Spausdinti

RŪPIMIEJI KLAUSIMAI

KUN. PR. GEISČIŪNAS

     Pažvelgę į lietuvybės gyvavimo praeitį Amerikoje, matysime, kaip ji rėmėsi bažnytiniu vienetu — parapija. Iš tikrųjų lietuvybė labai dažnai augo ar vyto proporcingai su parapijos pažanga ar smukimu. Ten, kur buvo pažangios ir veiklios parapijos, ir lietuvybė klestėjo, o kur parapijos apmirė, išblėso ir lietuviškoji veikla.

     Ryšys tarp lietuvybės ir parapijos galioja ir dabar, nors kai kurios aplinkybės jau gerokai pakitusios. Anais laikais, kaip visą parapijos tvarkymo naštą ant savo pečių nešdavo klebonas, taip dažniausiai jis būdavo ir lietuvybės išlaikymo pagrindinis veiksnys. Taip būdavo dėl to, kad anuomet Amerikos lietuvių parapijose dirbą kunigai daugiausia būdavo gimę ir mokslus išėję Lietuvoje. Jie suprato išeivių reikalus, jais rūpinosi ir jiems vadovavo.

     Dabartinės aplinkybės yra skirtingos. Šiandien daugumai lietuviškų parapijų vadovauja Amerikoje gimę ir mokslus išėję kunigai. Jie niekad nėra Lietuvos matę ir nepergyvenę jos tragedijos. Jiems nėra lengva suprasti pabėgėlių sunkumus ir įvertinti jų atsineštus dvasinius lobius. Kartais jiems net nėra suprantami naujųjų ateivių idealai ir siekiai. Tai primename ne tam, kad norėtume juos apkaltinti, nes dažniausiai tai ne jų kaltė. Norime tik pabrėžti, kad yra didelis skirtumas tarp praeities ir dabarties lietuviškųjų parapijų Amerikoje.

     Būtų netikslu, jeigu nepaminėtume ir tų čia gimusių lietuvių kunigų, kurie niekad Lietuvos nėra matę, bet puikiai kalba lietuviškai ir yra susipažinę su Lietuvos istorija bei jos dabartiniais vargais. Jie uoliai rūpinasi lietuvybės išlaikymu išeivijoje ir dirba Lietuvos išlaisvinimui. Tai yra šviesios asmenybės, kurių, deja, yra nedaug.


Perėjimas  L. Urbonas

     Tokiai padėčiai esant, daugelis susipratusių lietuvių kuone beviltiškai žvelgia į ateitį. Tačiau gyvenime neretai taip atsitinka, kad, kai žmogus, atrodo, stovi prieš nenugalimą kliūtį, dieviškoji Apvaizda vienu mostu viską pakeičia gerojon pusėn. Panašiai yra ir mūsų atveju. Popiežius Jonas XXIII, Šv. Dvasios vadovaujamas, sušaukė II Vatikano Susirinkimą. Jo pagrindinis tikslas buvo Bažnyčios atsinaujinimas. Pažadindamas naujas jėgas Bažnyčioje, jis drauge paskatino ir tautinės dvasios atgaivinimą bei palaikymą. Tačiau geriau tai suprasime, pažvelgę, kaip II Vatikano Susirinkimas paveikė pačią Bažnyčią.

     Bažnyčia yra tikinčiųjų bendruomenė kurios nariai per krikštą yra atgimę naujam gyvenimui. Juos visus jungia bendri tikėjimo pagrindai, dalyvavimas mišių liturgijoje, sakramentų malonės ir regimoji Bažnyčios galva — popiežius. Susirinkimas Bažny-čią pavadino Dievo tauta, "sutelkta iš žmonių, žemiškosios bendruomenės narių, kurie yra pašaukti, dar žmonijos istorijai tebesitęsiant, sudaryti Dievo vaikų šeimą, skirta nuolat augti iki ateis Viešpats" (Pastor. Bažn. konst. 40).

