Spausdinti

ŠEIMA

DR. A. LIAUGM1NAS

     Žmogus, kaip ir pavienė organizmo ląstelė, gyvena ne sau ir ne savo paties dėka. Ląstelė tarnauja organizmui tam, kad ji pati galėtų išlikti gyva. Taip yra ir su žmonėmis. Jau pačiam žmogaus atsiradimui reikalingas dviejų asmenų bendravimas. O ką jau bekalbėti apie tolimesnę jo raidą: jis kaskart vis labiau įsijungia į platesnę žmonių bendruomenę ir joje tarpsta fiziškai bei dvasiškai.

     Pati pirmoji ir intymiausioji žmonių bendruomenė yra šeima. Jos įtaka naujojo individo visapusiškam formavimuisi yra nepaprastai didelė (bent taip būdavo ir turėtų būti). Yra sakoma, kad vaikas per pirmuosius penkerius metus daugiau žinių ir patyrimo įgyja, negu per penkerius metus aukštojoje mokykloje. Ir kas svarbiausia — per tuos penkerius metus yra nuliejami pagrindiniai jo charakterio bruožai. Tad šeima yra pirmoji mūsų mokykla ir perdavėja socialinių, etinių bei religinių vertybių, kurios yra įliejamos į besiformuojančio charakterio struktūrą.

     Pamažu į šeimos auklėjamąją veikmę įsilieja aplinka: draugai, kitos šeimos, mokykla, spauda, kinas, radijas ir kiti, auklėjamosios įtakos turį veiksniai. Tačiau šeimos reikšmė normaliose sąlygose tęsiasi pagrindiniu raudonu siūlu iki visiško individo subrendimo. Taip bent buvo senos kultūros kraštuose. Ten auklėjimo vyksmas ėjo visai natūraliai be ypatingų iš anksto suplanuotų pastangų. Tik mokyklos rūpinosi metodais, kaip lengviau ir prieinamiau pateikti mokslo žinias ir išugdyti intelektualinius bei techninius sugebėjimus.

     Šiame moderniame krašte, kur civilizacija perima kultūros vaidmenį, kur doleris dievaitis pasidaro gyvenimo tikslu, kur gėris matuojamas nauda, kur aplinkos veikmė nustelbia tradicinę šeimos įtaką, iškyla eilė auklėjimo problemų. Mes nebegalime suprasti savo vaikų, o jie nenori suprasti mūsų. Vaikai bėga iš namų. Dabar jau nebe madoj, baigus viduriniąja mokyklą, tęsti studijas tame pačiame mieste, reikia "būtinai" išsikelti kuo toliausiai nuo tėvų, į kitą miestą ar net į kitą valstybę. Maža to, dideli jaunuolių būriai siekia visiško atsipalaidavimo nuo bet kokių visuomeninės santvarkos varžtų ir jungiasi į hipių eiles. Su likusiais namie taip pat sunku susikalbėti. Tad kur visa to šaknys, ir kokių priemonių reikėtų imtis tėvams, kad nenustotų paskutinės įtakos vaikams?

     Sprendžiant šį gyvybinį klausimą, reikia pasvarstyti du veiksnius: sustiprėjusią socialinės aplinkos įtaką ir reikalą peržiūrėti mūsų pačių auklėjamąją taktiką bei veiklą.

APLINKA

     Kai ekonominė gerovė pasidaro pagrindiniu tikslu, neišskiriant nė mūsų ateivių, o doleris — to tikslo pasiekimo pagrindine priemone, abu tėvai griebiasi tarnybų, o antvalandžiai — tai jau ypatinga laimė ir privilegija! Kad nesimaišytų seneliai ir kad būtų galima pagal aplinkos standartus išlaikyti butą su visais patogumais, tie vargšai seneliai uždaromi į prieglaudas. Tad vaikai po pamokų zuja gatvėmis ir "auklėjasi" patys, dar kai kurių suaugesnių pagundomi.

