Spausdinti

ANICETAS TAMOŠAITIS, S. ].

     Palyginome atostogas su aruodu, iš kurio išmintingi žmonės prisipila maišą kūno ir dvasios jėgų. Kiti jų tepasisemia tik menkas rieškučias. Nestinga ir tokių, kurie ne tik to neparsineša, bet dargi prie aruodo palieka ir jau turėtą grūdų atsargą, tai yra iš atostogų grįžta dar labiau pavargę, negu buvo prieš jas. Ta maža atostogų nauda kyla iš to, kad jų metu daroma ne kas kūnui ir dvasiai pravartu, bet kas slogu. Praėjusiame straipsnyje žvilgtelėjome į kūną, šiame pakalbėsime apie dvasią.

DVASIAI SVEIKI DALYKAI

     Klausėme, kas sveika kūnui. Jam tikrai nesveika judėjimo stoka. Ir nesveika perkrovimas valgiu. Bet ką daugelis atostogų metu daro? Ogi kaip tik šiuos du dalykus. Užuot daugiau judėję, ilgas valandas sėdi. Užuot mažinę skrandžiui plušą bei metę šalin žalingą svorį, sėdi svečiuose prie valgiais apkrauto stalo. Dabar panašiai paklausime, kas sveika dvasiai. Jai tikrai sveika gerai išmiegoti. Ir tikrai sveika klausytis, ką kalba gamta. Bet ar daug randame žmonių, kurie atostogų metu su miegu ir gamta išmintingai bendrauja, semiasi iš jų dvasiai atgaivos?

     Bene visi žinome Maironio eiles, kuriomis pradeda VII-ją Jaunosios Lietuvos giesmę: "Ir kas do naktis!... / Gražumas dangaus! Tarp žvaigždžių įsikirtę / Septyni antai šienpiūviai! / Aukščiau dar šviesiau, Grigo ratai apvirtę / Ant kelio, išgrįsto blaiviai”. Žiburiais nusėtas nakties dangus nuo pat žilos senovės traukė žmonijos akį ir skatino mintį. Miesto žmogui šiandien jį biauriai temdo ir gatvių šviesos, ir susikimšę pastatai, ir pramonės dūmų teršiamas oras. O kur daugelis atostogauja, gamtoje, toji dangaus skliautų panorama atsiskleidžia visa savo didybe ir žava. Bet ar daug kas ten sutemus grožisi tais gamtos stebuklais? Mieliau drybso prieš televizijos dėžę, iš kurios dažnai bliūvauja ir skeryčiojasi koks apžėlęs žmogpalaikis.

     Arba vėl, kokia grožybe, saulei tekant, vasaros gamta, rasos prausta, pakyla iš miego! Žinome vyskupo Baranausko Anykščių šilelio žodžius: "Kai jau dienai brėkštant rytai šviesa tvinksta, / Rasos pilnos žolynų žemyn galvos linksta, / Tada šilas nubunda... Vis kitokios bylos: / Dagiliai, pečialandos, strazdeliai, čyžylos. / Skamba, ūžia per krūmus, ir vis kitaip mainos, / Ir vis dūšion įsmenga — lyg Lietuvos dainos”. Bet daugeliui ir tas bundančio ryto žavesys, su savo spindinčia rasa ir dingstančia migla, savo paukščių giesmėmis ir galvas tiesiančiomis gėlėmis, lieka svetimas. Kaipgi neliks? Juk jei ir keliamasi, tai su užgriuvusiomis akimis, nes per vėlai eita gulti, arba net su sopančia galva, nes per uoliai vakare myluotas stiklas svaigalų. Miego dvasiai nešamos gaivos dar šiek tiek pasigriebiama, nors irgi nelabai sveiku būdu. Bet gamtos gaivinamai šnekai daugelis šiandien tapę kone kurti, jos knygai skaityti — kone akli.

