Spausdinti

PENKTOJI TAUTINĖ STOVYKLA

     Šio filmo premjera buvo š. m. kovo mėn. 14 d. Jaunimo Centre, Čikagoje. Filmo iniciatorė ir mecenatė yra Lietuvių Skautų Sąjunga, o režisierius ir operatorius — Algimantas Kezys, S.J.

     Žinant, kad šis filmas buvo pagamintas labai nepalankiose sąlygose — nebuvo lėšų, trūko prityrusios darbo jėgos bei geros aparatūros — reikia pripažinti, kad jis ne tik pasiekė savo tikslą, bet ir priartėjo prie gana gero meninio lygio. Dviejų savaičių V-toj i tautinė skautų stovykla yra sutraukta į dviejų valandų filmą, pilną veiksmo, garso ir spalvos. Filmuotojas bandė perduoti ne tik grynų faktų virtinę, bet ir savo skoniu pajustus įspūdžius, tad šį dokumentini filmą galime pavadinti menišku. Filme visur jaučiama redaktoriaus ranka, atrinkusi tik įspūdingiausius vaizdus ir parodydama juos aiškiai aprėžtais epizodais.

Rasa Arbaitė    Pyktis (tempera)

     Netrūksta nuotaikingų įvykių, įspūdžių, netikėtumų. Realizmas čia pinasi su impresionizmu, kartais nueinant net į abstrakciją. Tai vyksta nuo filmo pradžios iki pabaigos, pirmiausia parodant masinį skautų sąskrydį, paskui neva chronologiška tvarka išdėstant dienos įvykius nuo ryto iki vakaro, vietomis įterpiant pokalbius su vadovais bei svečiais, ir pagaliau stovyklą baigiant vėliavų nuleidimu bei tautos himnu. Pro akis bėgte prabėga įvairūs stovykliniai užsiėmimai bei įvykiai, paįvairinti nelauktais vaizdais bei humoristiškais nuotykiais.

     Negalima praeiti, nepagyrus ir garso. Reikia nepamiršti, kad filmas buvo suktas negarsiniu aparatu, o garsas suredaguotas ir įfilmuotas vėliau. Filmuotojui reikėjo vengti kalbos, matant kalbančiojo veidą; reikėjo kokiu nors būdu paslėpti lūpų judesius, kad vėliau būtų lengviau susinkronizuoti įkalbėtą garsą. Ne visada tai pavyko tobulai atlikti, bet vis dėlto kalbos ir vaizdo suderinimas gana gerai pasisekęs.

Rasa Arbaitė   Narsusis kapitonas (aliejus)

     Jeigu šiam filmui taikintume “hollywoodiskus” standartus, tai, žinoma, jam būtų galima daug ką prikišti: vietomis spalvos nublukusios, kartais filmavimo technika sušlubavus, kai kur garsas atsilikęs. Tačiau, taikant “miško” standartus, kur neturėta nė paprasčiausių apšvietimo priemonių, nė pastovų, nė pagaliau tinkamų filmų, tai reikia tik stebėtis, kad šis darbas taip gerai pavykęs. Čia reikia pripažinti filmuotojo skautišką sugebėjimą prisitaikinti prie esamų sąlygų: kur buvo neįmanoma tinkamai apšviesti, jis panaudojo siluetų techniką, o naktį filmavo tik laužo liepsnas, leisdamas garsams — laužo dainoms ir šūkiams — priminti, kad aplink tą liepsnojanti laužą yra susėdusi gausi skautų minia.

     Džiugu, kad po ilgesnės pertraukos vėl susilaukėme lietuviško filmo. Jo vertė yra nemaža ir mums patiems, ir mūsų ateinančioms kartoms, kurios galės pamatyti bent dalį mūsų lietuviško jaunimo istorijos. Už visa tai reikia padėkoti filmo režisieriui ir operatoriui Algimantui Keziui, S. J., filmo iniciatorei bei mecenatei Lietuvių Skautų Sąjungai ir visiems talkininkams, nesigailėjusiems nei laiko, nei pastangų, kad šis filmas išvystų dienos šviesą.

Virgilijus Kaulius, S. J.

FILMINIS NUOSMUKIS

     Filmų skyrių į “Laiškus Lietuviams” ivedėme 1953 m. Pirmiausia filmų kritiku buvo T. B. Markaitis, S. J., paskui keletą metų šį darbą tęsė pats redaktorius T. J. Vaišnys, S. J., kol 1960 m. į pagalbą atėjo Dalė Koklytė. Jai ištekėjus ir neturint laiko nueiti į kiną, uoliai bendradarbiavo T. Kornelijus Bučmys, OFM, ir Alė Rūta. Redaktoriavimą perėmus T. K. Trimakui, S. J., filmų skyriui talkininkavo Stasė Semėnienė, bet kartais juo tekdavo rūpintis ir pačiam redaktoriui. Šiais metais filmų skyrius gana vargingai atrodo dėl dviejų priežasčių: 1. Nėra gerų filmų, dabar pergyvename tikrą filminį nuosmukį, 2. Vis neatsiranda šiam skyriui bendradarbių.

     Kad dabar pergyvename filminį nuosmukį, tai kiekvienas, keletą kartų nuėjęs į kiną, gali lengvai pastebėti. Daugiausia filmų dabar yra iš “seksologijos” srities. Žinoma, čia daug įdomumo negali būti, nes beveik visi šios rūšies filmai yra panašūs: vieną pamačius, nėra prasmės žiūrėti antro. Kaip visur, taip ir čia nulemia doleris. Kam filmų gamintojams leisti milijonus, samdant daug gerų artistų ir vartojant kitas brangias priemones? Čia juk užtenka dviejų eilinių jaunuolių ir lovos. Tad labai pigu visais atvejais, o žioplių vis tiek atsiras, kurie eis žiūrėti.

     Bet kartais, nors ir retai, pasitaiko vienas kitas ir kitokios rūšies įdomesnis filmas. Žinoma, pakritikuoti ir parecenzuo-ti galima ne tik gerus, bet ir blogus filmus. Jeigu mes norime atskirti grūdus nuo pelų, tai turime pasijoti ir pakratyti ne tik grūdus, bet ir pelus. Pirmiau esame atsiklausę skaitytojų, ar šis skyrius yra reikalingas. Daugumas atsakiusiųjų jo pageidavo. Tad šia proga norime kreiptis į skaitytojus ir pakviesti bendradarbiauti tuos, kurie kartais nueina į kiną ir gali matytus filmus pakritikuoti. Jiems už tai būtų dėkingi ir skaitytojai, ir “Laiškų Lietuviams” redakcija.

Redaktorius