoja, "kad daugumą sudarė dvasininkija, kuri caro vyriausybės atžvilgiu buvo nusiteikusi opoziciškai” (114 psl.). Šia proga reikia pastebėti, kad kalbamojo meto kunigija nesutarė dėl tos kovos priemonių. Vieni jų pasirinko revoliucijos kelią, kaip kun. Mackevičius su visais jam pritariančiais kunigais, o kiti evoliucijos arba nekruvinos revoliucijos kelią. Nekruvinos revoliucijos rezoliucija buvo vienbalsiai priimta ir Didžiojo Vilniaus seimo. Šios antrosios taktikos laikėsi vysk. Valančius su kitais savo šalininkais kunigais. Jo krypties kunigai vengė prievartos ir kraujo. Vėbros teigimu, jie "propagavo pasyvaus pasipriešinimo politiką... Lietuvių dvasininkija savo tautinę politinę programą stengėsi įgyvendinti taikiai, keldama liaudies patriotizmą... Kai kurie dvasininkijos atstovai kėlė mintį, kad, susidarius tam tikroms sąlygoms, galima išeiti iš Rusijos imperijos sudėties... Jų nuomone, Lietuvos politiniam savarankiškumui užtektų autonomijos” (132 psl.). Kalbamojo meto kunigija už autonomiją pasisakė dėl to, kad gyvenamose sąlygose realiai galvojantiems žmonėms tik ji atrodė įmanoma. Anais laikais visų politinių krypčių politikai kalbėjo tik apie autonomiją. Socialdemokratai 1886 m. pasisakė už Lietuvos nepriklausomybę, bet greit ir jie perėjo į autonomiją.

     Apie revoliucinės kun. Mackevičiaus krypties kunigiją Vėbra rašo, kad "ryžtingiausiai į sukilėlių pusę stojo jaunuomenė, užimanti žemesnes vietas bažnytinėje hierarchijoje.. Ji be atodairos atsidavė kovai prieš carą už politinę laisvę, stodama į sukilėlių būrius. Būdama monarchizmo šalininkė, ši dvasininkijos dalis atvirai teigė, kad caro priespauda yra Dievo duota, tačiau duota už nuodėmes, todėl jas reikia išpirkti, kovojant už laisvę. Šis teiginys sudarė katalikų dvasininkijos anticarinės agitacijos teorinį pagrindą. Vidutinės dvasininkijos dauguma tik žodžiu prisidėjo prie sukilimo. Sukilime dalyvavusi dvasininkija buvo arba sunaikinta, arba nuteista ir ištremta.

     Todėl po sukilimo opozicija smarkiai susilpnėjo” (118-119 psl.). Kiek kunigų nukentėjo visoje Lietuvoje, Vėbra nemini. Jis pamini tik Žemaičių vyskupiją. Jo žiniomis, "sukilimo metu iš Žemaičių vyskupijos buvo ištremta 106 kunigai, t. y. visų kunigų šeštadalis” (32 psl. 4 išnaša). Sukilimas pareikalavo Muravjovo potvarkiu tokių kunigų aukų: 6 sukilimo vadai buvo nužudyti, jų tarpe ir Mackevičius su savo artimiausiais bendradarbiais, kun. Noreika, Gargasiu, Čepavičium ir dar dviem; 67 išsiųsti į Sibirą ir kitas tolimas Rusijos vietas. Daugelis jų mirė kalėjimuose ar pasiliko visam amžiui invalidais. Kiti išsiųsti į Gardino, Kuršo ir kitas gubernijas. Iš viso tik vienoj Žemaičių vyskupijoj, kaip teisingai pažymėjo Vėbra, nukentėjo 106 kunigai. Vilniaus vyskupijoj buvo nubaustų įvairiomis bausmėmis apie 100 kunigų. Jų tarpe buvo ir sušaudytų. Jaunas kun. Išora pvz. buvo sušaudytas specialiu Muravjovo įsakymu. Mažiausia nukentėjo Seinų vyskupija: 1 kun. buvo sušaudytas, 20 išsiųsta į įvairias Rusijos vietas, o keli suskubo pasitraukti į užsienį. Dėl to nieko stebėtina, kad po Muravjovo kruvinos pirties tiek nusilpninta ir suterorizuota kunigija tik po ilgesnio laiko atkiuto ir kiek sustiprėjusi pradėjo vėl savo kovą su carizmu tik kitokiomis priemonėmis ir kitokia taktika.

