KNYGOS

ALE RŪTA

     Neturėtų niekas rašyti apie tai, ko gerai nežino; man labai nedrąsu net ir užsiminti apie numizmatiką. Bet negaliu iškentėti, nepareiškus viešo susižavėjimo tuo žmogumi ir tais jo darbais, kur jaučiasi mokslinio darbo meilė ir nuoširdus rūpestis savo tautos ateitimi. "Tau, amžinoji lietuvių Tėvyne!" — dedikuojamas pastarasis jo didžiųjų veikalų — "Numizmatika".

     Jonas K. Karys, aukštuosius ekonomijos mokslus baigęs Lietuvoje, numizmatika pradėjo domėtis nuo 1936 m., kai buvo paskirtas Monetų Kalyklos vedėju. Profesorių Vacl. Biržiškos ir VI. Jurgučio paskatintas, jis rimtai ėmė gilintis į "pinigus", ypatingai lietuviškuosius, mėgindamas juos moksliškai "atkasti" ir istoriškai klasifikuoti bei paaiškinti. Ir pradėjo J. K. Karys (Kareckas) rašyti apie pinigus dar Lietuvoje, tęsdamas šį sunkų ir atsakingą darbą tremtyje, atbaigdamas Amerikoj, kur paprastu, bet sunkiu darbu pelnė duoną, o rašė poilsio ir laisvalaikių valandomis.

     "Kodėl rašau? Kad nepasiliktų užmiršta", — pasisako autorius įžangoje į pirmutinį jo veikalą "Nepriklausomos Lietuvos pinigai". Kitokio tikslo šis autorius niekad neturėjo, kaip savo darbu pasitarnauti Lietuvos senovės išryškinimui ir lietuvių tautos kultūros istorijai. Ir tai, be abejo, pavyko.

     Beveik dvidešimt metų didelio susikaupimo ir pasišventusio darbo davė mums tris vertingus veikalus: "Nepriklausomos Lietuvos pinigai", "Senovės Lietuvių pinigai" ir "Numizmatika", žodynas bei raštai, kur taip pat daugiausia dėmesio kreipta į Lietuvos valstybės monetas ir piniginius banknotus iki to laiko, kai Sovietai sužlugdė mūsų laisvę ir Nepriklausomos Lietuvos litą. Visi trys veikalai sudaro arti tūkstančio puslapių, su keliais šimtais vertingų iliustracijų. Kiekvienos knygos gale pridėtos viso turinio santraukos anglų kalba.

     Nesiimu šių veikalų vertinti, bet įdomu užsiminti bent kelias detales, iš kurių būtų matyti, kad veikalai įdomūs perskaityt ne vien specialistams. Seniausieji lietuvių pinigai (mainų prekyboje) buvo kailiai (kiaunių ir kitų žvėrelių) ir gintaro dirbiniai. Vėliau atsirado sidabriniai liedinėliai — kapos (nuo žodžio kapoti). Autorius paneigia "muštinius", nes, girdi, lietuviški pinigai buvo liedinti, o ne mušdinti ("Senov. Liet. pinig.", 82 p.). Iš svetimų pinigų senovės Lietuvoje ypač minima Romos monetos (91 p.), arabiškos (92 p.). Cechų arba Pragos grašiai (97 p.); duotos jų iliustracijos. Ypatingai įdomios Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių monetos, su liet. tautos heraldiškais simboliais: Algirdo — su ieties antgalve, Gedimino — su stiebų vartais (Gedimino stulpais), iškilusiais 14 amž. pradžioj, Kęstučio denaruose — raitelis (Vytis), Jogailos (Lenkijoj) ir Vytauto — Lietuvoje 14 a. pabaigoje įvestose monetose — skydas su dvigubu kryžiumi.

     "Nepriklausomos Lietuvos piniguose" vispusiškai paaiškinami svetimieji pinigai Valstybės kūrimosi pradžioje ir savasis litas. Svetimieji buvo: Rusijos Caro ostrublis (kapeika) ir Vokietijos Reicho ostmarkė (pfenigas); nuo 1919 m. ostmarkė imta vadinti auksinu (skatikas). Nuo 1922 m. susirūpinta savojo lito įvedimu; litas svetimuosius pinigus visiškai išstūmė nuo 1923 m. sausio 1 d.

     Šiemetiniame Jono Kario veikale "Numizmatika" žodynine forma duodama daug vertingos medžiagos apie pinigus apskritai ir keliais ilgesniais straipsniais papildoma jo pirmųjų veikalų svarstymai bei istoriniai šaltiniai.

     Kiekvieno veikalo gale nurodyta šaltiniai ir panaudota literatūra, kas sudaro geroką puslapių skaičių. Iš to matyti, kad autorius žinių apie pinigus "iš piršto neišlaužė", o į dalyką įsigilino iš visų pusių ir jį mums pateikė kiek galima objektyviau ir tikriau. Šių mokslinių veikalų stilius yra toks lengvas, taisyklinga kalba, kad vietomis net literatūriškai patrauklu skaityti; niekas nenuobodžiautų, ištisai juos visus perskaitydamas. Ir toji gera ypatybė (stilius ir kalba), žinoma, nė kiek nekenkia moksliniam veikalų svarumui.

     Pažymėtina, kad, išskyrus mažą draugų priedą, šie veikalai nebuvo remiami jokių subsidijų, jokių organizuotų aukų ar paskolų. Jų brangus paruošimas ir brangus išleidimas (o išleista labai švariai ir gražiai; spaudė Immalulata Press, Putnam, Conn.) sviro ant paties autoriaus Jono K. Kario ir jo žmonos Joanos pečių. Tų dviejų žmonių nepaprastas pasiaukojimas lietuvių kultūrai kelia daugiau negu susižavėjimą.

     Visuomenės susidomėjimas tais gražiais veikalais būtų bent moralinis atsilyginimas ir pagarbos pareiškimas jų autoriui ir leidėjui Jonui K. Kariui. Adresas: 60 Sims St., Bridgeport, Conn. 06604.