1970 m. Rugsėjis -September Vol. XXI, No. 8

MODERNIŲJŲ LAIKŲ KRIKŠČIONIS    Paruošė A. J.    254

SESUO MARIJA MERCEDES    256

RELIGINĖS LAISVĖS ŠAUKSMAS SOVIETUOSE Juozas Prunskis 257

ĮPRASMINKIME STEIGIAMOJO SEIMO SUKAKTĮ PLB Valdyba    260

EILĖRAŠČIAI    Ada Karvelytė    262

ŠEIMA LIETUVIŠKOJO GYVENIMO KELYJE Simpoziumas    264

MANO TĖVŲ GIMTOJI APYLINKĖ Vanda Galbuogytė    272

EILĖRAŠTIS    Daiva Karužaitė    274

KELIAS Į KULTŪRINĮ BENDRADARBIAVIMĄ J. Jasaitis    275

KODĖL MES NESUSIKALBAME?    Henrikas Žemelis    278

AR KURI NORS NUODĖMĖ NEGALI BŪTI ATLEISTA? Redakcija    282

ŠIS TAS APIE LITURGINES REFORMAS    Redakcija    283

GIMTASIS ŽODIS    285

J. K. KARIO VEIKALAI APIE NUMIZMATIKĄ Alė Rūta    287

Šis numeris iliustruotas sesers M. Mercedes kūrinių nuotraukomis. Viršelio, 253, 261 ir 274 psl. piešiniai — Dalios Rėklytės - Aleknienės. 288 psl. užsklanda — Giedrės Žumbakienės. 284 psl. užsklanda — V. Vijeikio.

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.

Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J. Redakcijos nariai: Danutė Bindokienė, prof. Petras Jonikas (kalbos skyriaus patarėjas), Eglė Juodvalkytė, Vytautas Kasniūnas, Vaclovas Kleiza, Nijolė Užubalienė. Meninė priežiūra — Dalia Rėklytė-Aleknienė. Fotografija: Algis Grigaitis, Virgilijus Kaulius, S. J., Algimantas Kezys, S. J. Administracija: Petras Kleinotas, S. J., ir Dana Kurauskienė. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Telefonas — 737-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. 06260. Metinė prenumerata — 5 dol., atskiro numerio kaina — 50 centų.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50c. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.

PARUOŠĖ A. J.

     Dažnai skaitome spaudoje ir girdime bažnyčioje apie II Vatikano Susirinkimą, bet turime prisipažinti, kad daugelis mūsų mažai arba beveik nieko nežinome apie pagrindinius jo nutarimus, nors per tuos paskutiniuosius penkerius metus visi pastebėjome daug permainų Katalikų Bažnyčioje. Manau, kad būtų labai naudinga suruošti diskusijas parapijose apie II Vatikano Susirinkimo dokumentus. Jas turėtų suorganizuoti asmuo, gerai su susirinkimo nutarimais susipažinęs ir pajėgus atsakyti į įvairius klausimus. Tikrai daugelis tuo labai susidomėtų.

     Šiame trumpame rašinyje nebandysime apžvelgti susirinkimo nutarimų, bet tik iškelsime kelis reikšmingesnius klausimus, dominančius šių dienų krikščionis. Koks pagal II Vatikano Susirinkimą turėtų būti moderniųjų laikų krikščionis? Keičiasi laikai, o su jais keičiasi ir žvilgsnis į krikščionį, į jo vietą ir veiklą pasaulyje. Kaip jis turi gyventi ir veikti, kad atliktų Evangelijos misiją?

     Krikščionis, sekdamas Kristaus pavyzdžiu, neturi užmiršti, kad Kristus negyveno užsidaręs tarp keturių sienų. Jis buvo žmonių tarpe. Jis matė jų gyvenimą, jų kasdieninius rūpesčius ir vargus. Jis su visais kalbėjosi, pradedant kunigais ir baigiant prostitutėmis bei nusikaltėliais. Jis visur dalyvavo, kur tik jį kvietė, jis klausėsi jų skundų, bandė juos suprasti, apginti, parodyti jų nesupratimą. Nesityčiodamas rodė jų silpnybes ir mokė, kaip reikia elgtis. Jis buvo visų draugas: vargšų, ligonių, paniekintųjų, nelaimingųjų, nusidėjėlių. Jis neprotegavo nė vienos grupės, neišskyrė nė vieno žmogaus, nė vieno nepaniekino. Jis niekam neužmetė savo valios. Kiekvienam leido apsispręsti. Jis ne tik kalbėjo, bet ir klausėsi. Bendradarbiavo su žmonėmis.

     Užtat ir II Vatikano Susirinkimas liepia krikščionims nesilaikyti nuošaliai nuo šių dienų įvykių, bet visur eiti, dalyvauti, su visais kalbėtis ir ieškoti teisingesnių sprendimų, kad žmonėms būtų geriau gyventi. Reikia įsijungti į bendrus visuomeninius ir socialinius darbus, kad per juos įlietume daugiau evangeliškos, krikščioniškos dvasios į žmonių galvojimą, papročius, veiksmus, įstatymus ir tarpusavio santykius. Modernusis krikščionis neužsidaro, bet aktyviai reiškiasi gyvenime. Daugelis to paraginimo paklausė. Net ir lietuviai susikūrė būrelius, kur skirtingų tikybų krikščionys susirenka pasikalbėti, drauge pasimelsti, padiskutuoti ir geriau vieni kitus pažinti. Tik ieškodami vienybės, labiau vykdysime Dievo valią ir Kristaus mokslą. Visi esame įpareigoti vykdyti krikščionio misiją, nes Kristus pasakė: "Jūs esate pasaulio šviesa. Negali būti paslėptas miestas, pastatytas kalne. Taip pat nedegama žiburio ir nededama po saiku, bet į žibintuvą, kad šviestų visiems, kurie yra namuose” (Mato 5, 14-15). Jeigu sąmoningi krikščionys leis įstatymus, tai jie neis prieš Dievo įsakymus (abortų leidimas), jie nesuks pornografiškų filmų, nerašys veikalų, rodančių tik žiaurią, iškreiptą gyvenimo pusę.

