REDAKCIJA
Šių metų birželio mėn. "Laiškuose Lietuviams" buvo pateikta keletas minčių iš jaunimo simpoziumo religijos ir dorovės klausimais. Tiems svarstymams jaunimas buvo pasirinkęs dvi temas: 1. Institucinė Bažnyčia ir 2. Priešvedybinis santykiavimas. Kai kurie vyresnieji, perskaitę šiais klausimais jaunimo pasisakymus, buvo apstulbę iš nustebimo, jie nenorėjo tikėti, kad būtų tokia dabartinio jaunimo galvosena. Bet tas mintis į žurnalą ir dėjome ypač dėl to, kad atsivertų vyresniųjų akys, nes daugumas jų nepažįsta nei dabartinio mūsų jaunimo, nei savo vaikų. Ten pat paminėjome, kad ne visas jaunimas taip galvoja, bet vis dėlto tie pasisakymai atstovauja didokai jaunimo daliai.
Tą simpoziumo aprašymą baigėme tokiais žodžiais: "Būtų labai įdomu ir naudinga, kad kiti, pasiskaičiusieji čia pateiktas mintis, parašytų, ką jie galvoja. Būtų gera susilaukti ir ilgesnių išsamesnių straipsnių šiais klausimais. Jau vienas kitas kompetentingas asmuo yra prašytas parašyti. Tikrai ateityje šiuos klausimus teks plačiau paliesti ir paaiškinti".
Tų skaitytojų pasisakymų ir straipsnių laukėme iki šiol. Atsiliepė tik du vyresnio amžiaus asmenys: vienas pasaulietis, kitas dvasiškis. Tie "kompetentingi asmenys", į kuriuos buvo specialiai kreiptasi, visai nereagavo. Šia proga gal būtų pravartu keliais sakiniais stabtelti prie šio klausimo. Dažnai tenka nugirsti ar laikraščiuose skaityti kitų kritikas, kad mūsų religinėje spaudoje per maža rašoma religiniais klausimais. Tačiau, čia pritaikant prezidento Kennedy pasakytą mintį, reikėtų labai aiškiai visiems tiems kritikams pasakyti: "Nežiūrėk, ką tau duoda mūsų laikraščiai ir žurnalai, bet pažiūrėk, ką tu jiems duodi!" Redaktoriai yra apsikrovę įvairiais darbais — jie vieni negali viso laikraščio prirašyti ir visais klausimais pasisakyti. Sugebančių rašyti žmonių mes turime, tik, deja, daugumas dažniausiai savo plunksną vartoja rašyti kritikoms, kelti ginčams, kitų suniekinimui. Tai yra viena didžiausių mūsų visuomenės ydų ir nelaimių. Mes turime nemaža pakankamai išsilavinusių ir apsiskaičiusių pasauliečių, turime kunigų, teologų, pasipuošusių įvairiais akademiniais laipsniais, bet tik retkarčiais spaudoje tenka užtikti vieno ar kito pavardę.
Tad ir į šitą minėtą degančią jaunimo problemą teatsiliepė du asmenys. Čia pateiksime jų pareikštas mintis, tikėdamiesi, kad kada nors ir kiti prisidės — juk niekad nevėlu.
Tas pasaulietis, šeimos tėvas, taip rašė: "Birželio mėnesio "Laiškuose Lietuviams" aprašytą jaunimo pasikalbėjimą perskaičiau net kelis kartus. Ten buvo kalbama apie institucinę Bažnyčią ir apie priešvedybinį santykiavimą. Kalbėti apie Bažnyčią esu per silpnas, nes negaliu suvokti, kur prasideda reformacija ir kur griovimas. Bet dėl to galvos daug nesuku. Esu tikintis, ir tos išorinės vienokios ar kitokios formos mano tikėjimo nesugriaus.