GAMTA — MOKYTOJA

     Gamtą vadinu knyga ne be pagrindo. "Visa gamta”, rašo šv. Augustinas, "yra tartum didinga knyga” (Contra Faustum, 32, 20). Anglų vyskupas Jonas Vaughan viename savo pamokslų nurodo, jog yra dvi raštų rūšys, iš kurių galime mokytis apie Dievą: "Mokslas apie Dievą vadinasi teologija. Ji surašyta tose didelėse, storose knygose, sukrautose ant bibliotekų lentynų. Tačiau teologija taip pat surašyta po atviru dangumi — kalnuose ir giriose, jūrose ir upėse, o ypač dangaus žvaigždėse, kurios sužiba virš mūsų galvų naktį. Visa gamta yra tartum didžiulė knyga, parašyta ir iliustruota paties Kūrėjo ranka” (Time or Eternity? New York, Benziger 1914, 24 psl.).

     Gamta yra gera mokytoja ne vien apie Dievą. Ji daug ko moko ir apie žmogaus gyvenimą. Todėl Šventasis Raštas mus ir ragina eiti pas ją į mokyklą. Patarlių knygoje skaitome: "Eik, tinginy, pas skruzdę, įsižiūrėk į jos kelius ir mokykis išminties” (Pat. 6, 6). Ekleziastiko knyga pataria: "Ne-girk žmogaus dėl jo gražumo ir nė vieno neniekink dėl jo išvaizdos”. Ir veda pavyzdžio į gamtą — prie medaus korio. "Žiūrėk”, sako, "bitė — maža tarp sparnuočių, bet jos vaisius — gardžiausias dalykas” (Ekl. 11, 2-3). Arba štai kaip psalmistui dangaus skliautai kalba apie mūsų mažumą — ir kartu didybę: "Kai žvelgiu į dangų, kurį padarė tavo pirštai, į mėnulį ir žvaigždes, kurias sukūrei, klausiu: kas gi yra žmogus, kad jį atsimeni, arba žmogaus sūnus, kad juo rūpinies? Bet tu jį padarei nedaug ką temažesnį už dievybę, apvainikavai šlovinga garbe ir pavedei jam valdyti visa, ką tavo rankos sukūrė!” (Ps. 8, 4-8).

     Ypač į gamtą mus veda Naujajame Testamente mokytojų Mokytojas Kristus. Ragina kelti akis ir stebėti dangaus paukščius, žvelgti į laukų gėles. Kaip jis aiškina Dievo karalystę? Rodydamas į dirvoje beriamą sėklą, piemens ganomą kaimenę avių, žvejų į krantą traukiamą tinklą, piūčiai boluojantį lauką javų. Gamta yra kone kiekviename jo skelbtosios evangelijos lape: tai balandis, tai žaltys, tai lapė, tai kupranugaris; čia — viščiukus globianti višta, ten — prie maitos besirenkantys ereliai, dar kitur — perlų neišmananti kiaulė. Ir daugybė kitų mus supančios gamtos dalykų: ir tarp kviečių augančios piktžolės, ir paslaptingai pučiantis vėjas, ir pavasarį sprogstantis pumpuras.

GAMTA — GYDYTOJA

     Gamta yra puiki mokytoja. Pridėkime, jog yra ir gera gydytoja. Kas nežino, kokią didelę reikšmę sveikatai palaikyti ir atstatyti turi saulė, oras, vanduo? Ir iš ko pagaminta daugelis vaistų, jei ne iš gamtos augmenijos: žiedų ir lapų, šaknų ir vaisių? Tačiau apie gamtą kaip gydytoją čia bus kalbama ne šia, o platesne prasme. Ji neša sveikatą ne vien kūnui, bet ir sielai. Gydo ne tik vaistais, kurie iš jos teka, bet ir žodžiais, kuriais dvasiai šneka. O dvasios požiūriu dažnas šių dienų žmogus serga — ir psichiškai, ir visuomeniškai, tai yra sutrikęs jo santykis ir su savimi, ir su kitais.