     Sesuo Marija Mercedes, gimusi iš lietuvių tėvų vakarinėje Čikagos dalyje, baigė De Paul universitetą baka-laureatu, o tapybos studijas Čikagos Meno Institute — dailiųjų menų magistro laipsniu. Dalyvavo eilėje grupinių parodų ir buvo surengusi vieną savo kūrinių parodą. Jos darbų yra privačiose kolekcijose ir Marijos Gimimo bažnyčioje, Čikagoje. Sesuo M. Mercedes taip kalba apie savo meną: "Priėjau išvadą, kad šiandieninis menas (išskiriant tuos darbus, kurie pirmoje eilėje yra pasišovę žmogų sukrėsti ir nustebinti) nėra taip paviršutiniškas ir lengvas, kaip atrodo pirmu žvilgsniu. Dabartinis menas yra vidinio gyvenimo kūdikis. Šiandien dailininkas mažiau suinteresuotas išore, negu praėjusiais amžiais. Vertindama išlavintą spalvos ir judesio pajautimą, aš surandu formas, kurias brandinu ir vystau. Šia prasme mano pabaigti darbai nėra “atsitiktinis" dalykas, kaip jį supranta kai kurie dabarties dailininkai, bet greičiau galutinė tematikos ir atspalvių sudėtis.

     Esu palinkusi į abstrakciją, nes šios rūšies tapyba siūlo begalinį išraiškos priemonių įvairumą. Man ypač patinka abstrakcinės tapybos formų emocinis tiesumas, neturįs santykio su medžiagine tikrove ir paverčiąs neobjektyvųjį meną idealia dvasinės — antgamtinės tikrovės kalba.

     Sakoma, kad savęs ieškojimas tapybos mene yra pavojingas dalykas, bet jis man teikia daugiausia pasitenkinimo. Mat, savęs ieškojimas čia pasiekiamas drąsia kelione j nežinomybę, kur niekas kitas, kūrybine prasme, dar nėra buvęs. Aš tapau "aklai", t. y. tuščioje erdvėje, ir intuityviai grupuoju formas, nevengdama atsitiktinumo ar laisvai spontaniško teptuko mosto. Kritiškais momentais duodu kryptį vaizdiniams veiksniams, kurie spontaniškai gimsta drobėje. Šis drąsus žingsnis į dvasines gelmes iššaukia ypatingą asmenišką išraiškos būdą, kuris yra laisvas ir atsisakąs sistematinės būtinybės. Toks išraiškos būdas man teikia gilų vidinės pilnumos jausmą, o pats procesas yra tikriausia žodžio prasme tvėrimo veiksmas ir proga naujam augimui".

JUOZAS PRUNSKIS

     Po visą pasaulį nuskambėjo garsas apie lietuvių kunigų laišką Sovietų Sąjungos vyriausybei, prašant, kad būtų laikomasi Sovietų konstitucijos ir teikiama piliečiams didesnė religinė laisvė. Šitoks tikybos laisvės šauksmas paskutiniu metu skamba visoje Sovietų Sąjungoje. Apie tai nemaža informacijų suteikia naujas eilės profesorių, rusų literatūros ir filosofijos dėstytojų, paruoštas veikalas "Religion and the Soviet State". Jį išleido Praeger leidykla, o redagavo "Dr. Zhivago" į anglų kalbą vertėjas M. Hayward bei Religinių Studijų Genevoje centro direktorius W. C. Fletcher.

DVIEJŲ STAČIATIKIŲ DVASININKŲ RAŠTAI

     Buvęs Sorbonos universiteto lektorius N. Struve savo veikale duoda straipsnį apie dviejų stačiatikių dvasininkų atvirą laišką Maskvos patriarchui ir apie pareiškimą vyriausybei, siekiant religinės laisvės. Tie raštai atsirado 1965 m. gruodžio 15 d. Juos pasirašė stačiatikių dvasininkai Nikolai Ešliman ir Gleb Jakunin. Abudu jau gimę po revoliucijos. N. Ešlimanas yra buvęs kalinamas vergų darbo stovykloje. G. Jakuninas yra baigęs gyvulių globos institutą Irkutske ir paskui studijavęs Maskvos teologijos seminarijoje. Metus pabuvęs seminarijoje, išstojo, ketverius metus tarnavo zakristijonu šv. Trifono bažnyčioje, kol buvo įšventintas diakonu. Yra žinių, kad buvo ir trečias tų raštų autorius, nepasirašęs. Tai esąs F. Koerelin, buvęs koncentracijos stovyklos kalinys, ten tapęs krikščioniu. Kaip šis, taip ir N. Ešlimanas yra buvę komunistų partijos nariai.

