KNYGOS
TITAS ALGA
Rimo Vėžio poetinis debiutas yra gerokai pavėluotas. Jo eilėraščių periodinėje spaudoje, kad ir retokai, užtinkame jau keliolika metų. Akademinio jaunimo suvažiavimuose, stovyklose bei subuvimuose Rimo Vėžio pasirodymai taipgi laukiami ir mėgiami, nes savo kūrybos skaitymu jis visada įneša šviežio vėjo, lengvos kontroversijos, o svarbiausia — geros nuotaikos, kurios šiandien mums ypač dažnai trūksta. Taigi ir jo pirmosios knygos "Raidės laiko griaučiuose" pasirodymas pernykščių metų gale iš tikrųjų nebuvo staigmena.
Kuo R. Vėžio poezija skiriasi nuo kitų debiutantų eilėraštinės kūrybos, kurios dar ir čia, išeivijoje, kasmet susilaukiame? Gi, vartojant jau gal net įkyrėjusį terminą — nekonformistiškumu. Tiesa, šis platokas epitetas gal ne mažiau tiktų beveik kiekvienam pastarųjų kelerių metų debiutantui, ypač jeigu tasai debiutantas nesiskaito su mūsų poezijoje nusistovėjusiomis formomis, jeigu jo tematika nėra mums įprasta, jeigu jo eilėraščiai atitolę nuo mūsų literatūrinių tradicijų... R. Vėžio kūrybai visi šie bruožai ne mažiau charakteringi (gal net ta pačia prasme), išskyrus paskutinįjį. Mat, jeigu ne vienam mūsų jaunajam kūrėjui tradicijos nepaisymas išplaukia iš per mažo jos suvokimo, R. Vėžio atveju tai yra sąmoningas noras būti antitradiciniu. Ne veltui originaliame šio rinkinio sumanyme, jeigu ne pirminė antraštė, tai bent žanrinė etiketė turėjo būti "antipoezija".
Nemanyčiau, kad savo palyginimais ir sugretinimais R. Vėžys siektų (suraukta kakta!) drąstiškai mūsų poetinės tradicijos "pasaulį seną išardyti" ar kitaip išreikšti nepasitenkinimą "establišmentu" (kas šioje sąmyšio gadynėje nebūtų nei nauja, nei stebėtina). Jo eilėraščiuose nėra nė per didelio protesto, nė revoliucijos, o tik noras vadinti daiktus tikrais jų vardais, iškloti nuotaikas ir vaizdus taip, kaip jie atrodo subjektyviai nuogomis akimis, nusiėmus rožinius įprastinio romantizavimo akinius.
Nors ne vienas R. Vėžio eilėraštis pirmu žvilgsniu atrodytų ryškiai satyrinio pobūdžio, tačiau poetas iš tikrųjų nėra satyrikas. Jis, tiesa, šiek tiek ciniškas, iš daug ko pasišaipo, niekad nepamiršdamas nė patsai savęs (beveik visi eilėraščiai parašyti pirmuoju asmeniu), tačiau nieko piktai nepašiepia, neišjuokia, o svarbiausia — niekur nėra didaktiškas ar įkyriai moralizuojantis. Būti satyriku pilna to žodžio prasme jam neleidžia jo požiūris į gyvenimą. Ryškiai hedonistiškas požiūris. Pasišaipydamas iš kai kurių oficialiosios moralės normų, jis kaip tik tą savo požiūrį prieš jas pastato su savotišku pasigardžiavimu ar net pasididžiavimu. Tose vietose jis gal kiek ir padvelkia protestu. Prieš hipokrizę, prieš tuščiavidurio žmogaus pastangas matyti save tuo, kuo jis nėra. Antitezė šitokioms tendencijoms yra savęs pastatymas priešingoje šviesoje, kitame žiūrono gale:
... aš vis
dairaus tarpe
šaligatvio plyšių.
Ko ieškau aš?
Gal būt, sliekų?
O gal gyvenimo tiesų?