     Matome daugelio ligotą santykį su savimi pačiais: praradę vidinę pusiausvyrą, slegiami baimės, netikrumo; betiksliai, bevilčiai, bedžiaugsmiai. Dažnas, tik už vieno žingsnio nuo savižudybės, ieško kelio pornografijos nuogybėse, narkotikų nirvanose, hipių kolonijose. Iš to vidinio prislėgimo, kurį daugelis jaučia, nusivylimo, išeities nebematymo ne vieną jau yra pagydžiusi gamtos šneka — jei, kieno nors patarti, į ją ėjo ir jos klausėsi, ypač kur mėgo būti vaikystės dienomis: ar prie švokščiančios jūros kranto su jos žuvėdromis ir smiltimis; ar šlamančioje girioje su jos paslaptingu gyvenimu; ar kalnuose su jų trobelėmis ir besiganančių karvių varpeliais. Iš pradžių gal buvo liūdna, plaukiant į vaizduotę prisiminimams. Bet palengva širdyje skleidėsi ramybė, dvasioje budo gyvenimo tikslas ir grožis, valioje mezgėsi noras ir ryžtas gyventi. Kai kurie yra net spaudoje aprašę, kaip gamtos kalba išginusi iš jų vidaus ligūstas ūkanas, atstačiusi sveiką pusiausvyrą.

     Kaip sakyta, daugelis žmonių šiandien negaluoja psichiškai: sutrikęs jų santykis su savimi pačiais. Daugelis nesveikuoja ir visuomeniškai, tai yra sutrikęs jų santykis su kitais. Augančios šeimų skyrybos, tėvų neklausantys vaikai, auklėtojų nebesuvaldomi mokiniai, smurtingas įstatymų nebesilaikymas, kito teisių nebepaisymas yra šio nesveikavimo simptomai. Ir jį gydyti gamtos kalboje glūdi įstabi galia. Ir iš žvaigždžių, ir iš augalų, ir iš gyvulių šviečia planas, tikslumas, darna. Nekrypdami iš nustatyto tako, keliauja per nakties dangų jo žiburiai. Kiekvienas žolynėlis, klausydamas neregimos galios balso, mezga ne kitokį, o sau skirtą vaisių. Ir skruzdė, ir bitė, tiksliai įsijungusi į savo bendruomenę, laikosi jos dėsnių. Visa toji gamtos šneka ir žmogaus sąmonėje skiepija harmoniją su visata ir jos įstatymais, kurie yra priešingybė anarchijai, savavaliavimui, tvarkos griovimui ir kitoms visuomeninį žmogaus veidą šiandien taip biauriai darkančioms dėmėms. O televizija, kinas, skaitiniai tas dėmes dažnai bruka mūsų dvasiai kaip maistą.

KODĖL GAMTOS NESIKLAUSOMA

     Kodėl daugelis žmonių nesiklauso, ką gamta jiems kalba: neleidžia tai puikiai mokytojai savęs auklėti, tai žymiai gydytojai nešti sau sveikatos? Man regis, dėl trijų priežasčių: dėl skubos, dėl įpročio ir dėl baimės.

     Viena, dėl skubos. Ar daug ką pastebime, kai kur nors lekiame? Porą grubių bruožų — taip, smulkesnių detalių — dažnai nė vienos. Mūsų žvilgsnis praslenka dalykų paviršiumi; po juo glūdinti gelmė lieka nesemta, jos kalba neišgirsta, grožis neragautas. Šiandieniniam žmogui kaip tik pasidarę būdinga eiti ne gilyn, o platyn: lėkti, skubėti, kad kuo daugiau aprėptų — ir tuo pačiu nieko giliau į save nepaimtų. Kaip matome daugelį elgiantis ekskursijose? Stengiasi kuo daugiau aplėkti. Todėl grįžta daug regėję, bet maža tepastebėję ir nieko giliau į save neįdėję. Gamtos kalba tik to gaiviai girdima, kas moka sustoti ir skonėtis, leisti jos grožiui ir darnai į save gertis.

     Antra, dėl įpročio. Miesto žmogus būna susikimšusiuose namuose. Todėl ir su gamta beturi daug mažiau ryšio už gyvenančius atviruose laukuose. Tai veikia jo įpročius: akys įjunkusios į televiziją, ausys — į radiją, mintys — į vitrinose išstatytas prekes. O į ką žmogus įprato, tuo lengvai nenusikrato. Todėl ir atsidūręs gamtoje, atsineštais prietaisais kreipia savo ausį, akį ir vaizduotę nuo jos šalin. Žiūrėk, ypač jaunesnieji, išėję pasivaikščioti, bet į ausis rėkia garsai iš kišeninio radijo aparatėlio. Sėdi pavakare prie vandens, bet akys subestos į nešiojamos televizijos stiklą. Patys pievose, bet lūpose ir mintyse — prekės, namai, automobilis. Kaip toks žmogus klausysis gamtos kalbos, kad jo pojūčiai, galima sakyti, likę mieste.

