JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

     Nors mes visuomet pasiliekame tie patys, bet vis tiek kiekvienais metais kas nors mūsų gyvenime pasikeičia. Taip yra ir su "Laiškais Lietuviams”. Jų tikslas nesikeičia, pagrindinė linija taip pat visuomet ta pati, bet, žiūrėk, kiekvienų metų pradžioje vis galima pastebėti vieną kitą pakeitimą. Štai ir šiais metais atsirado nauji dviejų spalvų viršeliai ir naujos skyrių vinjetės. Yra ir daugiau mažų pakeitimų, kuriuos kiekvienas skaitytojas pats pastebės. Tie pakeitimai daugiausia yra dėl to, kad skaitytojams per daug nenusibostų vis tas pats išorinis apdaras. Vadinas, ir mes kuriame vis naujas "madas”.

     Šiais metais yra beveik visi tie patys skyriai, kaip ir pernai, tik "Rūpimųjų klausimų” skyriaus nėra. Ne dėl to, kad jis būtų nesvarbus ar neaktualus. Jis buvo "Laiškuose Lietuviams” nuo pat pradžios. Skaitytojai kreipdavosi į redakciją įvairiausiais jiems rūpimais klausimais. Kartais jiems būdavo atsakoma trumpai, bet kartais ir gana ilgu, išsamiu straipsniu. Tikime, kad tai buvo vienas svarbiausių skyrių. Jo dabar nebus tik dėl to, jog manome, kad visas šis žurnalas turi būti paskirtas rūpimųjų klausimų nagrinėjimui. Juk tie klausimai kartais būna iš šeimyninio gyvenimo srities, kartais jaunimo ar kitokios aktualios problemos, tad tuos įvairių sričių klausimus dabar nagrinėsime atitinkamuose skyriuose. Visuomet laukėme ir tebelaukiame, kad skaitytojai su mumis glaudžiau bendradarbiautų, klaustų, kas neaišku, ir siųstų savo nuomones bei pageidavimus.

     Kai kurių skyrių vardai šiek tiek pakeisti, nes dailininkas, piešdamas naujas tų skyrių vinjetes, pageidavo, kad visi vardai būtų išreikšti vienu žodžiu. Užtat "Gimtasis žodis” dabar tapo "Kalba”, o "Iš tėvynės” — "Tėvynėje”. Diskusinių straipsnių bei minčių skyrius, iki šiol vadintas "Idėjos ir žmonės”, dabar gavo dar paprastesnį ir aiškesnį vardą — "Nuomonės”. Čia bus spausdinamos įvairios nuomonės, su kuriomis ne būtinai turi sutikti redakcija. Manome, kad yra naudinga išgirsti ir kitaip manančiųjų mintis, jas panagrinėti ir padiskutuoti, nes tik tokiu būdu sukuriamos universalesnės idėjos, kurios labiau priartėja prie tiesos. Taip pat ir "Atgarsių” skyriuje yra spausdinami tokie skaitytojų pasisakymai, su kuriais ne visuomet redakcija sutinka.

     Tad šie du skyriai, "Nuomonės” ir "Atgarsiai”, yra tuo panašūs, kad juose spausdinamoms mintims ne būtinai redakcija pritaria, bet jie vienas nuo kito skiriasi, nes "Nuomonėse” yra plačiau nagrinėjami kai kurie diskusiniai klausimai, o "Atgarsiuose” spausdinami tik trumpi skaitytojų pasisakymai kokiu nors žurnalą ar atskirą straipsnį liečiančiu reikalu. Kartais redakcija prie tokio skaitytojo pasisakymo prideda ir savo trigrašį, šį bei tą paaiškindama, o kartais nieko nesako, bet tai dar nereiškia, kad jau ji būtinai su tuo pasisakymu sutinka. Šio skyriaus tikslas — parodyti, kaip galvoja skaitytojai. Labai pageidaujame, kad skaitytojai dažniau pareikštų savo nuomonę. Tik, žinoma, anoniminių laiškų nespausdiname. Nėra būtina kad žurnale būtų autoriaus pavardė. Jis gali pasirašyti slapyvardžiu arba inicialais, bet redakcija turi žinoti jo tikrąją pavardę, kurios be autoriaus sutikimo niekam neišduos. Kartais ir pati redakcija sugalvoja kokį nors slapyvardį, jeigu autorius jo nepaduoda, bet prašo pavardės nerašyti. Paprastai mes dedame ir tuos laiškus, kurie mus giria, ir tuos, kurie peikia. Žinoma, pasitaiko ir išimčių. Kartais iš giriančių laiškų išleidžiame per didelius komplimentus, nes mano-me, kad juos dėti būtų nekuklu. Kartais nededame ir peikiančių, jeigu juose nėra logikos, jokios aiškios minties, jokio kultūringumo. Jeigu dar autorius nori, kad ir jo pavardė po tokiu laišku būtų, tai jo nededame tik iš artimo meilės, nenorėdami, kad autorius pats save susikompromituotų prieš visuomenę.