Gal būt,
poeziją kuriu?
O gal slapta
į riaušes aš einu?
O ne.
Aš tik plyšių
inspektorius esu... (37 p.)
R. Vėžio eilėraščiai daugiausia yra gana sofistikuoti. Vienuose jų jaučiamos surrealistinės, kituose — absurdiškos nuotaikos ar kitokie “laiko dvasios" atspindžiai; dar kituose — žongliruojama garsais, žodžiais, įvaizdžiais, pačia eilėraščio forma, atrodo, tyčia nieko rimtesnio nepasakant ir sąmoningai pasakyti vengiant. Tasai žaidimas žodžiais, pilstymas iš tuščio į kiaurą irgi yra savotiška antitezė, kartais nenupelnytai pretenduojančiai į aukštumas ar gilumas, sąmoningai siekiančiai "nesusitepti" visiško aiškumo ar supratimo dulkėmis. Vykusiu tokios rūšies eilėraščio pavyzdžiu laikyčiau "Kelionę po lietuvių kalbos vadovą" su antrine antrašte — "nuo bambos iki bublio":
Jeigu
baubikas — paukštis,
o jautis —
būbalius,
kodėl baublys,
o ne
baubikas
yra botaurus stellaris?
Ar subaubia
bamblys.
ar užbamba
būbalius,
ar tas,
kas turi
bambą,
tai automatiškai
bambalius? (39 p.)
Kai, vieną eilėraštį skaitydamas, skaitytojas nustemba jo nesitikėta atomazga, staigiu lūžiu, išvirkštiniu "moralu", kitame jau sąmoningai panašios staigmenos ieškodamas ar jos tikėdamasis, jis vėl turi nustebti nieko panašaus neradęs. Šitoksai skaitytojo nuolatinis stebinimas yra sėkmingas būdas išlaikyti jo dėmesį. Juo R. Vėžio eilėraščiai ne kartą primena gerai sukirptas miniatiūrines noveles.
R. Vėžys nėra pirmas, stojęs prieš tradicinę poeziją. Palyginti ne taip seniai ją atakavo ir futuristai — keturvėjininkai su didžiuoju Kaziu Binkių priešakyje. Nors R. Vėžys yra žymiai už juos ramesnis, "miesčioniškesnis", asmeniškesnis, santūresnis mostuose, tačiau ir jo eilėraščių formose ar nuotaikose galima rasti futuristams artimų niuansų. Charakteringa ir tai, kad nei futuristai, nei R. Vėžys nepajėgė galutinai nusikratyti į lietuvio kraują gal neišraunamai įaugusio lyrizmo, padvelkiančio net posmuose, kuriuose šio bruožo, atrodo, specialiai vengiama parodyti. Štai kad ir visas eilėraštis, vardu "Atostogos":
Vasarom
Išvažiuoju
Tolimuosna
Miškuosna,
Prisigeriu
Pušų kvapo,
Tyro ir šalto
Ežero vandens.
Šiaurės pašvaisčių spalvų
Ir mėlyno dangaus.
Grįžęs
Miestan,
Vaikštau
Pagiriodamas
Ir žaisiu
Mėlynos padangės
Gabalais. (27 p.)
Tartum to lyriškumo susigėdęs ar norėdamas jį atsverti, R. Vėžys vieną kitą eilėraštį pamargina ir "apnuogintais žodžiais" (vieno rinkinio skyrelio pavadinimą panaudojant), kuriems apibūdinti konvencionalesnis skaitytojas suras ir stipresnių epitetų. Tačiau ir toksai skaitytojas ilgainiui turės pripažinti, kad net už tai per daug ant R. Vėžio pykti negalima, kad reikia juos priimti su ta pačia kiek ironiška, bet vis dėlto giedria nuotaika, su kokia jie buvo poeto tarti.
Rimas Vėžys. RAIDĖS LAIKO GRIAUČIUOSE. Išleido Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas. Aplankas Vytauto Virkau. 93 teksto puslapiai. Kaina 4 dol.