ATVIRAS LAIŠKAS MASKVOS PATRIARCHUI

     Pirmasis jų paskelbtas dokumentas buvo atviras laiškas Maskvos ir visos Rusijos patriarchui Aleksiejui, protestuojant prieš stačiatikių Bažnyčios pasyvumą ir teisių negynimą. Protestuojama prieš besąlyginį paklusnumą žodinėms sovietų pareigūnų direktyvoms. 1. Patriarchas savo raštu 1964 m. gruodžio 2 d. įteisino neteisėtą reikalavimą pranešti valdžios įstaigoms apie krikštus ir kitas panašias apeigas, tuo būdu dvasininkus padarant informuotojais prieš savo ganomuosius. 2. Aukščiausioji bažnytinė administracija ir dauguma stačiatikių vyskupų laikomi iš dalies atsakingi už masinį (apie 10.000) bažnyčių, vienuolynų ir seminarijų uždarymą. 3. Vyriausioji bažnytinė vadovybė neprotestavo prieš uždraudimą apeigų privačiuose namuose ir kapinėse. 4. Nebuvo protestų prieš panašius draudimus dalyvauti vaikams pamaldose bažnyčiose. 5. Nebuvo protestų prieš valdžios kišimąsi į kunigų skyrimą.

     Minime Lietuvos Steigiamojo Seimo sukaktį. Penkiasdešimt metų yra ta perspektyva, iš kurios dera į šią sukaktį žvelgti istoriniu mastu ir ieškoti jos prasmės mūsų ateičiai.

     Ilgoj savo istorijoj Lietuvių Tauta tvarkėsi įvairiai. Turėjom kunigaikščių valdomą Lietuvą, turėjom didikų bei bajorų dominuojamą savo valstybę, pergyvenom kietas okupacijų žiemas. Laisvės ilgesys ir pirmojo pasaulinio karo sudarytos sąlygos įgalino atstatyti naujųjų laikų 1918 Vasario 16 Akto nepriklausomą Lietuvą, kurioje pirmą kartą gavo balsą pati Tauta. Ji išsirinko savo atstovybę — Steigiamąjį Seimą. Valstybės santvarkos pamatuosna buvo padėti demokratijos principai.

     Demokratija, graikiškai reiškianti "liaudies, tautos valdžią", remiasi visais. Demokratijoj visiems teikiamos tos pačios teisės, atremtos į laisvę, lygybę ir brolybę. Demokratijoj kiekvienas taip pat dalijas ta pačia pareiga ir atsakomybe, kaip lygiai yra natūralios pasaulėžiūrų, įsitikinimų, sistemų bei siekimų skirtybės. Atranka čia vykdoma reguliariais, laisvais ir visuotiniais rinkimais, įgalinančiais reikštis daugumą bei mažumą, poziciją bei opoziciją. Kokia bebūtų demokratinė sistema — parlamentinė, prezidentinė ar konstitucinė - monarchinė, politinė, socialinė ar kultūrinė, laisvės, lygybės ir brolybės principai suponuoja moralinį demokratijos pagrindą — toleranciją, gerbiančią ne tik savąjį, bet ir rungtyniavimo priešininką.

     Lietuvos demokratija jau turi savo istoriją, pažymėtą ne tik sėkmėmis bei laimėjimais, bet ir trūkumais, silpnybėmis bei negalavimais. Ji yra tokia, kokia ir pati Tauta. Ji reiškėsi sąmoningumu, kūrybinio darbo pastangomis ir atsakomybės pajautimu, ją sprogdino asmeniškumų ir partiškumų aistros. Istorija ir patirtis moko, tad imkime iš jų ir ugdykime tai, kas mūsų bendruomeniniam gyvenimui yra naudinga bei pozityvu.

ADA KARVELYTĖ

YRA ATSIMINIMŲ IR PAVEIKSLŲ

Yra atsiminimų ir paveikslų,
Kurie nemiršta,
Kurie nemiršta
Ir gyvena su manim.

Vėl karštą ašarą
Jaučiu ant šalto
Savo veido
Ir žvilgsniui
Mirusiam seniai
Meldžiuos dar vis.

Yra žvaigždžių,
Kurios virpėdamos
Dangaus skliaute plevena
Ir, žemėn skriedamos,
Palieka daug
Negęstančios šviesos...

SUSIMĄSTYMAS

O Kristau, o Dieve Geriausias,
Taip menka dulkelytė esu.
Dreba žemė po kojom, Aukščiausias,
Čia esu, čia nesu...

Ir mąstau, jog nerimt, ir ilgėtis,
Ir mylėt tu čionai ateini.
Ak, taip keista, ir nori stebėtis:
Čia esi — čia nesi...

 

 

  S. Mercedes   Angelas, Abraomas ir sūnus

 

ŠEIMA

     Šių metų gegužės mėn. numeryje jau esame rašę apie "Laiškų Lietuviams" redakcijos suorganizuotą simpoziumą, kuriame buvo nagrinėtas tautinio auklėjimo klausimas šeimoje, mokykloje ir organizacijose. Buvo pakviesta būrelis jaunų motinų ir mokytojų. Čia bent suglaustai pateiksime simpoziume iškeltas mintis. Diskusijose dalyvavo Ramutė Bartuškienė, Asta Kleizienė, Dana Kriaučeliūnaitė, Dana Kurkulienė, Nijolė Užubalienė, redakcijos narys šeimos reikalams Vytautas Kasniūnas ir "L. L." redaktorius. Simpoziume buvo pateikta daug klausimų, į kuriuos gauta įvairių atsakymų. Šiame rašinyje prisiminsime tuos klausimus ir atsakymus, neminėdami nei klaususiųjų, nei atsakiusiųjų pavardžių.