     Tėvai, grįžę iš darbo, būna pavargę. Tėvas atsipalaiduoja nuo dienos įtampos, žiūrėdamas televizijos, o motina dar turi apibėgti namų ruošą. Tad kas gi besidomės vaikais, kur jie buvo ir ką jie darė? Kad jie nesimaišytų ir netrukdytų tėvams, jų kambaryje pastatomas kitas televizijos aparatas. O ką jie ten mato? Vaizdus be turinio, kurie veikia vien tik į jausmus ir sužadina įtemptas emocijas, kad komercinės reklamos (kas ir yra tų programų tikslas) būtų automatiškai praryjamos. Šiurpulingiausiu momentu, kai vienas pagriebia revolverį, ir tik sekundės klausimas, ar antras liks gyvas, — filmas nutrūksta, ir "sponsorius" išeina su skalbimo milteliais, šunims maistu ir pan. Rodomi mokinių maištai prieš mokytojus ir mokyklas, studentų streikai, jaunuolių seansai su narkotikais, hipių stovyklos. Ir visa tai be mažiausios kritikos!

     Pirmuosiuose laikraščių puslapiuose didžiausiomis raidėmis iškeliami kriminaliniai nusikaltimai su smulkiausiu žiaurumų aprašymu, o paskutiniuose puslapiuose — profesionalinių, taip pat biznio tikslais suorganizuotų, sporto žaidynių rezultatai. Kultūrinės žinelės, jeigu jų pasitaiko, ir politikų kalbos yra išmėtytos tarp poros šimtų puslapių. Tad, norėdamas jas pasekti, turi akimis permesti dešimtis reklamos puslapių, kol surandi pradėto skaityti teksto tąsą. Bet, jos beieškodamas, jau būsi norom nenorom prarijęs keliolika komercinių skelbimų.

     Jeigu anais laikais spauda, teatras, radijas buvo laikoma viešojo švietimo priemonėmis, dėl to jos negalėjo būti privačiose rankose ar tarnauti pašaliniams tikslams, šiandien visa tai tevadinama "susisiekimo menu" (Communication Art). Todėl iš čia nebėra ko laukti tėvams talkininko vaikų auklėjimo darbe. Šis "menas" turi savo aukščiau minėtus konkretesnius tikslus: pataikauti publikai, pasiekiant kuo plačiausias mases, ir paskleisti kiek galima daugiau skelbimų.

     Gana skųstis. Prieš vėją nepapūsi.

     O jei darosi nuo jo šalta, reikia ieškoti užuovėjos. Jaunosios kartos atžvilgiu tą užuovėją galėtume sudaryti, kurdami savąją aplinką. Reikia vaikus įjungti į jau esamas organizacijas: skautus, ateitininkus, dramos studijas, chorus, parapijinius jaunimo klubus ir pan. Juk, žiūrėkite, žydų jaunimas yra skirtingas, negirdėti, kad būtų tiek paauglių nusikaltimų. Kodėl? Dėl to, kad jie laiko jaunimą prie savos bendruomenės, kuri yra labai vieninga ir vadovaujasi griežtu režimu.

PERŽIŪRĖKIME SAVO AUKLĖJAMĄJĄ TAKTIKĄ IR METODUS

     Gyvenimas nestovi vietoje. Mašinos pakeičia rankas, susisiekimas pakilo virš žemės ir vandens į tolimąsias erdves, asmeninis autoritetas užleido vietą grupiniam bei demokratiniam, mokykloje "kalimo" metodas buvo pakeistas aktyvi u, kur mokinys savo veikimu įsigyja žinias ir sugebėjimus. Šalia proto primato vis labiau iškeliamas jausmų vaidmuo su pasąmoniniu motyvavimu, apsprendžiant žmogaus veiksmus bei elgesį. Šių faktų akivaizdoje reikėtų peržiūrėti ir mūsų auklėjimo taktiką. Mažių mažiausiai mes turėtume siekti gilesnės įžvalgos į mūsų elgesį vaikų atžvilgiu ir taip pat į vaikų elgesį sąryšy su mūsų jiems užbrėžtais tikslais. Čia atkreipsime dėmesį tik į keletą dažniau pasitaikančių faktų.

     Vaikas yra pats sau tikslas. Pirmiausia turėtume save paklausti, ar mes, diriguodami vaiko elgesį, siekiame vaiko tikslo, kad jis būtų laimingas, ar savo tikslo, kad jo karjera patenkintų mūsų ambicijas. Jei mes per vaikus norime pakelti savo prestižą arba jiems įbrukti pelningiausią profesiją, kad mums patiems kada nors iš to būtų naudos, vaikas intuityviai tai pajus ir spirsis visomis savo jėgomis, jei ne aktyviai, tai bent pasyviai. Tada ir aukso žodžiai atsimuš, kaip žirniai į sieną. Ir kas blogiausia, kad tuo atveju ir kiti visai racionalūs mūsų įsakymai nustos veikiančios galios.

