JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

     Po Putino mirties buvo išleisti jo įdomūs eilėraščiai, pavadinti "Vivos plango, mortuos voco” (Apverkiu gyvuosius, šaukiu mirusiuosius). Atrodo labai neįprasta. Mes būtume linkę priešingai sakyti: "Apverkiu mirusiuosius, o šaukiu (į kovą ar į darbą) gyvuosius”. Bet Putinas, be abejo, taip rašė visai sąmoningai. Kai jis matė tuos, su kuriais jam teko gyventi ir bendrauti, kai jis žiūrėjo į tuos vaikščiojančius lavonus, kurie savo brolius skundė, išdavinėjo ir į Sibirą trėmė, tai jis ir negalėjo kitaip elgtis, kaip tik apverkti tuos dar neva gyvuosius. Ir kas gi beliko šaukti į darbą, į kovą už žmoniškumą? Tai tik mirusieji, tik tie, ant kurių kaulų buvo pastatyta mūsų nepriklausomybė ir laisvė.

     Bet ir mes, laisvuose kraštuose gyvenantieji, jeigu apsidairysime aplinkui, tai pamatysime daug gyvųjų, kuriuos reikia apverkti. Ir čia dažnai brolis prieš brolį kovoja, lietuvis lietuvį niekina, šmeižia, persekioja. Pažiūrėkime į mūsų spaudą — ir ten ne geriau. Spauda turėtų skleisti šviesą, tu-rėtų visus skatinti vieningam darbui, bet kai kurie mūsų laikraštpalaikiai yra tapę šiukšlių dėžėmis. Juose mirgėte mirga išsigalvoti kitų kaltinimai, niekinimai, šmeižtai. Jie persunkti neapykanta visiems, kurie kitaip mano, negu jų korespondentai, redaktoriai, straipsnių rašytojai. Jeigu atsirastų koks nors šių laikų Muravjovas ir už-draustų tokią spaudą, tai mums tik į gera išeity.

     Per amžius lietuviai su įvairiais priešais kariavo, tad toji kovos dvasia jau taip į mūsų kraują yra įsisunkusi, kad visur matome priešus, prieš kuriuos tuoj keliame kardą. Teisingai K. Binkis dar nepriklausomybės laikais rašė:

     "Mūsų proseniai karingi,
     Prūsai, kuršiai ir jotvingiai,
     Suteikė mums tokį kraują,
     Kurs vis priešo reikalauja”.

     Jeigu mūsų visų bendras priešas yra per toli, jeigu mes su juo negalime susitikti akis į akį, jeigu jis neskaito mūsų spaudos, tai savo pabėgusia fantazija susikuriame priešų iš čia pat gyvenančių savo brolių ir draugų, kad turėtume prieš ką kovoti.

     Žinoma, visi norime vienybės. Visi apie ją garsiai kalbame. Bet tą vienybę klaidingai suprantame. Mums turi būti tokia vienybė, kad visi būtų tokie, kaip aš. Visi turi būti sutempti ant to paties kurpalio. Kiekvienas turi taip galvoti, kaip aš; kiekvienas turi turėti tokią pat pasaulėžiūrą, kaip aš; kiekvienas turi vartoti savo veikloje tuos pačius metodus, kaip ir aš; žodžiu — jis turi būti mano duplikatas, o ne atskiras individas. Tokia vienybė — tai ne vienybė. Tai tik asmenybių laužymas ir naikinimas. Vienybei reikia tolerancijos, reikia pagarbos kito nuomonei ir įsitikinimui.

     Visi suprantame, kad daugelis į laisvus kraštus pabėgusių mūsų tautiečių yra daug kentėję ir daug baimės patyrę nuo komunistų. Komunistai juos taip yra įbauginę, kad tas nelemtas žodis visur jiems vaidenasi. Jeigu kas nors atvažiuoja iš Lietuvos, tai būtinai jis turi būti komunistas. Jeigu Jonas su tuo atvažiavusiuoju pakalbėjo, tai ir jis jau komunistas, o jeigu su Jonu pakalbėjo Petras, tai jau ir Petras komunistas ir t. t. Tokiu keliu einant, bus prieita prie to, kad galėsi kalbėtis tik pats su savimi. O visi gerai žino, kas yra tie žmonės, kurie kalbasi su savimi.

     Dažnai mes neapykantą pavergėjui rusui perkeliame į pavergtą lietuvį. Į visus ten pasilikusius kreivai žiūrime, jais nepasitikime, visas jų pastangas niekiname. Neseniai spaudoje buvo rašyta, kad jeigu mūsų išeivijos rašytojų veikalai galėtų pasiekti Lietuvą, tai ten išleistų knygų tiražai nukristų iki nuliaus. Ar tai nėra visiškas mūsų kenčiančių ir pavergtų brolių kūrybos suniekinimas? Mes dirbame, norėdami išlaikyti lietuvybę, stengdamiesi iškovoti Lietuvai laisvę, bet kažin ar ten, mūsų šalyje, šimtai ir tūkstančiai ne uoliau už tas pačias vertybes kovoja, tam pačiam tikslui dirba?

     Jei kartais jų metodai mums nėra suprantami, jeigu jų elgesys kartais atrodo keistokas, tai tuoj nešokime jų drabstyti purvais, nes gal kada nors paaiškės tikrosios jų intencijos ir jų planai. Tada gal turėsime jiems paminklus statyti. Lietuva yra ten, už lietuvybę pagrindinė kova yra vedama ten, tad ir mūsų žvilgsniai turi nuolat su pagarba krypti į ten.

     Ir jie, ir mes esame lietuviai. Ir jų, ir mūsų yra vienodi norai, tad vieni kitus padrąsinkime, vieni kitiems, kiek galime, padėkime, nes tik broliškas rankų jungimas, o ne kėlimas brolžudiškai kovai, mums gali atnešti pergalę. Aišku, kad ir juos, ir mus rusai nori silpninti ir skaldyti, bet jie niekad mūsų nesuskaldys, jeigu mes patys nesuskilsime. Deja, mus kartais skaldo ir tie, kurie turėtų jungti.

     Jau taip toli mes skaldymosi ir savižudybės kryptimi nuėjome, kad net baisu. Baisu ir graudu. Vivos plango! Mes, gyvieji, turime apverkti patys save. Tad ką gi šauksime, ką kviesime į darbą? Mortuos voco! Prisiminkime savo mirusiuosius didvyrius. Tešviečia mums jų pavyzdys. Teuždega jų atlikti darbai. Teskatina jų palikti testamentiniai žodžiai.

     Norėčiau čia prisiminti tik vieną šviesų vieningos veiklos ir broliškos meilės pavyzdį, kurio gimimo šimtmetį neseniai atšventėme, — Tumą-Vaižgantą. Kai jo kas paklausdavo, kuriai partijai priklausąs, jis tuoj atsakydavo, kad nežinąs tos partijos vardo, bet gerai žinąs, kokie yra trys pagrindiniai tos partijos principai. O tie principai yra šie: viršuje — Dievas, apačioje — Lietuvos žemė, šalia — broliai ir sesės lietuviai.

     Jeigu šių principų laikysimės ir pagal juos gyvensime, tai mūsų partija bus stipri. Mūsų niekas nesuskaldys ir niekas nenugalės.