ADA KARVELYTĖ

YRA ATSIMINIMŲ IR PAVEIKSLŲ

Yra atsiminimų ir paveikslų,
Kurie nemiršta,
Kurie nemiršta
Ir gyvena su manim.

Vėl karštą ašarą
Jaučiu ant šalto
Savo veido
Ir žvilgsniui
Mirusiam seniai
Meldžiuos dar vis.

Yra žvaigždžių,
Kurios virpėdamos
Dangaus skliaute plevena
Ir, žemėn skriedamos,
Palieka daug
Negęstančios šviesos...

SUSIMĄSTYMAS

O Kristau, o Dieve Geriausias,
Taip menka dulkelytė esu.
Dreba žemė po kojom, Aukščiausias,
Čia esu, čia nesu...

Ir mąstau, jog nerimt, ir ilgėtis,
Ir mylėt tu čionai ateini.
Ak, taip keista, ir nori stebėtis:
Čia esi — čia nesi...

 

 

  S. Mercedes   Angelas, Abraomas ir sūnus

 

AK, NEPAMIRŠT

 

To rudenio Paryžiuje
Užmiršti negaliu —
Nukrito perlais ašaros,
Ant vystančių žiedų.

Be žodžių susitikome,
Be žodžių — tu ir aš.
Kas mano mintį šiandien
Vėl pas tave parneš?

Aš Notre - Dame bažnyčioje,
Apsvaigus nuo maldų...
Ak, nepamiršt to rudenio
Ir drebančių žiedų.

ORCHIDĖJOMS ŽYDINT

Balti orchidėjų žiedai,
Tartum žvaigždės man šviečia takuos.
Aš žydėjimo taip nuostabaus
Nemačiau nė sapnuos.

Prie baltųjų žiedų
Taip norėtųsi galvą priglaust
Ir rasa jų skaisčia ir tyra
Savo širdį išpraust.

Ir tik jiems išsakyt
Savo juodojo skausmo gelmes.
Jie vieni gal supras, ko ilgiuos,
Gal mane jie supras...

MIRTIES KALBA

Tu lauk manęs,
Ir aš ateisiu,
Nepažadėdama nei laiko,
Nei dienos.

Gal vėsų rudenį,
Gal su žiedais pavasarį,
Tyliai praversiu
Tavo kambario duris.

Tu lauk manęs —
Su ilgesiu ateisiu
Tau išbučiuot
Gyvenimą mylėjusias akis.

GYVENIMAS MANO — TAI SAPNAS

Gyvenimas mano — tai sapnas,
Sapnuotas alyvų pavėsy.
Gyvenimą savo mažytį
Į liūdesį tavo sudėsiu.

Gyventi apsvaigus norėčiau
Vien meilės kuždėjime.
Gyvenimas mano — tai pasakoj
Laumių kerėjimas.

Gyvenimą savo mažytį
Į liūdesį tavo sudėsiu.
Gyvenimas mano — tai sapnas,
Sapnuotas alyvų pavėsy.

LAIKAS

Laikas auksas,
Laikas brangus,
Laikas neskolinamas.

Graudu pamesti laiką,
Sustoti ir laukti —
Reikia skubėti eiti,
Reikia skubėti gyventi.

Po šitos valandos
Ateis nauja valanda,
Vėl savo žavesiu
Nepakartojama.

Laikas — skubėjimas.
Saulė skuba leistis,
Ir žvaigždės kristi žemėn.

Pagreitinsiu savo žingsnius,
Nes maža liko laiko
Juoktis ir verkti.

ŠIRDIES DAINA

Kas mane prakeikė,
Kas mane užbūrė,
Kad nerimsta siela,
Kaip bekraštė jūra?

Driekias mano mintys,
Kaip šilkiniai siūlai,
Akys išsiilgę
Į tave vien žiūri.

Sudraskykit širdi,
Kaip lelijos žiedą,
Tegu nebejaučia,
Tegu nebeklieda.

TIES BEDUGNE

Aš prakeikta ir laumių užkerėta,
Drebėdama žengiu krantu bedugnės —
Ir žeidžia mano kojas uolos kietos,
O    akyse dar skaisčios ugnys...

Mane prakeiktą, laumių užkerėtą,
Į    patį vidurį įmeskite bedugnės...
Jau nebėra ant šito kranto žingsniui vietos —
Ir akyse jau gęsta skaisčios ugnys...