     II Vatikano Susirinkimas primena Bažnyčios tikslą, nurodydamas jos santykius su žmonija. "Žmonių bendruomenė turi būti atnaujinta Kristuje ir perkelta į Dievo šeimą. Bažnyčia toje bendruomenėje yra lyg raugas, tartum jos siela" (ten pat). Tai tas pats tikslas, kurį jai nurodė jos dieviškasis Steigėjas. Tačiau to tikslo siekimas po II Vatikano Susirinkimo yra suprantamas plačiau ir pilniau.

     Anksčiau Bažnyčia buvo suprantama tarsi sudaryta iš dviejų skirtingų luomų — dvasiškių ir pasauliečių arba aktyvaus ir pasyvaus elemento. Pasauliečiai buvo suprantami kaip pasyvi masė, kurios išganymu turėjo rūpintis dvasiškiai. Nors teoriškai visada buvo prisimenama, kad Bažnyčia turi rūpintis visos žmonijos išganymu, bet po Tridento Susirinkimo ir dėl XVI šimtmetyje patirtos reformacijos baimės ji buvo linkusi užsidaryti savyje, tarsi tapdama pati sau tikslu.

     Iki II Vatikano Susirinkimo dvasiškiai Bažnyčioje sudarė, šalia sakramentų teikimo, ne tik hierarchinę valdymo sistemą, bet taip pat vieni tvarkė administracinius jos reikalus, sprendė įvairių rūšių finansinius ir visus kitus klausimus. Ši sistema buvo praktikuojama, pradedant aukščiausiomis Vatikano kongregacijomis ir baigiant kukliausia bažnytkaimio parapija.

     Praktiškai daug kur buvo vadovaujamasi viduramžiais egzistavusia padėtimi, kai parapijos ribose kuone vienintelis ne tik teologijos, bet ir kitų mokslų bei menų žinovas buvo kunigas. Jis tardavo paskutinį (dažnai ir vienintelį) žodį ne tik teologiniuose klausimuose, bet taip pat statybos, finansų tvarkymo, nuosavybės pirkimo ar pardavimo ir kitose srityse. Tokiu atveju parapijiečiui nelikdavo nieko kito, kaip tik vykdyti, kas įsakyta iš aukščiau. Anglų kalba tokio parapijiečio "teisės" nusakomos šiais žodžiais: believe, obey, pray and pay.

     Dabar jau visose srityse yra tų rūšių specialistų, kurie tikrai daugiau nusimano už parapijos ar vyskupijos dvasinę vadovybę savo srityse. Todėl daugelis parapijos ar vyskupijos reikalų galėtų būti tinkamiau sutvarkyta ir daug klausimų greičiau ir tiksliau išspręsta, jei būtų suteikta galimybių įvairių sričių žinovams panaudoti savo talentus, patirtį ir gerą valią Kristaus Karalystės plėtimui. Šiais laikais net ir teologijos mokslas nėra išimtinai vien dvasiškių sritis. Nemažas skaičius pasauliečių studijuoja teologiją bei Šv. Raštą iki laurų vainikų. Vienu žodžiu, šiandien pasauliečiai įvairiose mokslo ir meno srityse eina ne tik lygiagrečiai su dvasiškiais, bet daug kur juos yra pralenkę.

     Todėl iš dalies dėl to, bet svarbiausia dėl gilesnio įžvelgimo į Bažnyčios ir žmogaus, jos nario, esmę II Vat. Susirinkimas padarė svarbių pakeitimų Bažnyčios struktūroje. Pirmiausia jis pavadino Bažnyčią Dievo Tauta, Dievo Vaikų Šeima, tuo pažymėdamas, kad visi šios šeimos nariai yra lygūs ir vienodai svarbūs.

