DAIVA KARUŽAITĖ
LAIKO TĖKMĖJE
Laikas,
Žmogaus sukurtas,
Amžinybėje tampa
Belaikis.
Laikas —
Tuštuma,
Kaip iššokusios laikrodžio spyruoklės,
Kurios ore sukasi
Aukštai,
Begaliniai.
Nežinau. Nesuprantu.
Tik sėdžiu čia viena
Ir žiūriu į tavo laikrodžio
Bėgančias rodykles.
Nejudink mano rankos,
Nes atsirasime amžinybėje be laiko,
Kol laikas sukurs
Tuštumą tarp mūs,
Nebuvusią ikšiol.
Sėdėk vienas, kaip aš,
Tik sėdėk ir žiūrėk
Į laikrodžio rodykles.
Laikas —
Žemiškoji tuštuma.
Amžinybė —
Tos tuštumos užpildymas.
Paimk mano ranką,
Ir aš pajusiu ramybę.
Ramybę jaučiu,
O laikrodžio spyruoklės
Vis sukasi.
Žinojau — taip bus.
Tik sėdėk ir žiūrėk
Į laikrodžio rodykles,
Bėgančias nuolatos.
Nepabėgsime mes.
Laikrodžio rodyklės
Rodo į mus.