VYSK. V. BRIZGYS

     Įvairių tautų mišinyje mažos tautos nariui nesunku prarasti savo tautinės tapatybės ir net savo vertės jausmą ir pasiduoti menkavertiškumo jausmui (minority complex). Šiuo keliu praeityje nuėjo nemažas lietuvių diduomenės skaičius lenkų naudai ir svetur gimusių bei mokslą baigusių daugelis jaunų lietuvių liko be jokios tautinės sąmonės. Jų tėvai, gimę ir augę pavergtoje Lietuvoje, būdami mažai prasilavinę ar net visai neraštingi, mažai ką ar nieko nežiną iš savo tautinės istorijos ir kultūros, negalėjo daug ką pasakyti apie savo tautos praeitį, kultūrą, charakterį. Vaikai taip pat neturėjo iš kur patys tų žinių įsigyti. Todėl seniau svetur gimusių nekaltinkime už lietuviško susipratimo stoką.

     Šiandien tų sąlygų vaizdas yra visai kitoks. Net ir kelintos kartos svetur gimęs lietuvis norėdamas jau gali rasti net ir nelietuvių kalba šaltinių pažinti savo tautos praeičiai. Bent didesniuose centruose, pvz. Čikagoje, galima matyti tokių kultūrinių pasireiškimų, kokių neparodo kitos daug didesnės tautinės grupės. Tokiais pasireiškimais lietuviai yra atkreipę ir kitataučių dėmesį. Kitos tautinės grupės negali pasigirti tokiais epizodais, kaip 1969 m. jaunųjų mokslininkų simpoziumas Čikagoje ir iš jo dabar besivystanti Lietuvių Mokslo Draugija. Aišku, pajėgtume ir dar efektyviau pasireikšti, jeigu didesnis mūsų jaunimo procentas domėtųsi savo tauta.

VYRESNIŲJŲ IR JAUNOSIOS KARTOS SANTYKIAI

     Ne tik tautiniu atžvilgiu, bet ir visais kitais atžvilgiais jaunajai kartai yra didelės reikšmės dalykas, kokie yra jaunimo santykiai su vyresniąja karta. Šiandien labai pabrėžiama skirtumas tarp jaunesniosios ir vyresniosios kartos. Kas galėtų paneigti tokių skirtumų natūralią tikrovę? Tik skelbiamos iš to išvados ne visada sveikos ir teisingos. Mėgstą švaistytis tik neigiamais kaltinimais, o ne pozityviomis mintimis, užmiršta du faktus.

     Viena. Jeigu jaunimas pasisavintų ir pasilaikytų tik tiek, kiek paveldėjo iš vyresniųjų, o neturėtų savo naujų polėkių, tai ne tik mokslas, bet jokia kita gyvenimo sritis nedarytų pažangos. Nuolatinis vyresniųjų dejavimas, kad dabar jaunimas ne toks, koks buvo pirmiau, neturi jokio rimto pagrindo.

     Antra. Jeigu jaunimas visai atmestų praeitį, tai neturėtų net nuo ko pradėti. Matematikos ir kitų sričių aksiomos yra labai seniai surastos, daugybė būtinų formulių įvairiose mokslo srityse yra taip pat labai seniai sukurtos. Be jų negalima apsieiti dabar, nebus apsieita nė už milijono metų. Atmetus praeitį ir jos palikimą, jaunimui tektų pradėti iš laukinio žmogaus stadijos.

     Ačiū Dievui ir lietuvių sveikam protui, mes dar turime ir vieningų šeimų, ir gerų mokyklų, organizacijų, stovyklų, meno grupių ir įvairių švenčių, kur susitinkame ir sutariame visi — ir jaunimas, ir suaugusieji. Eikime visi drauge ir toliau ta pačia kryptimi. Tai išeis į gerą ir senimui, ir jaunimui.

AR ILGAI IŠLIKSIME SĄMONINGI IR AKTYVŪS LIETUVIAI?