     Susirinkimas iškelia pasaulietį ir pastato lygioj plotmėj su jo broliu dvasiškiu. Tuo jis nepažemina dvasiškio ir nepaneigia jo sakramentinių galių. Palikdamas jam rūpintis dvasiniais reikalais, nurodo jam bendradarbį. Ne tarną ar talkininką, bet bendradarbį!

     Tokiu būdu Susirinkimas iškelia pasauliečio svarbą ir vertę Bažnyčioje, pripažįsta jo teises ir primena jo pareigas. Pasauliečio vertė yra ta, kad jis yra pilnateisis Dievo Tautos narys, atgimęs per krikšto sakramentą ir subrandintas sutvirtinimo sakramentu. Šiais sakramentais gautomis malonėmis pasaulietis tampa Kristaus kunigystės dalyviu. Jis ne tik savo privačia malda ir darbu garbina visatos Kūrėją, bet aktyviai dalyvauja mišių aukoje ne kaip žiūrovas, bet kaip aukotojas (Dogm. konst. 34).

     Bažnyčios dogmatinė konstitucija primena vyskupams, kad jie "iš savo pusės, tepripažįsta ir teugdo pasauliečių vertę ir atsakomybę Bažnyčioje, noriai tesinaudoja jų išmintingu patarimu, drąsiai tepatiki jiems Bažnyčios gerovę keliančias pareigas ir tepalieka veikimo laisvę bei lauką, netgi teskatina, kad savanoriškai imtųsi darbų. Su tėviška meile atidžiai tesvarsto Kristuje pasauliečių pateikiamus planus, siūlymus ir pageidavimus" (Dogm. konst. 37).

     Iš to paties pagrindo iškyla ir naujos pasauliečio pareigos (iš tikrųjų ne naujos, tik gal buvo užmirštos). "Pasauliečiai yra sutelkti į Dievo tautą ir sujungti į vieną Kristaus kūną, vadovaujamą vienos galvos. Kas jie bebūtų, yra šaukiami, kaip gyvi Bažnyčios nariai, dirbti jos plėtimui ir nuolatiniam pašventimui visomis jėgomis, kurias turi Kūrėjo gerumu ir Atpirkėjo malone. Pasauliečio apaštalavimas yra įsijungimas į Bažnyčios misiją nešti išganymą. Šiam apaštalavimui visi yra paties Viešpaties skiriami krikštu ir sutvirtinimu, o kitais sakramentais, ypač Eucharistija, yra perteikiama ir kurstoma toji meilė, kuri yra kiekvieno apaštalavimo siela. Pasauliečiai yra ypatingai pašaukti įnešti Bažnyčią ir jos veikimą į tas vietas ir sąlygas, kur vien su jų pagalba ji gali tapti žemės draska. Tokiu būdu kiekvienas pasaulietis gautomis dovanomis, atitinkančiomis Kristaus dovanos saiką, yra tapęs pačios Bažnyčios uždavinio liudininkas ir įrankis" (Ten pat, 33).

     Kadangi šiam darbui yra pašaukti visi Bažnyčios nariai — vyskupai, kunigai ir pasauliečiai — todėl, kad darbas būtų našus, jis turi būti suderintas ir koordinuotas. Suprantama, kad vyskupų, kaip pateptųjų apaštalų įpėdinių, vaidmuo vadovauti vyskupijoms pasilieka, tačiau jie nelaikomi valdovais, o tikinčiųjų dvasios tėvais.

     Pasauliečio pareiga apaštalauti išplaukia iš Bažnyčios misijos ir kiekvieno jos nario esmės. "Bažnyčia gimė tam, kad, skleisdama visoje žemėje Kristaus karalystę Dievo Tėvo garbei, visus žmones padarytų išganančiojo atpirkimo dalyviais ir kad per juos iš tikrųjų visa visata būtų nukreipta į Kristų. Bet kokia Mistinio Kūno veikla, skirta šiam tikslui, vadinasi apaštalavimu. Pats pašaukimas būti krikščioniu savo esme drauge yra ir pašaukimas apaštalauti... tą narį, kuris jam skirtu būdu neprisideda prie viso kūno augimo, reikia laikyti nenaudingu nei Bažnyčiai, nei sau" (Pas. ap. 2).