L. Urbonas    Ciklas A, Nr. 273

     Neretai pasitaiko, kad tėvai dėl savo neurotinių tendencijų jaučia malonumą, prikaišiodami vaikams jų silpnybes ir klaidas. Dažniausiai čia jie peikia save dėl nepasiektų tikslų. Kartais tėvai, norėdami uždengti savo menkavertiškumo jausmą, pastato save per aukštai vaikų akyse. Jeigu mes perdaug idealiai vaizduojame vaikams savo vaikystę, tai jie arba tuo visai nepatikės, arba pasijus esą per toli nuo tokio "idealo". Ir vienu, ir kitu atveju jokio auklėjimo tikslo nepasieksime, o tik užsidarysime sau kelią į vaiko sielą.

     Motyvavimas pagal vaiko amžių. Toliau kyla klausimas, ar mes tinkamai pagal vaiko amžių motyvuojame savo įsakymus ir draudimus. Mažiems (iki 6m.) vaikams užtenka trumpesnio įsakymo, išreikšto su meile ir griežtumu, kad jį vykdytų. Vyresniesiems (10-12m.) reikia kiek daugiau motyvavimo, remiantis kai kuriomis socialinio gyvenimo ir padorumo normomis, bet ne asmeniniu tėvo ar motinos autoritetu. O dar vėliau reikia jau atsargios taktikos, ilgesnių pasikalbėjimų, nuteikiant jaunuolių sampratą jų vienokio ar kitokio elgesio atveju.

     Asmeninis autoritetas pakeičiamas objektyviu. Gal mes esam įpratę vartoti sausus teigiamus ar neigiamus įsakymus: nedaryk man taip! tuoj eik man gulti! žiūrėk, kad daugiau man tas nepasikartotų! Tas priedėlis "man" skamba atstumiančiai vaiko ausyse. Kodėlgi visi vaiko veiksmai turėtų orientuotis į mane, tėvą ar motiną, lyg jis būtų koks mano įrankis ir neturėtų savų fizinio ir dvasinio brendimo uždavinių? Tokia tėvų laikysena vaikų atžvilgiu iššaukia jų instinktyvų pasipriešinimą. Todėl tėvų veikimas į vaiką turėtų būti švelnus ir lėtas, bet intensyvus ir nuoseklus. Užuot aklai vaiką drausminus, reikėtų palaipsniui pakeisti savo subjektyvų autoritetą objektyviu, paremtu socialinio padorumo dėsniais bei religinio gyvenimo reikalavimais. Mažai paveiksi paaug-lesnį vaiką, sakydamas, kad man toks tavo elgesys nepatinka, bet daug daugiau pasieksi, atkreipdamas jo dėmesį į tai, ką kiti apie tai pagalvos, kaip į tokį vaiką žiūrės ir pan. Juk neužtenka, kad vaikas tik namie vykdytų nustatytą tvarką ar drausmę. Kai jis atsidurs už namų ar mokyklos, gal pasielgs visai priešingai. Jam reikia pamažu įskiepyti atsakingumo jausmą prieš save patį — tų objektyvių vertybių subjektą.

L. Urbonas   Pasikeitimas

     Ne per daug žodžių.Reikia vengti žodžių gausumo. Dažnai nutylėjimas padaro daugiau įtakos, negu ilgos kalbos, kartojant vis tą patį. Žodžiai yra bendravimo bei socialinio kontakto priemonė, bet nenutrūkstama jų grandinė kaip tik šį kontaktą pakerta. Tad neverta kartoti savo įsakymų bei nuolat priminti, ką auklėtinis pats gerai žino. Jeigu jūsų pamokymai nepaveikė pirmą kartą, tai jų kartoijmas pasidaro net kenksmingas auklėjimo atžvilgiu. Tokiu būdu tik sustiprinamas vaiko pasipriešinimas — kai esi puolamas, turi gintis. Tokia yra gyvenimo tikrovė.