KAIP ILGAI LIETUVYBĖ IŠLIKS?

     Klausimas: Kaip ilgai lietuvybė dar gali išsilaikyti laisvajame pasaulyje?

     Atsakymas: Pirmiausia reikėtų nustatyti, kaip mes tą lietuvybės išsilaikymą suprantame. Juk gali būti įvairūs lietuvybės išlaikymo laipsniai. Ar "išsilaikiusiais" lietuviais vadinsime tik tuos, kurie kalba lietuviškai, skaito lietuvišką spaudą, dalyvauja lietuviškoje veikloje, ar ir tuos, kurie tik pasisako, kad jų tėvai ar seneliai buvę lietuviai? Atrodo, kad aktyviais, susipratusiais lietuviais ilgiau išliks tik tie, kurie bendraus su Lietuva. Jeigu nebendrausime, bet gyvensime užsidarę savo aplinkoje, tai jeigu jau ne mūsų vaikus, tai bent vaikaičius tikrai galėsime nurašyti.

S. Mercedes    Bangos

     Kl.: Įdomu, kaip jūs tą bendravimą su Lietuva suprantate?

     Ats.: Reikėtų, kad mūsų jaunimas aplankytų Lietuvą, kad susitiktume ir pasikalbėtume su atvykstančiais iš Lietuvos pažįstamais, giminėmis, menininkais.

     K L: Ar tai jūs manote, kad, pasiklausius menininko koncerto, jau bus daug pasitarnauta lietuvybės išlaikymui?

     Ats.: Ne tik koncerto pasiklausymas, bet pamatymas ir susitikimas žmogaus iš Lietuvos. Tik skaitymas knygose arba tėvų pasakojimai apie Lietuvą vaikams kartais atrodo, lyg nereali pasaka, bet kai jie susitinka žmogų iš Lietuvos arba patys ten nuvyksta, tai toji pasaka virsta realybe. Mano draugė praėjusiais metais keliavo po Europą ir aplankė Lietuvą. Kai jos paklausi, kaip patiko Roma ar Paryžius, trumpai atsako: "Fain", bet kai pasiteirauji apie Lietuvą, tai jos pasakojimams ir entuziazmui nėra galo. Jai ten buvę taip linksma, malonu, smagu kalbėtis ir bendrauti su lietuviais. Jie buvę jai tokie artimi. Kai pirmiau ją užkalbindavai lietuviškai, visada ji atsakydavo angliškai, o dabar tekalba tik lietuviškai. Atrodo, kad tas trumputis pabuvojimas Lietuvoje ją visiškai pakeitė, įkvėpė tėvynės meilės, patriotizmo. Kai galima lankyti Lietu-vą, reikėtų pasinaudoti proga. Jeigu kartą rusai tai uždraustų, tai būtų mums didelis nuostolis.

JAUNIMAS

VANDA GALBUOGYTĖ

     Šiandieną galima tik pasvajoti apie tėvų kraštą. Gal dabar būtų sunku atpažinti tas vietoves, kurios buvo gerai pažįstamos, kurių kiekvienas medelis ir žemės sklypas buvo ir paliko artimas. Daugeliui lietuvių, gimusių svetimuose kraštuose, tos vietos yra tik sapnus, tik vaizduotėje sukurtas paveikslas. Tas paveikslas gražus. Jame tik gėris. Jis lietuviškas ir toks brangus. Tas minties piešinys nukelia mus į tėvų gimtąją apylinkę.

     Iš didžiulio Kauno miesto išsitiesia dulkinas kelias. Jis veda tolyn į pietvakarius, į Suvalkiją. Čia senovėje, kunigaikščių laikais, kryžiuočiai atjodavo apiplėšti lietuvių ir jų brangios šalies. Į šį kraštą knygnešiai slapta atnešdavo iš Rytprūsių lietuvišką knygą, kuri buvo uždrausta spausdinti Lietuvoje.

     Arti kelio guli sodybos. Kai kur net mūriniai pastatai. Tai vakarų kultūros įtaka. Namų stogai rausvi, lyg raudonviršiai, išsiskiria iš medžių žalumo. Ąžuolas, miškų karalius, apglobęs slepia ir saugoja sodybas nuo gamtos galybių. Štai Rūpintojėlis apgaubia gyvenvietę savo ramybės spinduliais. Rūtų ir bijūnų pakvipę darželiai šypsosi saulės šviesoje. Už namų — vaismedžiai lenkia savo sunkias šakas, lyg garbindami žemę. Tų vaisių sultingumas traukia praeivį užsigardžiuoti ir kviečia pasiviešėti sode.

     Už sodybų, vėjelio glostomi, šildosi išsitiesę laukai. Geltonuoja kviečiai. Baltuoja rugiai. Lyg jūra mėlynuoja linų žiedai.

     Nuo žaliojo kalnelio vėjelis atneša ragelio švelnią muziką. Piemenėlis, atsirėmęs į medelį, groja savo mėgiamiausias daineles. Net avelės, pakreipusios galveles, klausosi širdį glamonėjančių melodijų.

DAIVA KARUŽAITĖ

LAIKO TĖKMĖJE

Laikas,
Žmogaus sukurtas,
Amžinybėje tampa
Belaikis.