     Pernai norėjome pradėti diskusijas bendravimo su kraštu klausimu. Parinkome du asmenis, kad vienas pasisakytų už, o kitas prieš tokį bendravimą. Manėme, kad po to išsivystys naudingos diskusijos, bet labai nusivylėme ir nuliūdome, kai paskaitėme atsiliepimus kituose laikraščiuose. Pamatėme, kad su kai kuriais žmonėmis (kurie vis dėlto mėgsta laikraščiuose rašyti) jokios diskusijos yra neįmanomos, nes jie nesugeba įžvelgti į pagrindinę straipsnio mintį, o kabinėjasi tik prie atskirų žodžių. Žinoma, taip yra daug lengviau: čia nereikia nei didelio sugebėjimo, nei logikos, nei galvojimo. Ypač tuo pasižymėjo straipsnis viename laikraštyje, kur autorius, atrodo, visiškai nesuprato redakcijos minties, pradedant tas diskusijas, sakydamas, kad redakcija neturi savo nuomonės, jeigu leidžia kitiems pasisakyti. Paskui pradeda kabinėtis prie atskirų žodžių, jaudindamasis, kad buvo pavartotas nelietuviškas žodis "komunikacija”, ir paskui jis pats prapliumpa virtine daug "lietuviškesnių” žodžių: pretekstas, aneksuotas, interventas, nonsensas, establishmentas...

     Argi ne tas pats vyksta ir mūsų suvažiavimuose, susirinkimuose, posėdžiuose? Štai praėjusį rudenį Tabor Farmoje buvo žurnalistų ir spaudos atstovų suvažiavimas. Kurie ten buvo, labai gerai prisimena, kokio lygio buvo kai kurios diskusijos. Po V. Volerto ir V. Rastenio kalbų nebuvo atkreiptas dėmesys į jų pasakytas pagrindines mintis, bet pirmasis buvo smarkiai puolamas, kad savo kalboje paminėjo Leniną, o antrasis — kad paminėjo rusišką patarlę. Tad po to, kalbėdamas tas pats V. Rastenis, ir norėdamas pasakyti, kad "ta mintis eina lyg raudonu siūlu”, tuoj susigriebė ir humoristiškai pasitaisė:

     — O, atsiprašau, — jis juokavo, — buvau užmiršęs, kad žodžio "raudonas” negalima vartoti, tad norėjau pasakyti, kad ta mintis eina lyg baltu siūlu...

     Žinoma, daugelis susirinkusiųjų pradėjo juoktis ir ploti. Argi tikrai ne juokinga? Taip, yra juokinga, bet kartu ir liūdna, kad dabar, kai yra tiek svarbių klausimų, kai mūsų visų vieninga veikla yra taip reikalinga, mes savo diskusijomis ir savo elgesiu tesugebame sukarikatūrinti patys save, savo mintis ir savo veiklą.

     Ir Šv. Raštas teisingai sako, kad raidė užmuša, o tik dvasia gaivina. Tad turėtume ir mes pasistengti nepaskęsti atskiruose žodžiuose bei raidėse, o ieškoti dvasios, ieškoti pagrindinės minties, nesikabinėti prie atskirų žodžių, bet suprasti, ką tais žodžiais norima išreikšti.

     Aišku, labai gerai suprantame, kad žmonės dabar yra išvargę, susinervinę, pametę kantrybę. Kai toks susinervinęs ir išvargęs žmogus vakare grįžta namo, o ten taip pat neranda nusiraminimo, bet žmona ar vaikai dar labiau jam padilgina nervus, tai, negalėdamas daugiau išlaikyti ir nenorėdamas leisti perkūnijų ant savo šeimos narių, eina į susirinkimą ir ten išlieja susitelkusią srovę. O kitas gal sėda prie rašomojo stalo ir tas perkūnijas nukreipia į kokią nors redakciją. Jeigu mes kartais galime pabūti tokiais perkūnsargiais ir išgelbėti šeimas nuo pavojingų įtrenkimų, tai labai džiaugiamės. Juk tai yra tikrai geri darbeliai, kurių nevengsime ir ateity.