     Skirti blogą elgesį nuo blogo vaiko. Ar mes skiriame elgesį nuo asmens, kitaip tariant, ar mes nesuplakam vaiko poelgio su juo pačiu? Daug mažiau vaiko asmenybę įžeidžiančiai veikia tik veiksmo papeikimas, o ne jo paties. Mat, jeigu mes pulsime vaiką ar jaunuolį, jeigu jį žeminsime dėl jo blogo pasielgimo, tai jis ginsis, nors ir pasyviai, t. y. nekreipdamas dėmesio į tėvų žodžius ir jais netikėdamas. O jei kartais ir patikėtų, tai jam atrodytų, kad maža tėra vilties pasitaisyti, nes "aš esu visiškai blogas ir niekam netikęs". Jeigu tokia tėvų nuomonė, tai ar apsimoka stengtis ką nors gera daryti? Ta pati logika tinka ir gerų darbų atveju: reikia girti gerą darbą, o ne vaiką. Jei dėl vieno kito gero poelgio vaikas įsigyja "angeliuko" epitetą, tai jam jau nebėra ko daugiau stengtis.

     Ne klausti, o prašyti paaiškinti.Ar mes žinome, kodėl vaikai ar jaunuoliai daro tai, ką jie daro? Jeigu mes juos paklausime, kodėl jie taip padarė ar taip pasielgė, tai, aišku, gausime kokį nors spontanišką atsakymą, kuris tebus vien paviršutiniška apsigynimo išraiška, nieko bendra neturinti su tikruoju veiksmo motyvu. Tad, užuot tokio sauso klausimo, ar ne geriau būtų paprašyti, kad vaikas paaiškintų, papasakotų, kaip ten viskas įvyko? Tada galėsime jam padėti, kad surastų tikrąją šio veiksmo ar elgesio priežastį. Kadangi daugumos nepageidautinų poelgių variklis būna pasąmoninis motyvas, nežinomas net pačiam veikėjui, tai to motyvo atidengimas paskatintų veikėją ateityje protingiau elgtis.

     Domėtis vaiku.Negalima vien tik savo reikalais rūpintis, tėvai turi domėtis ir vaikų interesais, jų pasisekimais mokykloje ir su draugais. Antra vertus, taip pat nereikia slėpti nuo vaikų savo rūpesčių, planų ir sumanymų, žinoma, kiek vaikui pagal jo amžių bus suprantama. Kai kuriais reikalais galima ir pasitarti su juo. Tokiu būdu jis bus įtrauktas į aktyvų šeimos gyvenimą, jo asmenybei bus sudaryta platesnė dirva augti ir stiprėti. Draugystė ir bendravimas yra priemonės įgyti vaikų pasitikėjimą, be kurio jokios teigiamos įtakos niekam nepadarysi.

     Darna tarp tėvųtaip pat daro didelę įtaką vaikų auklėjimui. Jeigu tarp tėvų viešpatauja nesantaika, vaikas visuomet tą spragą išnaudos: jis kreipsis visuomet į tą, kuris jam nuolaidesnis. O paskui tegul jie sąskaitas suveda tarp savęs!... Tokiose šeimose tėvas ar motina panaudoja vaiką išreikšti savo agresyvumui vienas kitam: kai vienas ką nors leidžia, tai antras draudžia, ir atvirkščiai. Vaikas nebežino, katro klausyti. Šiuo atveju jam lieka geriausia išeitis — nė vieno neklausyti.

     Gimtoji kalba namie.Kartais tėvai kalba su vaikais to krašto kalba, į kurią imigravo, kad greičiau jos patys pramoktų. Tai būna naudinga tėvams, bet ne vaikams. Nekalbant jau apie bet kokį patriotizmą (kurio tokiose šeimose paprastai nėra), šis elgesys daro didelę spragą tėvų autoritetui: vaikai, aišku, daug geriau kalba ta svetima kalba, tad jie žiūrės iš aukšto į tėvus, kad jie taip maža pažangos gali padaryti, taip blogai taria ir tiek klaidų daro. Jie pradeda abejoti ir kitomis tėvų žiniomis bei patirtimi. Susidarius tokiai padėčiai, po ilgesnio laiko tėvai jau nebedrįsta vaikų pamokyti ir tose srityse, kurios jiems geriau žinomos. Tai yra kita tėvų menkavertiškumo jausmo priežastis, kurią jie stengiasi uždengti perdėtu pretenzingumu, per daug pabrėždami savo gabumus, iškeldami būtas ir nebūtas praeities dorybes ir nuvertindami vaikų, nors kartais ir labai sunkiai pasiektus, darbo vaisius. Nei šis menkavertiškumo jaus-mas, nei jį dengiančioji technika nesudaro tinkamos atmosferos vaikų auklėjimui ir auklėjimuisi.