Laikas —
Tuštuma,
Kaip iššokusios laikrodžio spyruoklės,
Kurios ore sukasi
Aukštai,
Begaliniai.

Nežinau. Nesuprantu.
Tik sėdžiu čia viena
Ir žiūriu į tavo laikrodžio
Bėgančias rodykles.

Nejudink mano rankos,
Nes atsirasime amžinybėje be laiko,
Kol laikas sukurs
Tuštumą tarp mūs,
Nebuvusią ikšiol.

Sėdėk vienas, kaip aš,
Tik sėdėk ir žiūrėk
Į laikrodžio rodykles.

Laikas —
Žemiškoji tuštuma.
Amžinybė —
Tos tuštumos užpildymas.

Paimk mano ranką,
Ir aš pajusiu ramybę.
Ramybę jaučiu,
O    laikrodžio spyruoklės
Vis sukasi.

Žinojau — taip bus.
Tik sėdėk ir žiūrėk
Į    laikrodžio rodykles,
Bėgančias nuolatos.

Nepabėgsime mes.
Laikrodžio rodyklės
Rodo į mus.

idėjos ir Žmonės

JONAS JASAITIS

AR BENDRAUTI, AR NE?

     Bendravimo ar bendradarbiavimo su Lietuva ir ten gyvnančiais lietuviais klausimas dar tebėra labai aktualus. Jis mus labiausiai skaldo ir silpnina. Apie tai jau įvairiuose laikraščiuose buvo nemaža rašyta. Deja, tie rašiniai dažniausiai būdavo persunkti neapykanta kitaip manančiam ir stengimasis įrodyti savo tezę abejotinos vertės argumentais. Manome, kad gal bus naudinga į šį klausimą iš dviejų priešingų polių pažvelgti, kad galėtume susidaryti, jeigu galima, teisingą vidurio nuomonę. Buvo prašytas Henrikas Žemelis parašyti straipsnį už bendravimą, o Jonas Jasaitisprieš bendravimą. Čia ir dedame jų straipsnius, tikėdamiesi, kad į juos reaguos ir kiti skaitytojai, kad išsivystys naudingos ir kultūringos diskusijos, kurios gal duos šiek tiek daugiau šviesos šiam taip diskutuojamam klausimui.

Redakcija

     Sovietams Antrojo Pasaulinio karo laimėjimo džiaugsmą temdė sovietinei okupacijai artėjant pasitraukusieji iš jų okupuotų kraštų. Vakariečių aiškus nusistatymas dėl grįžimo į Sovietų okupuotus kraštus leisti laisvai apsispręsti patiems iš tų kraštų pasitraukusiems ir sudarymas sąlygų, pirmiausia laikinam pagyvenimui ir vėliau emigravimui į kitus kraštus, sovietams tapo nenugalima kliūtimi pasitraukusiuosius prievarta susigrąžinti. Beliko tik veikimas į pasitraukusiųjų apsisprendimą, panaudojant visas Sovietams prieinamas priemones.

     Kai vakarų valstybių specialios misijos iš sugriautos Vokietijos rinko savus piliečius, kad jiems padėtų grįžti į gimtines. Sovietų misijos važinėjo po stovyklas , ragindamos su pažadais ir net grasinimais pasitraukusiuosius grįžti į jų kilmės kraštus. Šių ragintinų tarpe buvo ir mūsų tautos dalis pasitraukusi iš savos žemės, antrąjį kartą Sovietams Lietuvą okupuojant.

KAD NEBŪTŲ LIUDIJANČIŲ

     Nuo Sovietinės okupacijos iš Lietuvos pasitraukusieji okupuotos Lietuvos valdžios oficialiai buvo smerkiami: hitlerininkais, fašistais, karo nusikaltėliais ir visokiais kitokiais sovietinio režimo priešams pritaikintais vardais vadinami. Grįžti ragintojai giedojo kitokią giesmę. Kalbėjo, kad pasitraukusieji tėra tik keletos asmenų suvedžioti, kad jiems grįžus negresia joks pavojus, kad jie reikalingi iš karo griuvėsių atsistatančiam kraštui.

HENRIKAS ŽEMELIS

     Jau kelinti metai lietuvių visuomenėje vyksta gyvos diskusijos ir ginčai dėl ryšių su Lietuva palaikymo reikalingumo. Šiuo klausimu nuomonės žymiai skiriasi ir ginčai kartais pasiekia labai aštrų pobūdį, pavirsdami eiline demagogija ar patriotizmo matavimu, nes ginčijamasi ne dėl klausimo esmės, bet dėl klaidingų ar nesuprastų tvirtinimų bei išvadų. Patriotinė gražbylystė, šauksmai ir nepagrįsti apkaltinimai — tai dažniausiai vartojami argumentai.

     Ką nors apkaltinti komunistu, siekiančiu bendradarbiavimo su okupantais ar jų agentais, arba apšaukti laisvės kovos išdavikais — nėra jau toks sunkus darbas, bet vis tiek klausimo neišsprendžia ir nieko neįtikina, kad iš tikrųjų visi tie, kurie vienu ar kitu būdu siekia su Lietuvoje gyvenančiais žmonėmis ryšių, susitikimų, apsilankymų, pasikeitimų ir paramos, yra tokie, kaip anie, save pasivadinę patriotais, juos apšaukia.

