Spausdinti

HENRIKAS NAGYS

RAUDA

Saulės neatlaikiau:
rankos pavargo.
Teka upės ir gatvės
raudonos ir tirštos
į naktį.

Neištesėjau žodžio:
lūpos apkarto.
Kalba akmenys,
šaukia
mūrai šalti.

Neišėjau kartu:
žemė žydėjo.
Driekiasi ilgas
vieškelis
tuščias naktin.

*  *  *

Neišsiskirkim, broliai,
būkim kartu —
tegul ateina naktis visiems iš karto:
tirpsta veidai, siluetai, žodžiai migloj...
Dreba epušės lapai.

Nepalikime, broliai, vieni kitų —
baltas rūkas ateina,
balta migla.

Palieskime rankom lengva
lininį audeklą —
dar sekundė viena,
vienas atsidūsėjimas —
girdėsim tik aitvaro nykų
plasnojimą gluosnių šešėlyje.

* * *

Aitvaro brolio neišdaviau. Sudegė kaimai.
Pusto karštais pelenais.
Pasakų paukščio plunksnos baltesnės už sniegą,
akys žydresnės už vandenį.

Brolio neužsigyniau. Lūpos suakmenėjo.
Lyja žarijų lietum.
Pasakų paukščio plunksnos baltesnės už pieną,
akys žydresnės už liną.

Aitvaro nepalikau. Mano kojos, kaip medžio
šaknys, dirvožemyj liks.
Pasakų paukščio plunksnos baltesnės už tošį,
akys žydresnės už vėją.

Aitvaro brolio neišdaviau. Sudegė žemė.
Pusto pilkais pelenais.
Pasakų paukščio plunksnos lengvesnės už plėnis,
akys šaltesnės už ledą.