     Apaštalavimas yra pasauliečio pareiga ir teisė. Šios pasauliečių pareigos ir teisės yra primenamos ir dvasiškiams: "Teatsimena vyskupai, klebonai ir kiti kunigai, kad teisę ir pareigą apaštalauti turi visi pakrikštytieji, ar jie būtų dvasininkai ar pasauliečiai, ir kad Bažnyčios statymo darbe ir pasauliečiai turi savo dalį. Todėl tegul broliškai su jais bendradarbiauja Bažnyčioje bei Bažnyčios gerovei ir ypatingai tesirūpina jų apaštalavimo darbais" (Ten pat, 25).

     Šis pasauliečio iškėlimas ir įvertinimas yra tas didysis veiksnys, kuris duoda naujų vilčių mūsų tautinio susipratimo ir gyvumo išlaikymui. Iš pasauliečio bus laukiama, kad jis pareikštų savo nuomonę, ir su jo nuomone bus skaitomasi ne tik parapijos, bet ir vyskupijos tvarkymo reikaluose. Detroito atvejis mums yra geras pavyzdys.

     Mums tai yra labai svarbu. Jeigu anksčiau, lietuviškų parapijų išlaikymą remdami vien kunigų patriotiniu nusiteikimu, baiminomės, kad jo nepritruktų, tai dabar, į šią misiją įvedus pasauliečius, ta baimė turėtų išnykti. Kad šią privilegiją tinkamai išnaudotume, reikia trijų dalykų: pažinimo, motyvų ir susiorganizavimo.

     Kad pasaulietis galėtų savo teisėmis pasinaudoti, savo pareigas tinkamai atlikti ir pagaliau pats save tinkamai įvertinti, pirmiausia jis turi su jomis susipažinti. Jis turi atidžiai pastudijuoti II Vatikano Susirinkimo dokumentus.

     Jau praėjo penkeri metai nuo Susirinkimo užbaigimo. Jo darbai ir paaiškinimai jau yra išėję įvairiomis kalbomis. Ir mes, lietuviai, jau turime savąjį vertimą — tris tomus, išleistus "Krikščionis Gyvenime", bet atrodo, kad nelabai mes tuo domimės. Ar visi tas knygas turime, ar visi jas skaitėme, ar ten pateiktas mintis nagrinėjome, diskutavome? O vis dėlto teigiami atsakymai į šiuos klausimus daug nulemtų ir mūsų tautinį išlikimą išeivijoje.

     Religiniu žvilgsniu — II Vatikano Susirinkimo sprendimai yra Šv. Dvasios balsas XX-me amžiuje. Tai naujos Bažnyčios Sekminės, kurių liepsnos nuskaidrins ne tik Bažnyčią, bet ir visą žmoniją. Tautiniu žvilgsniu — tai naujų jėgų ir naujo įkvėpimo iškėlimas lietuvybės išlaikymo baruose.

     Savo uždavinius turėtume vykdyti organizuotai. Bažnyčia nori, kad visos parapijos turėtų savo tarybas, sudaromas rinkimų būdu. O parapijų tarybų atstovai sudarys vyskupijų tarybas. Deja, mes neturime savų vyskupijų laisvajame pasaulyje, tad reikia bent kokių nors religinių centrų, kurie jau yra vienur kitur organizuojami. Tikimės, kad tie centrai sujungs lietuvius katalikus bendram, vieningam darbui ir ilgesniam mūsų tautinių turtų išlaikymui.