     Kalbant apie vaikų auklėjimą šeimoje, būtų galima iškelti šimtus panašių faktų, bet pasitenkinome keliais. Jais buvo norėta parodyti, kad šiais moderniais laikais, kai net ir konservatyviausios religijos yra priverstos ieškoti reformų, taip pat ir auklėjime, kad jis nebūtų bevaisis, turi būti ieškoma naujų metodų, naujos taktikos, paremtos gilesniu savęs ir priaugančios kartos psichologiniu pažinimu.

     Norėdami labiau sukonkretinti ir papildyti čia iškeltas mintis, pateikiame eilę klausimų tėvams. Į juos teigiamų atsakymų skaičius bus lyg auklėjamosios veikmės rodyklė jūsų šeimoje.

KLAUSIMAI TĖVAMS

1.    Ar tėvai vienas su kitu gerai sugyvena?

2.    Ar tėvų vaidmuo šeimoje yra išbalansuotas: ar nėra vienas jų dominuojantis, o kitas paniekintas?

3.    Ar tėvai laikosi vienodos nuomonės vaikų drausmės atžvilgiu: ar visuomet vieno jų leidimas ar draudimas būna palaikomas ir kito (bent vaikų akivaizdoje)?

4.    Ar tėvai laikosi pastovios linijos, ką nors vaikams įsakydami ar drausdami (gal vieną kartą leidžia, o kitą kartą draudžia tą patį dalyką)?

5.    Ar tėvai visuomet ištesi savo duotą žodį vaikams?

6.    Ar vaikas nuo pat kūdikystės buvo pratinamas prie nustatytos tvarkos?

7.    Ar tėvai domisi vaikų gyvenimu: jų džiaugsmais ir nepasisekimais?

8.    Ar tėvai pažįsta vaikų draugus?

9.    Ar leidžia jiems pakaitomis žaisti savo namuose?

10.    Ar yra kreipiamas pakankamas dėmesys į vaiką?

11.    Ar vaikas įvertinamas už gerus darbus?

12.    Ar leidžiame vaikui daryti tai, ką jis pats sugeba padaryti?

13.    Ar tėvas randa kasdien bent 10 minučių pasikalbėti su vaiku?

14.    Ar visa šeima kartu valgo bent kartą per dieną?

15.    Ar visa šeima kartu eina į bažnyčią arba meldžiasi bent kartą per savaitę?

16.    Ar yra visiškas pasitikėjimo ryšys tarp tėvų ir vaikų?

17.    Ar vietoje aklo paklusnumo tėvams yra ugdomas vaikuose atsakingumo jausmas?

18.    Ar galite išlaikyti savo autoritetą, nevartodami su vaikais jėgos ir per daug nekalbėdami apie savo "žygdarbius" praeityje?

19.    Ar apgalvojat, ką sakot vaikui, ir atitinkamai veikiat, užuot nuolat kartoję, kas jam jau gerai žinoma?

20.    Ar yra palaikomas vaiko mokytojų autoritetas namie?

21.    Ar tėvai žino, kur jų vaikai šiuo metu yra ir su kuo?

22.    Ar visi vaikai vienodai traktuojami: ar nėra namuose "mamytės" ar "tėvelio" sūnelių arba "wunder-kindų" ir "pelenių"?

23.    Ar jūsų žodžiai yra patvirtinami veiksmais bei laikysena vaikų atžvilgiu ir labiau tarnauja jų naudai, negu savo pykčio, nusivylimo blogos nuotaikos bei nerviškumo atpalaidavimui?

24.    Ar visais vaiko brendimo tarpsniais žiūrite į jį, kaip į pilnutinį padarą, o ne kaip į kažkokią būtį su spragomis?

25.    Ar kalbatės su vaikais savo gimtąja kalba?

Jeigu iš šių 25 klausimų galite atsakyti teigiamai bent į 20, tai jūsų vaikas nebus visuomenei našta.