idėjos ir Žmonės

MYKOLAS ]. DRUNGA

     Ateizmo ir jį palaikančių argumentų atrėmimas visuomet buvo didelis krikščioniškųjų filosofų rūpestis. Nenuostabu, kad ne visi bandymai šia prasme buvo lygiai sėkmingi ir taikomajam objektui — bedievybei — lygiai pavojingi. Tik kartais kiek gaila, kad kai kurie silpnoki priėjimai išsilaiko ilgiau, negu to būtų verti, ir sunkina kelią efektyvesnių ir įžvalgesnių priėjimų išbandymui.

     Pvz. krikščioniškuose mąstytojuose ypač šiame šimtmety išsiplėtė toksai, mano nuomone, į tikslą nepataikantis galvojimas, kurį trumpai ir aiškiai išreiškė Anicetas Tamošaitis, S. J. (L.L., 1970 m. vasario mėn.): "Ateizmas beveik visada prasideda ne nuo proto, o nuo valios... Šią taisyklę remia svaraus kalibro autoritetas — Maritenas... Pats užaugęs be Dievo ir religijos, vėliau glaudžiai draugavęs su įvairiausių pažiūrų žmonėmis, gerai žino, apie ką kalba. Kokiu būdu, jis klausia, ateizmas gimsta žmogaus dvasioje? Neprasideda nuo kokio nors teorinio svarstymo apie Dievą. Be abejo, ateistas godžiai kreipia dėmesį į Dievą neigiančią filosofiją. Neaplenkia jis ir senos, apdėvėtos frazės, jog mokslinis apsaulio aiškinimas išmetė Dievo buvimą lauk. Tačiau ir toji filosofija, ir toji frazė yra antrinė teisinimosi priemonė, o ne pirminis žmogų nustatęs motyvas. Tą filosofiją ir frazę jis priima kaip įrodytas. Jomis tiki. Kodėl? Todėl, kad jau prieš tai yra apsisprendęs eiti į tą, o ne į kitą pusę... Taigi ateizmo bazė yra ne protas, o valia".

L. Urbonas    Ab initio

     Šitaip ar panašiai samprotauja ne tik Tamošaitis su Maritainu, bet ir daugelis (nors jokiu būdu ne visi, pvz. Lonerganas) kitų apologetų. Cituotuose žodžiuose yra tiesos ta prasme, kad iš tikrųjų esama ateistų, kurie ieško savo poziciją tvirtinančių filosofinių ar šiaip teoretinių argumentų tik po to, kai jau už savo poziciją yra tvirtai apsisprendę. Tačiau, mano manymu, nėra teisinga apibendrinančiai teigti, kad "ateizmas beveik visada prasideda ne nuo proto, o nuo valios", ar kad "ateizmo bazė yra ne protas, o valia". Ne tik neteisinga, bet ir kiek žalinga: koncentruojantis ties vieno pobūdžio ateistais, pamirštami kiti, t. y., tie, kurie nuoširdžiai įsitikinę, kad ateizmas yra racionalių argumentų išdava ir kurie nebūtų buvę ateistais, jei būtų manę, jog protu bedievybės pagrįsti negalima. Kad tokio pobūdžio ateistų iš tiesų esama, akivaizdžiai rodo filosofijos istorija.

     Pvz. vienas garsiausių moderniųjų laikų filosofų, škotas David Hume (1711-1776), užaugęs protestantu, ilgai sielojęsis Dievo buvimo klausimu, galų gale priėjo prie tikėjimo suspendavimo, nes nė vienas jo girdėtų argumentų už tikėjimą neatrodė jam galiojantis. Kodėl jie jam neatrodė galiojantys, jis dalinai išdėstė savo veikale Dialogues Concerning Natural Religion. Kitas dar žymesnis filosofas, lie-tuvių kilmės vokietis Imanuelis Kantas (1724-1804) taip pat pasižymėjo Dievo buvimo įrodymų kritika, nors jisai tikėjimo ir nepametė, nes susigalvojo naujų, savų argumentų jam paremti. Mūsų laikais gerai žinomi tokie vyrai kaip Bertrand Russell, Walter Kaufmann, A. G. N. Flew, kurie savo netikėjimą siekė grįsti ne valia (pikta ar gera), ne emocijomis (kaip pvz. ir kai kurių lietuvių filosofų per daug ant šakių keliamas J. P. Sartre), o protu.

     Žinoma, galima dabar pradėti pas suminėtuosius ir kitus filosofus racionalistus ieškoti paslėpto motyvavimo, raustis jų biografijose ir bandyti įrodinėti, jog jie visą laiką buvo netikėliai, ir kad visi jų racionalūs argumentai tebuvo išviršinis racionalizavimas. Tokios pusiau psichologinės analizės kaip tik griebiasi Tamošaičio ir Maritaino siūlomos apologetikos atstovai. Tačiau čia ir kyla klausimas: ar nebūtų tikslingiau, užuot skverbiantis į jų apsisprendimo paslaptis, atsikreipti į jų pateikiamus argumentus ir įrodyti jų silpnumą? Kitaip, gali kilti įtarimas, kad visas tas bandymas nurašyti ateizmą į protu neapšviestos valios sritį yra tik paskutinis krikščionių mąstytojų šiaudas, nes neturima kaip reikiant intelektualinės amunicijos ateistų smūgiams atremti! Tad pirmiau reikia sugriauti ateistų argumentus, o paskui jau galima aiškintis, kodėl jie jų taip įsikibę laikosi. Todėl krikščionių mintytojų pagrindinis uždavinys ir yra ateistinių, tariamai protu pagrįstų argumentų kritika, o ne tiek pačių ateistų psichologinė ar fenomenologinė analizė. Kas iš to, kad ateistas bus psichologiškai išnagrinėtas ir jame atidengtas užsispyręs noras netikėti, jei sąmoningi jo argumentai dar nebus sugriauti ir jie dar stovės kaip visiškai priimtini! Tik kai sąmoningi jo argumentai bus įrodyti esą netikę, tada bus prasminga ieškoti pasąmoninių jo netikėjimo šaltinių.

     Jau pradžioje minėjau, kad yra ir tokių ateistų, kurie iš tikrųjų ne galvoja, o "valinėja", arba jaučia, arba, blogiausiu atveju, kvailioja. Prieš tokius ateistus tai, žinoma, kad kova šauni ir drąsi. Bet ne jie, oi, ne jie, yra tikrieji, rimtieji tikėjimo oponentai. (Ir vis dėlto gaila, kad pvz. dr. J. Girnius tiek daug savo storos knygos Žmogus be Dievo puslapių užleidžia "rungtynėms" su tokiais "galvočiais" kaip Heideggeris, Sartre ir kt., kurie nei ateizmui, nei žmogaus išminčiai jokios garbės nedaro). Tikėjimo apgynimas tik tada garbingas, kai jis vyksta prieš garbingus oponentus. Gi prieš ką garbingiausia laimėti — aklą valią, besiliejančius jausmus ar šaltą protą?