     Trečia, dėl baimės. Gamtoje nurimęs, žmogus ima girdėti savo širdies balsą. Bet daugelis šiandien kaip tik to balso išgirsti bijo, į savo vidų žvelgti vengia, kad nereikėtų prisipažinti, jog negyvena, kaip turėtų. Evangelijos žodžiais, bijo šviesos, kad nepasirodytų tamsos darbai. Vengia gamtos šnekos, kad nepamatytų savo vidinės tuštumos.

VAIKO TEIKIAMA PAMOKA

     Sakėme, kad dvasiai sveika miegas ir gamta. Čia irgi galime pasimokyti iš vaiko. Ūgtelėjęs vaikas mus moko, kaip miegoti. Vaikams neleidžiame ilgai vakaroti, ir gerai darome, nes miego stoka nesveika. O nesveika ne tik jiems, bet ir suaugusiems. Bet čia, mokę vaikus, kaip sveikai elgtis, patys taip nesielgiame. Išsimiegoję, vaikai dieną vėl trykšta energija: vaizdams žvaliomis akimis, garsams klusiomis ausimis, įspūdžiams imliu vidumi. O suaugusieji dažnai naktimis ūžia, po to keliasi su paraudusiomis akimis, leidžia dieną su atbukusiu dėmesiu aplink esančiam gėriui, irzliai jautrūs dėl menkniekių.

     Vaikas yra pavyzdys ne vien miegojimo laiku, bet ir būdu. Daugybė žmonių šiandien nebepajėgia be raminančių vaistų užmigti naktį, be dirginančių preparatų darbuotis dieną. Bet ar mes matome vaiką imant miego piliules, kad galėtų ilsėtis, arba maukiant juodos kavos puodukus, kad būtų atbudęs? Jam nei vieno, nei antro nereikia. O suaugusių dažnas be jų nebeapsieina, nes nebemoka būti atsileidęs nei smegenimis, nei raumenimis. Pridėkime, jog tą kenksmingą įsitempimą labai pajėgiai gena šalin du dalykai, kaip tik būdingi vaikui: gyvas tikėjimas ir nekalta sąžinė. Kieno vidų šiedu dalykai gaivina, tas paprastai ir miegoti geba giliu teisiojo miegu. Gerai išmiegota naktis yra didelė energijos atstatytoja. Jei jos nėra mūsų atostogų dienotvarkėje, grįšime iš jų prie darbo ne pailsėję, o išsisėmę.

     Antra, vaikas bendrauja su gamta. Ar imsime Vaižganto Taučių Aleksiuką, ar Twaino Hukleberį Finą, ar save pačius, mažumėje varlinėjusius po pievas ir laukus, — visur rasime tą patį dalyką: gamta yra vaiko neatskiriama draugė. Ypač čia, atostogų metu, iš vaiko nesimokydami, mes save apiplėšiame. Gamtoje atostogaujant, dideli aruodai mums Kūrėjo prižerti. Esame peiktini, jei, tame gausos svirne būdami, iš jo aruodų nesisemiame.

     Mintis apie gamtą suglaus žiupsnelis patarimų. Nuvykę į ją atostogų, nepamirškime, kad, be stiklo svaigalų, esama į ranką imti ir kitų daiktų, netgi įdomesnių; kad, be televizijos ekrano, esama ir kitų vaizdų, netgi suvis trauklesnių; kad, be džiazo muzikos ir daina pavadinto rėkavimo iš radijo aparato, esama ir kitų garsų, netgi kur kas žavesnių; kad, be drybsojimo kėdėje, esama ir kitų užsiėmimų, žymiai sveikesnių. Be to, jei tik galima, turėkime gerą kamputį gamtos ir prie savo namų mieste. Pagaliau gyvenkime taip, kad nereikėtų bijoti atvirai žvelgti į savo širdį — ir į gamtą, iš kurios kalba Dievas. O jos balso klausytis dera kiekvienam, bet ypač lietuviui, kuriam gamta nuo pat senovės buvo sava ir artima.