     Gražūs žodžiai ne visada yra prasmingi ir naudingi. Apie gyvenimą galvokime ir kalbėkime realiai, nes ir gyvenimas yra realus su visomis aplinkybėmis, kuriose gyvename. Jeigu ilgiau užtruks Lietuvos vergija, jeigu nebus laisvės bendrauti su tauta Lietuvoje, tai laikas sumažins sąmoningų lietuvių skaičių laisvame pasaulyje. Tačiau reikia visada prisiminti, kad ir praeityje, ir dabar, kaip tėvynėje, taip ir už tėvynės ne visi yra vienodai sąmoningi, ne visi vienodi idealistai, ne visi veikėjai. Kad už tėvynės išlaikytume ir tautinį sąmoningumą, ir idealizmą, ir veiklumą, reikia konkretaus tikslo ir idėjų. Ne bendrų visiems žmonėms, bet specifinių mums, lietuviams.

KOKIE MŪSŲ TIKSLAI?

     Vienas jų — Lietuva. Jai reikia kiekvieno lietuvio, nežiūrint, kelintos jis bebūtų generacijos, nežiūrint, ar jis moka lietuvių kalbą, ar ne. Jeigu yra daug nelietuvių, kurie sielojasi mūsų tautos likimu, tai ar ne labiau turėtų tuo sielotis lietuvių kilmės žmogus? Tad Lietuvai pasitarnauja kiekvienas, surasdamas lietuvių kilmės asmenis ir juos patraukdamas prie lietuvių. O nusikalsta Lietuvai ir savo tautai kiekvienas, kuris, nors ir geriausia patriotizmo intencija, kitus atbaido ir atšaldo nuo lietuvių. Savon tauton burti žmones reikia išminties ir meilės, o ne vien stiprių žodžių.

     Antras tikslas — mūsų gyvenamojo krašto reikalai. Ir kiti mus pastebės, ir mums patiems bus naudinga, jeigu būsime daugiau, negu tik paprasti, kraštui lojalūs gatvės miniažmogiai. Vien tik paskui kitus eiti, juos kopijuoti nereikia nei didelio išsilavinimo, nei idealizmo. Užtenka būti žmogumi be charakterio. Už Lietuvos augąs jaunimas turėtų susikurti savą asmens tipą, kurio siektų kiekvienas sąmoningas lietuvis ir trauktų paskui save draugus.

     Aišku, kad pats jaunimas turėtų daugiau pasisakyti šia tema, tačiau čia mėginsime paminėti tik vieną kitą sugestiją. Tas jauno žmogaus tipas galėtų būti, pavyzdžiui, toks: pagal savo laiko mastą intelektualas, humaniškai ir krikščioniškai kilnus, pilnutiniu gyvenimu besirūpinąs visuomenininkas. Būdamas savo pasirinktos srities profesionalas, jis vis tiek domėsis ir platesne intelektualine erudicija, jam rūpės ir kultūriniai, ir visuomeniniai, ir politiniai reikalai. Kiekvienas laikotarpis turi savo bruožų, bet yra ir amžinų dėsnių ne tik matematikoje, fizikoje ir kitose mokslo srityse, bet ir žmogaus asmenybėje bei jo gyvenimo būde. Lietuvis jaunuolis turėtų siekti humaniško ir krikščioniško kilnumo.

     Man atrodo, kad būtų labai reikšminga ir gražu, jeigu organizuotas lietuvių kilmės jaunimas, susibūręs į lituanistines mokyklas, studentų, ateitininkų, skautų ir kitas organizacijas, sau pasirinktų ir kitiems paskelbtų tikslą — kokio žmogaus jis siekia Amerikai ar kitam jų gyvenamam kraštui. Tai iškeltų lietuvių jaunimo vardą dar aukščiau, negu pažanga moksle, meno šventės ir kiti veiklos reiškiniai. Šiuo keliu eidamas, lietuvių jaunimas užsitarnautų elito vardą ir atliktų didelę misiją. Žinoma, reikia daug išminties ir sugebėjimo, kaip ir kokiu būdu visuomenei tai ne tik pasakyti, bet ir gyvenimu parodyti. Tačiau visi jaučiame, kad laukinis triukšmas jau visiems įkyrėjo, visi laukia naujos, kilnios dvasios. Jeigu lietuvių jaunimas pajėgtų atsistoti tokioje aukštumoje, tai mūsų tautos ir Lietuvos vardo pasaulis neužmirštų, kaip neužmiršo per devyniolika šimtmečių išblaškytos žydų tautos. Kelių gražion ateitin yra, bet ateitis ir tie keliai yra ne senajai kartai, o jaunimui.