     Tos visos kontroversijos jau pradeda peržengti bet kokių rimtų diskusijų ribas. Jos sukelia ne tik susirūpinimą, bet iššaukia ir šypsnį, kai pvz. vadinamieji veiksniai, užuot atlikę savo tiesioginius uždavinius, pradeda piliečiams įsakinėti, į kokį koncertą ar kiną eiti, su kuo galima susitikti, o su kuo ne, arba save pasivadinusieji tarptautinės teisės žinovais aiškina, kad, girdi, susitikus su iš anapus atvykusiu asmeniu, JAV automatiškai atšauks mūsų pasiuntinybės pripažinimą. Tokie gąsdinimai tiktų feljetonams, o ne rimtoms diskusijoms.

PAGRINDINĖS PRIEŽASTYS

     Tų ginčų įtampai didėjant ir visokiems kraštutinumams imant viršų prieš sveiką protą ir logiką, verta bent trumpai pažvelgti į mūsų tarpusavio santykių ir galvojimo evoliucinį procesą, kuris, palikus gimtąjį kraštą, palaipsniui tolo nuo realybės ir visą mūsų visuomeninę bei politinę veiklą paženklino energijos ir lėšų eikvojimu nerealiems planams ir veiksmams vykdyti. Mes palaipsniui pradėjome maišyti sąvokas, nesusikalbėti pagrindiniais klausimais, sirgti priešų apsupimo liga iki tokio laipsnio, kad pasidarė visiškai neįmanoma vesti protingą ir faktais pagrįstą dialogą.

S. Mercedes  Prie vandenyno

     Priežasčių buvo daug ir jos prasidėjo nuo tos dienos, kai mes buvome priversti palikti Lietuvą ir prieš savo norą pasirinkti emigrantų gyvenimą, kurio visiškai nepažinome ir nenumatėme, kokie sunkumai mūsų laukia ateityje. Psichologinis persilaužimas ir susigaudymas įvykių realybėje kiekvienam, netekusiam savo krašto, asmeniui yra be galo sunkus, skausmingas ir daug protinių bei fizinių pastangų reikalaująs veiksmas, ypač kai jis nesugeba savęs įtikinti, kad mes esame politiniai emigrantai ne dviems ar trims mėnesiams, kaip Vokietijoje mūsų politiniai pranašai skelbė, ir ne dešimtmečiui, bet gal visam gyvenimui. Dėl šios priežasties praradome realybės pajautimą ir nemokėjome įvertinti naujų sąlygų nei prie jų prisitaikinti.

RŪPIMIEJI KLAUSIMAI

Didžiai Gerbiamas Redaktoriau,

     Seniai širdyje nešioju susikaupusius klausimus, tai dabar drįstu prašyti, kad paaiškintumėte. Gal ir kitiems skaitytojams tai bus naudinga.

     Nuo mažų dienų man vis buvo skiepijama, kad meluoti galima, tik kad nebūtų artimui kokios nors medžiaginės ar dvasinės skriaudos. Tad esą galima meluoti pasakose, balandžio pirmosios juokuose, o ypač tada, kai koks nors šnipas teiraujasi apie slaptus valstybės reikalus. Bet jau senokai teko klausytis vieno pamokslininko, kuris, atrodo, be jokių išimčių draudė meluoti.

     Tas pats pamokslininkas mane visiškai sumaišė, sakydamas, kad nuodėmės prieš Šv. Dvasią niekad nebus atleistos. Čia man visiškai nesuprantama. Juk mes kalbame: "Tikiu nuodėmių atleidimą", o taip pat ir Kristus apaštalams ir jų įpėdiniams davė galią atleisti nuodėmes, sakydamas: "Kam nuodėmes atleisite, bus atleistos". Tas pamokslininkas plačiau šio klausimo nepaaiškino, taip pat neteko nė knygose apie tai skaityti, tad laukiu Jūsų paaiškinimo.

Susirūpinusi Aleksoto Žibuoklė

Mieloji Aleksoto Žibuokle,

     Apie melą jau buvo "Laiškuose Lietuviams" rašyta prieš daugelį metų. Gal Jūs tada dar jų neskaitėte, o gal užmiršote. Keliais žodžiais į šį klausimą atsakyti neįmanoma, reikia platesnio paaiškinimo, tad apie melą paruošime platesnį straipsnį, o čia atsakysime tik į antrąjį Jūsų klausimą apie nuodėmes prieš Šv. Dvasią.

Gerbiamas Redaktoriau,

     Turiu keletą labai opių klausimų:

     1.    Lietuviškoje išeivijoje sklinda žinios, kad katalikų tikėjimas norimas padaryti panašus į žydų ar protestantų tikėjimą.

     2.    Tėvai Jėzuitai prieš keletą metų išleido labai gerą mišiolą, kurį tuoj įsigijau ir iki šiol juo naudojuosi. Girdėjau, kad dabar išleistas kitas mišiolas. Kažin ar vertėtų taip dažnai juos leidinėti? Ar nebūtų geriau palaukti, iki galutinai bus nustatytos mišių ceremonijos?

     3.    Teko matyti, kad kai kur, ypač jaunavedžiams, duodama komunija abiem pavidalais — duonos ir vyno. Kažin ar tai yra higieniška, kai visi geria iš tos pačios taurės?

     4.    Kai kuriose bažnyčiose mišių metu žmonės sveikinasi. Sako, kad gal bus įvestas paprotys ir bučiuotis. Ar tai ne keista? Prie ko visa tai gali privesti?