     Pasauliečio iškėlimas ir įvertinimas yra pastato statymas ant anksčiau padėtų pamatų. Tai reiškia, kad II Vatikano Susirinkimo sprendimai suponuoja, jog pasaulietis yra tikras ir gyvas Bažnyčios narys: a. Kad jis kiekvieną sekmadienį su visa šeima dalyvauja mišių aukoje; b. Kad jis priklauso parapijos organizacijoms ir, reikalui esant, imasi atsakingų pareigų; c. Remia savo parapiją, skirdamas jai dalį savo pajamų.

     Jaunimas. Norint užtikrinti kokio nors svarbaus projekto ateitį, į darbą turi būti įtrauktas jaunimas. Taip yra ir su parapijų išlaikymu bei lietuvybės ugdymu. Jei šiais reikalais nebus sudomintas jaunimas, tai tie reikalai pasibaigs drauge su senesniąja karta. Pesimistai abejoja, ar dabartinis jaunimas yra tinkamas rimtiems darbams. Bet ar dabartinis jaunimas skiriasi nuo praeities kartų? Atrodo, kad ne. Šių dienų jauni žmonės yra tos pačios žmogiškosios prigimties, su tais pačiais palinkimais, norais, panašiais idealais ir siekiais ir su tomis pačiomis žmogiškomis silpnybėmis.

     Kadangi šių dienų jaunimas gyvena ir bręsta skirtingoje aplinkoje, ta aplinka, be abejo, yra padariusi tam tikrą įtaką — ir teigiamą, ir neigiamą. Gal labiausia į akis krenta jaunosios kartos nepasitenkinimas. Susidaro įspūdis, kad ji yra viskuo nepatenkinta: ir socialine padėtimi, ir politine struktūra, ir religijos išraiškomis. Vyresniųjų reakcija šiuo atveju — tuoj pasmerkti. Tačiau ir čia reikėtų pabandyti į viską pažvelgti dabartinio jaunimo akimis. Pabandykime atvirai pažiūrėti, kaip atrodo šių dienų pasaulio tvarka naujai į jį įžengusiam jaunam žmogui. Pagalvokime, kas pasaulį prie to privedė.

     Ant dabartinės žmonijos tartum kabo masinio sunaikinimo grėsmė. Oras ir vanduo užteršti ir toliau tebeteršiami. Gamtos ištekliai naudojami ne visada proporcingai, taupiai ir išmintingai: be apsaugos ir be pakankamo atsižvelgimo į ateities kartų reikalus.

     Šalia kitų religijų, kurios turėjo tarnauti žmonijos taikos ugdymui, jau beveik du tūkstančius metų gyvuoja krikščionybė — Dievo ir artimo meilės religija. Nežiūrint to, žmonija yra pasidalinusi į tautinių ginčų grupes, rasines nesantaikas ir politinius bei ideologinius karus. O kai šiai karo mašinai reikia naujo kuro, vyresnieji ten neina, bet siunčia jaunimą aukoti savo gyvybę už vyresniųjų padarytas klaidas. Tad jaunimas, užuot atsakinėjęs į jiems daromus užmetimus, pats pateikia mums, vyresniesiems, klausimus, į kuriuos nelengva atsakyti.

     Tad visiems reikia vieni kitų supratimo, daug kantrybės ir didžios meilės. Mokytojams ir tėvams kartais atrodo, kad jų darbas yra tik laiko gaišinimas. Nesigirdi nei įvertinimo, nei padėkos, nesimato jokių rezultatų. Bet šis darbas yra sėjėjo darbas. Piūtis bus daug vėliau. Padėka bus pareikšta, bet tas, kuriam ji priklauso, gal visai jos neišgirs. Mūsų dabartiniai vaikai ir mokiniai, patys tapę tėvais ir mokytojais, savo auklėtiniams perduos ne tik mūsų idėjas, bet ir dalį mūsų širdies. Dabartinės mūsų aukos ir darbo vaisiai atsispindės per kelias ateities kartas. Tad dirbkime ir aukokimės, nes tik darbu remiasi Bažnyčios atsinaujinimas ir mūsų tėvynės šviesesnė ateitis.