idėjos ir Žmonės

VACLOVAS KLEIZA

SOCIALINIAI REIKALAI

     Mūsų išeivijos gyvenimas ir veikla dažnai yra paremti sentimentu. Bet sentimentas, kaip laužo žarija, ilgainiui išblėsta ir ne visuomet pajėgia patenkinti visuomenę. Prieš keletą metų prezidento Kennedy paskelbtas šūkis: "Neklausk, ką tau duoda tauta, bet klausk, ką tu gali duoti savajai tautai", susilaukė didelio atgarsio ir tapo vienu reikšmingiausių šio šimtmečio šūkių.

     Reikia pripažinti, kad ir mūsų išeivija stengiasi ką nors duoti tautai. Lituanistinės mokyklos ir jaunimo organizacijos yra apčiuopiama realybė. Jos kartais susilaukia visuomenės paramos, nors, žinoma, dažniau žodžiais, negu darbais. Bet labiausiai užmirštas yra eilinis visuomenės narys, kuris kartais yra labai reikalingas ir moralinės pagalbos, ir materialinės paramos.

     Dažnai savo pokalbiuose prisimename, kad kitų tautų žmonės parodo daug solidarumo ir vieni kitus įvairiai remia, tuo būdu tapdami vieningi ir stiprūs. Apie tai dažnai kalbame su tam tikru pavydu ir menkavertiškumo pajautimu. Bet kai iškyla konkretus klausimas, kiek ir kaip mes galėtume kasdieniniame gyvenime vieni kitiems padėti, tai scena pasikeičia, nuomonės tampa neaiškios, atrandami įvairūs pasiteisinimai, išsisukinėjimai, o kartais net nerviška kova vienų prieš kitus. Užuot lietuvis lietuviui buvęs broliu, tampa priešu.

     Vien nuolatiniu sentimentu ir geros valios išoriniu demonstravimu savo tautinės egzistencijos svetimoje aplinkoje ilgai neišlaikysime. Tam reikia tvirtesnio, kiekvienam aiškiau suprantamo ir juntamo pagrindo. Anot mirusio PLB pirmininko J. Bačiūno, mums reikia daugiau konkrečios, ūkininkiškos galvosenos.

Kalėdų naktis  J. Šablauskas

     Esame susikūrę mitą, kad visa lietuviška visuomenė yra puikiai, patogiai įsitaisiusi, kad nėra jokio vargstančio, pagalbos reikalingo lietuvio. Tai yra tikrai tik mitas, o realybė visai kitokia. Deja, yra nemaža tokių, kuriems gyvenimas yra sunki kova už egzistenciją. Gal apie juos nedaug girdime, jais nesidomime, bet jų tikrai yra. Tai seneliai, ligoniai, neturtingos šeimos, asmenys su emocinėmis bei psichologinėmis problemomis. Apie juos nei spauda nerašo, nei mūsų organizacijos jais nesusidomi, nebent didžiųjų švenčių proga kartais aplanko ir padainuoja lietuviškų dainelių.

     Mūsų visuomenėje socialinio klausimo padėtis yra apgailėtina. Šis klausimas dažniausiai yra paliekamas tik privačiai iniciatyvai. Turime Balfą, bet jis daugiausia rūpinasi užjūrio lietuviais, o šiame krašte gyvenančiais tautiečiais nėra kam pasirūpinti. Tiesa, maždaug prieš trejus metus JAV Lietuvių Bendruomenė buvo užsiminusi apie šį klausimą. Buvo net planuojama sudaryti atitinkamą komisiją šiam reikalui spręsti. Deja, tai buvo ir iki šiol pasiliko tik žodžiai. O vis dėlto Lietuvių Bendruomenė gal būtų tinkamiausias vienetas šiam tikslui.

     Reikia tikėtis, kad naujoji LB Taryba, kurią rinksime šių metų gegužės mėn. 16-17 d., šiam svarbiam reikalui skirs daugiau dėmesio.

LIETUVIŠKOJI VEIKLA

     Reikia stebėtis mūsų visuomene, kad ji parodo tiek daug kantrybės ir susivaldymo, žiūrėdama į vadovaujančių asmenų bei institucijų kartais tikrai vaikiškas konferencijas ir neišmintingus, iki užsispyrimo nueinančius pokalbius. Kai kas teigia, kad lietuviškoji visuomenė nepajėgia suprasti tų visų apraiškų ir nenori pasirodyti ignorante didžiųjų žaidime. Abejojame, ar visuomenė nepajėgia tai suprasti. Verčiau esame linkę tikėti, kad ji ne vienu atveju elgiasi protingiau ir parodo daugiau subrendimo, negu jai vadovaujančios institucijos. Žinoma, tuo visiškai nenorime paneigti institucijų atliekamo darbo ir plačių planų. Darbai kalba už save, o apie planus žodį tars ateitis.

     Viena tik bijome, kad gali ateiti laikas (o jis gali ateiti dar greičiau, negu mes galvojame), kad visuomenė tars savo žodį, kuris gali būti labai skaudus ir kietas. Bijome ir to, kad jaunoji karta nebūtų tiek nutolusi nuo lietuviškojo kamieno, jog jai sugrąžinti jau neužtektų mūsų pastangų. Šio reiškinio pirmieji daigai jau pastebimi ir šiandien.

     Praleidžiame valandų valandas ir dienų dienas, diskutuodami apie darbų pasiskirstymą, kai šimtai darbų laukia neatlikti. Jau pradeda įkyrėti dažnos veiksnių konferencijos, kurios ne kartą būna bevaisės ir konkrečiam darbui turinčios maža reikšmės. Ilgai ginčijamasi, kokio dydžio turės būti stalas ir po kiek minučių pirmininkaus kiekvienos grupės atstovas konferencijoje, įvyksiančioje po kelių savaičių. Mes piktinamės, o kartais ir juokiamės, stebėdami Paryžiaus konferenciją, bet ar mūsų pasitarimai nepradeda būti tos konferencijos kopija?

     Žiūrint į šiuos reiškinius, reikia rimtai suabejoti ir mūsų tikėjimu lietuvybe bei tautos ateitimi. Ar lietuvybė nepasidaro tik forma be turinio, kuria prisidengdami, vaidiname kryžiaus karų riterius ir didvyrius? Ar kartais lietuviškumas mums netampa tik asmeninių ambicijų patenkinimo priedanga? Kiek tokia "lietuvybė" gali uždegti tautos meilę jaunoje kartoje? Tad visai nenuostabu, kad jaunimas piktinasi tokiu dviveidiškumu.