     R. Vėbra nemaža dėmesio atkreipė ne tik į kovą su carizmu dėl politinių idealų, bet ir į kovą su pravoslavija bei į caro politiką katalikų Bažnyčios atžvilgiu. Jis tiems klausimams paskyrė skyrių "Caro vyriausybės politika katalikų Bažnyčios atžvilgiu” (19-41 psl.) bei "Katalikų ir stačiatikių santykiai” (133-155 psl.). Autorius vaizdžiai ir teisingai aprašė, kiek Bažnyčia turėjo iškentėti nuo caro valdžios ir pravoslavų cerkvės viršūnių persekiojimų ir suvaržymų ir kaip pasišventę lietuviai kunigai, nepaisydami jokių pavojų, didvyriškai gynė savo religijos ir tautinės kultūros laisvę bei teises. Skaitant apie tų laikų kunigų kovas su dviem galiūnais — caro administraciniu aparatu ir pravoslavų cerkvės vadovybe — kyla pasididžiavimas ir padėkos jausmas tiems didvyriams. Pats Vėbra, darydamas išvadas iš to laikotarpio minėtų kovų, pažymi, kad "Caro priespaudos asimiliacinės tendencijos susidūrė su lietuvių buržuazinės nacijos konsolidavimosi, tautinio sąmoningumo augimo bei besiformuojančios nacionalinės inteligentijos visuomenine veikla. Be to, grubus, prievartinis stačiatikių tikėjimo brukimas, caro administracijos kišimasis į religines apeigas, kėlė liaudies įtarimą, kad kėsinamasi į jos "prigimtąjį tikėjimą” ir tuo pačiu skatino vis atkaklesnį ir ryžtingesnį jos pasipriešinimą” (144 psl.). "Gaivališkai kilusį valstiečių pasipriešinimą grubioms caro administracijos prievartos priemonėms, skleidžiant stačiatikybę, katalikų dvasininkija rėmė nelegalia religinio turinio literatūra, skatino kalbėdamasi su žmonėmis ir per pamokslus, o vėliau ir periodinėje klerikalinėje arba religinio turinio spaudoje. Dvasininkija ypač didelį dėmesį skyrė besimokančiam jaunimui, stengdamasi palaikyti savo įtaką tiek pačių mokinių, tiek ir jų tėvų tarpe. Agitacija prieš cerkvines parapines mokyklas objektyviai žlugdė asimiliacines caro valdžios užmačias” (154 psl.). "Tikybos dalykuose, santykiuose su stačiatikybe... dvasininkija buvo ryžtinga ir aktyvi kovotoja” (198 psl.). "Tie persekiojimai suaktyvino kunigus... neleido... pavirsti į valdžios stumdomus... manekenus arba žmones be savo valios”. Šiems Tumo žodžiams pilnai pritaria ir Vėbra (154 psl.). Kaip visoje Vėbros studijoje yra nemaža jo bolševikinių samprotavimų, taip ir čia jų nestinga. Tačiau jis turi drąsos pripažinti lietuviams kunigams nuopelnus kovoje už Lietuvos tautinės kultūros ir religijos laisvę. Ar Vėbra yra bolševikas, nežinau. Bet jo kalbamoji studija perėjo per kietą bolševikinės cenzūros koštuvą, gavo jos aprobatą ir leidimą ją spausdinti. Tad Vėbros nurodyti kunigijos nuopelnai buvo pripažinti ir pačių bolševikų.

     Kaip Valančiaus krypties kunigija vertino caro režimą ir bendrai carizmą? Pirmiausia buvo Apžvalgos aiškinamos carizmo žiaurumo ir katalikų bažnyčios persekiojimo priežastys. Konstatuota, kad "Rusijoje todėl tokia nuožmi priespauda ir katalikai persekiojami, kad čia caras su neribota valdžia” (121 psl.). "Kadangi Maskolijoj, kaip niekuomet nebuvo, taip ir nebus pilnos sąžinės laisvės, iki viešpataus samoderžavija... tad reikia atmainyti valdžią” (130 psl.). "Rusijos caras neturi teisės kištis į lietuvių sąžines ir religijos reikalus. Tokie valdžios įstatymai, kurie laužo Dievo įstatymą, yra neteisingi, ir jų galima neklausyti” (130 psl.). Tokią pat mintį skelbia ir kitoj vietoj (124 psl.). "Reikia gerbti tik tokią valdžią, kuri nepersekioja, suteikia laisvę, o ten, kur valdžia išleidžia įstatymus, priešingus Bažnyčiai — ten klusnumo negali būti”. Kunigų leidžiamoje spaudoje buvo gana griežtų pasisakymų ir prieš vietinę administraciją ir jos pareigūnus, ypač valsčių ir apskričių. "Caro administracija vadinama arkliavagių pagelbininkais, o Muravjovas — visų baisiausiu tironu, koriku ir budeliu. Net liepiama primušti blogus valsčiaus pareigūnus, atimti iš jų valdžios ženklą ir nesibijoti reikalauti, kad būtų išrinktas kitas; mokoma, kaip reikia elgtis teisme, primušus valdininką”.