     Būčiau dėkingas, jeigu į šiuos klausimus "Laiškuose Lietuviams" atsakytumėte. Manau, kad jie įdomūs ne tik man, bet ir kitiems.

Su pagarba B. B.

Gerbiamasis,

     Jūsų klausimai yra gana aktualūs, dabar daug kas juos kelia. Pasistengsime trumpai paaiškinti.

     1. Nors po II Vatikano Susirinkimo yra įvesta daug reformų į liturgiją, bet joje jokio "sužydinimo" ar "suprotestantinimo" nėra. Apie šių reformų motyvus ir priežastis jau esame rašę, tad čia nekartosime. Tos reformos įvestos dėl to, kad žmonėms liturgija būtų prasmingesnė ir suprantamesnė. Pagrindiniai mūsų tikėjimo dėsniai yra tie patys, jų niekas nekeitė ir nekeis, nes jie yra paties Kristaus paskelbti. Įvairūs disciplinariniai nuostatai yra Bažnyčios įvesti. Kaip ji juos įveda, taip gali ir keisti, kai yra reikalas. Bažnyčios gyvenimas negali būti amžiais sustingęs, jis turi eiti ir keistis su besikeičiančiais laikais.

DALELYTĖS  N E B E  RAŠYBA

     Praėjusį kartą "Laiškuose Lietuviams" svarstėme, kada dalelytė ne su kitais žodžiais yra rašoma drauge, o kada skyrium. Gal bus naudinga dabar panagrinėti ir dalelytės nebe rašybą. Ši sudėtinė neigiamoji dalelytė, susidariusi iš neiginio ne ir dalelytės be beveik visuomet rašoma taip, kaip ir dalelytė ne. Jos abidvi turi neigiamąją reikšmę, tik nebe pabrėžia tam tikrą tęsimąsi ar trukmę. Tad dalelytė nebe paprastai rašoma skyrium su daiktavardžiais, skaitvardžiais, įvardžiai, daiktavardiniais ir įvardiniais prieveiksmiais, prielinksniais ir dalelytėmis, pvz.: Tu jau nebe vaikas. Dabar nebe tie laikai. Jau nebe taip srauniai upė teka. Tu nebe vienas pasaulyje gyveni. Jis jau nebe čia gyvena.

     Drauge ši dalelytė rašoma su veiksmažodžiais ir jų išvestinėmis formomis (dalyviais, pusdalyviais, padalyviais), o taip pat ir su veiksmažodinės kilmės daiktavardžiais, pvz.: Jis jau čia nebegyvena. Ji klaidžioja, nebežinodama, kur namai. Sunkus yra gyvenimas, nebesuprantant jo prasmės. Man yra žinomas tavo nebesugebėjimas rimčiau pagalvoti.

     Su visais žodžiais dalelytė nebe (kaip ir ne) rašoma skyrium, kai yra aiškus teigiamo ir neigiamo dalyko gretinimas, priešprieša, pvz.: Jis jau yra nebe jaunuolis, bet gerokai pasenęs žmogus. Dangus jau nebe mėlynas, bet apsiniaukęs. Jau tu nebe eiti turėjai, bet bėgti.

     Reikia atskirai pakalbėti apie dalelytės nebe rašybą su būdvardžiais ir būdvardiniais prieveiksmiais, nes čia pasitaiko daug neaiškumų ir maišaties. Lietuvoje išleistas "Lietuvių kalbos rašybos žodynas" (1948) teigia, kad nebe rašoma drauge tik su veiksmažodžiais ir dalyviais, o visur kitur skyrium, pvz. nebegirdi, bet nebe geras, nebe skanus, nebe jaunas. O "Dabartinės lietuvių kalbos žodyne" (1954) randame parašyta nebegreit, nebedaug. Mūsų rašytojų raštuose taip pat vienur rašoma vienaip, kitur kitaip. Tad šio žodžio rašyba nėra nusistojusi, bet jau būtų laikas ją suvienodinti. O suvienodinti reikėtų taip, kad čia galiotų tos pačios taisyklės, kaip ir dalelytei ne. Taigi jeigu rašome negeras, nemažas, neaukštai, netoli, turėtume rašyti ir nebegeras, nebemažas, nebeaukštai, nebetoli. Šią taisyklę, atrodo, paremia ir kai kuriose tarmėse vartojami sutraukimai, sutrumpinimai tiek su veiksmažodžiais, tiek su būdvardžiais, pvz.: nebžinau, nebjaučiu, nebmažas, neblabai ir kt.

KNYGOS

ALE RŪTA

     Neturėtų niekas rašyti apie tai, ko gerai nežino; man labai nedrąsu net ir užsiminti apie numizmatiką. Bet negaliu iškentėti, nepareiškus viešo susižavėjimo tuo žmogumi ir tais jo darbais, kur jaučiasi mokslinio darbo meilė ir nuoširdus rūpestis savo tautos ateitimi. "Tau, amžinoji lietuvių Tėvyne!" — dedikuojamas pastarasis jo didžiųjų veikalų — "Numizmatika".