     1893 m. Apžvalga įdėjo Prancūzijos lietuvių atsišaukimą, kuriame rašoma: "Jei priespauda Lietuvoje nebus panaikinta geruoju, teks pasielgti taip, kaip airiai su anglais. Pradėsime dinamitus dėti po jūsų rūmais ir cerkvėmis, priversite mus, idant žudytumėme jūsų gubernatorius, didesniuosius perdėtinius ir kitus kraujo siurbikus... ateis atmonijimo valanda”. Tų pačių 1893 m. Apžvalga 19 nr. ragina žmones "susitarus komitetams, surašyti protestus prieš gudų nedorybes ir paduoti teisingesnėms ciesorystėms, kaipo tarptautiškam sūdui, skundą... Apie persekiojimus rašyti į kitų šalių laikraščius Times, Figaro ir kitus” (127 psl.).

     Po įvykių Kražiuose "klerikalinėje spaudoje caras pradedamas vadinti Neronu, žudžiusiu krikščionis, šaukiamasi į Dievą, kad jis išgelbėtų iš caro ir jo budelių rankų, pradeda teigti, jog kol bus caras, bus vykdoma Muravjovo politika ir niekas nepasikeis” (122 psl.). Pakalniškis moko, kad "tokia valdžia, kuri, Dievo ir prigimimo įstatymus po kojų pamynusi, žmones visu baisiausiu būdu skriaudžia... pareina ne nuo Dievo, bet nuo Jo priešininko, t. y. nuo liucipieriaus arba nuo velnio... o su velniu reikia tik kariauti” (191 psl.). Tas pats Pakalniškis kitoje vietoje teigia, kad "svarbiausia, keliant tautišką sąmoningumą, yra apšviesti žmones krikščionišku tikru katalikišku mokslu... Tamsesniuose broliuose reikia pažadinti tautiškus jausmus, pakelti Lietuvos dorišką, dvasišką ir materijališką būvį, supažindinti su kitų tautų kova už nacionalinę nepriklausomybę, kad, kuomet išmuš Maskolijoje visuotinė liuosybės valanda, lietuviai visi drąsiai galėtų parodyti savo norus ir geidavimus” (191 psl.). Apžvalga, pratęsdama tą mintį, 1895 m. rašo: "Rusijos imperija, kaip Romos imperija, turės žlugti, ir jos tautos... padarys savystoves viešpatystes, kuriose bus liuosybė tikėjimo ir sąžinės... Tokie laikai rasit jau visai netoli bėra” (192 psl.). Vėbra pripažįsta, kad čia kalbama apie Lietuvos nepriklausomybę, bet jam nepatinka, kad svarbesniu dalyku laikomi tikybos ir sąžinės klausimai.

     Valančius, "pasinaudodamas Tilžės dekano J. Zabermano paslaugomis, T867-1869 m. atspausdino apie 19000 lietuviškų knygų, iš kurių apie 8000 buvo kurstomojo pobūdžio. Valančius J. Zabermanui siuntė pinigus neretai po 1000 rublių iš karto”. Vėbra čia pat 13 išnašoj duoda tokį paaiškinimą: "Caro administracija iš užsienio įvežamas lietuviškas knygas skirstė į dvi kategorijas: uždraustos knygos ir antivyriausybinės arba kurstomos knygos. Nors griežto tų sąvokų turinio apibūdinimo valdininkų raštuose nerandame, tačiau turimi duomenys rodo, kad uždraustomis knygomis buvo vadinamos knygos, atspausdintos ne Rusijos imperijoje po sukilimo lotyniška abėcėlė, o antivyriausybinėmis arba kurstančiomis — tos, kuriose buvo smerkiama caro vyriausybės politika ir pan.” (165 psl.). (Bus daugiau)