     Jonas K. Karys, aukštuosius ekonomijos mokslus baigęs Lietuvoje, numizmatika pradėjo domėtis nuo 1936 m., kai buvo paskirtas Monetų Kalyklos vedėju. Profesorių Vacl. Biržiškos ir VI. Jurgučio paskatintas, jis rimtai ėmė gilintis į "pinigus", ypatingai lietuviškuosius, mėgindamas juos moksliškai "atkasti" ir istoriškai klasifikuoti bei paaiškinti. Ir pradėjo J. K. Karys (Kareckas) rašyti apie pinigus dar Lietuvoje, tęsdamas šį sunkų ir atsakingą darbą tremtyje, atbaigdamas Amerikoj, kur paprastu, bet sunkiu darbu pelnė duoną, o rašė poilsio ir laisvalaikių valandomis.

     "Kodėl rašau? Kad nepasiliktų užmiršta", — pasisako autorius įžangoje į pirmutinį jo veikalą "Nepriklausomos Lietuvos pinigai". Kitokio tikslo šis autorius niekad neturėjo, kaip savo darbu pasitarnauti Lietuvos senovės išryškinimui ir lietuvių tautos kultūros istorijai. Ir tai, be abejo, pavyko.

     Beveik dvidešimt metų didelio susikaupimo ir pasišventusio darbo davė mums tris vertingus veikalus: "Nepriklausomos Lietuvos pinigai", "Senovės Lietuvių pinigai" ir "Numizmatika", žodynas bei raštai, kur taip pat daugiausia dėmesio kreipta į Lietuvos valstybės monetas ir piniginius banknotus iki to laiko, kai Sovietai sužlugdė mūsų laisvę ir Nepriklausomos Lietuvos litą. Visi trys veikalai sudaro arti tūkstančio puslapių, su keliais šimtais vertingų iliustracijų. Kiekvienos knygos gale pridėtos viso turinio santraukos anglų kalba.

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” ŠVENTĖ 20 M. SUKAKČIAI PAMINĖTI

     Mūsų paskelbtas straipsnio konkursas jau pasibaigė. Vertinimo komisija skaito atsiųstus rašinius. Konkurso laimėtojams premijos bus įteiktos “Laiškų Lietuviams” metiniame parengime š. m. spalio mėn. 17 d., šeštadienį, 7 val. vak. Jaunimo Centre. Meninę programą atliks tautinių šokių grupė “Grandis” ir Jaunučio Puodžiūno baleto studija. Bilietus į koncertą — vakarienę prašome įsigyti iš anksto. Ponia Ročkuvienė su būriu savo pagelbininkių suruoš puikią vakarienę, o mūsų jaunimas tikrai dalyvių neapvils savo tautiniais šokiais ir baletu.

FILMAS APIE JAUNIMO CENTRĄ

     Jaunimo Centro praplėtimo statybai paremti Lietuvių Fotoarchyvas susuko filmą, vardu “Jaunimo Centras šiandien ir rytoj”, kurio premjera bus Jaunimo Centre, Čikagoje, š. m. rugsėjo mėn. 20 d. 7.30 val. vak. Visuomenė yra kviečiama pamatyti šį spalvotą garsinį lietuvišką filmą apie Jaunimo Centre vykstančią mūsų kultūrinę veiklą ir savo auka prisidėti prie Jaunimo Centro statybos vajaus.

DĖKOJAME “LAIŠKU LIETUVIAMS” RĖMĖJAMS

Po 4 dol. aukojo: J. Gaižutis, A. Grybauskas (iš Čikagos)

Po 3 dol. aukojo: K. Majauskas, F. Černius, L. Žemgulienė, J. Ab-raitis, A. Viliušis, A. Pudymaitis, A. Tamulionis, M. Vaišvilienė, V. Ostrauskas, J. Žemaitis, A. Vengris, V. Kazlauskas, V. Širmulis (visi iš Čikagos); B. Lišauskas, prel. V. Balčiūnas, V. Kezinai-tis, S. Jankauskas, S. Blynas, A. Ramonaitienė, L. Milukienė, J. Misevičius, V. Urbonas, A. Banėnas, M. Kriaučiunas, P. Atkočaitis, J. Adomaitis.

Po 2 dol. aukojo: P. Ličkus, T. Kojelis, kun. M. Kirkilas, A. Gaška, B. Ūsas, J. Spurgis, E. Jucevičius, T. Gleveckienė, S. Martin-kus, P. Žolynas, V. Mykolaitis, dr. J. Kižys, D. Varnaitis, A. Šiur-nienė, G. Indreika, E. Jokubka, B. Žukauskas, O. Kanišauskas, E. Mikalajūnas, K. Jakštas, M. Matuzas, F. Valaitis, A. Baleišis, J. Stonkus, R. Matonis, L. Raslavičius, J. Bortkevičienė, kun. A. Babonas, kun. V. Pikturna, O. Kukarskienė, E. Gimžauskienė, M. Pauliukonis, C. Petrulis, B. Monkevičienė, O. Vileniškas, K. Linkus, J. Salučka, B. Ūsas, B. Kūkalis, B. Vizbaras, O. Motušaitienė, O. Veleikis, J. Bilevičius, O. Kaunienė, M. Burbulienė, T. Landsbergas, L. Vansauskienė, J. Bakšys, S. Majauskienė, M. Pečiulis, S. Kęsgaila, M. Zidziunienė, K. Stasiulis, I. Vilimas, K. Daunys, M. Česienė, E. Vaitkūnas, A. Augustinavičius, J. Kriš-čiukaitis, V. Karoblis, M. Žmuidzinienė, A. Reivytis, A. Bilaitienė, O. Sabalys, M. Jasaitis, A. Banėnas, E. Arlauskas, J. Balnionis, T. Jennings, S. Petravičienė, V. Levanas, J. Vembrė.