Nenorėčiau daryti kokių ypatingų išvadų iš tų jaunuolių pasisakymų apie vedybas, nes manau, kad jie neatstovauja tūkstančių jaunimo, kuris yra moralus, doras, sąžiningas, kuris dirba savo tautai, siekia mokslo, yra tvirtas tikėjime ir pavyzdingas šeimoje. Pasikalbėjime pareikštos mintys yra žemos ir be jokios moralės. Tokias mintis reiškia tik toji jaunimo dalis, kuri yra netekusi pusiausvyros gyvenime.
Ar verta prieš vedybas turėti lytinius santykius? Visa gerkle norėčiau rėkti per visą lietuviškąją spaudą: ne! Suniekinti save ir ištikimybę savo artimui yra kaip savižudybė! Kaip aš galiu pažiūrėti į mergaitę ar berniuką, kuris jau visai neturi doros ir su visais seiliojasi? Kaip baisu, kad visą Ameriką dabar yra apsiautusios venerinės ligos! Tai palaido gyvenimo pasekmės. Mokyklose apie tą lytinį gyvenimą per daug pasakoja, jo nedraudžia, tad visai nenuostabu, kad mergaitės, dar nebaigusios nė mokyklos, jau tampa nėščios. Jaunas žmogus turi pirma išaugti, subręsti ir tik tada sukurti šeimą, kad ji po metų kitų nesugriūtų. Prieš vedybas nereikia jokių bandymų, nes juk įstatymas reikalauja, kad jaunuoliai prieš vedybas eitų pasitikrinti pas daktarą. Renkantis gyvenimo draugą ar draugę, reikia studijuoti charakterį, dorą, sąžiningumą, darbštumą, o kūniški jausmai savaime prie visko prisiderins. Jei nebus sutarimo, tai grynai kūniška meilė šeimos neišlaikys. Tik tikėjimas ir dora nugali visas kliūtis ir veda šeimą prie gražaus sugyvenimo.
Gerų knygų skaitymas ir kiti naudingi užsiėmimai galėtų jaunimą atitraukti nuo palaido gyvenimo, deja, dabartinis jaunimas labai mažai gerų knygų teskaito. Reikėtų visokiais būdais jį prie to raginti ir skatinti, nes kas bus, kai morališkai supuvusi karta pradės valdyti pasaulį!"
O štai dabar pateiksime vieno dvasiškio, teologo, pastabas. Jis žadėjo parašyti šiuo klausimu ilgesnį straipsnį, bet dabar bent atkreipia skaitytojų dėmesį į vieną kitą tame jaunimo simpoziume pareikšta mintį. Jaunimo pareikštas mintis spausdiname kursyvu.
AR REIKALINGA BAŽNYČIA, AR UŽTENKA VIEN TIKĖJIMO?
1. Aš noriu Dievą garbinti arba, geriau sakant, pažinti taip, kaip man patinka. Man atrodo, kad tai yra grynai mano reikalas.
Toks atsakymas galėtų būti teisingas iš gerai išmokslinto tikėjimo ir religijos klausimuose asmens lūpų jo grynai asmeniškuose, privačiuose santykiuose su Dievu. Tačiau yra ir viešas, visų bendras Dievo garbinimas, kurį kas nors turi tvarkyti. Katalikams tai tvarko Bažnyčios vadovybės atitinkamos instancijos.
Arba Dievas yra, arba jo nėra. Jeigu yra, tai negalima manyti, kad kaip kam patinka, taip galima jį suprasti, pažinti ir garbinti. Jį reikia pažinti tokį, koks jis yra. Bet tai ne kiekvienas pats sugeba, dažnai yra reikalinga kitų pagalba. Tokiu keliu, kaip kam patinka Dievą pažinti ir garbinti, nueita prie Bacho, Molocho, Veneros, Mitro ir kitokių dievo pažinimų bei garbinimų. Būtų klaidinga manyti, kad tokios klaidos buvo galimos tik praeityje. Jos galimos ir dabar. Tad anas pradžioje minėtas tvirtinimas negali būti priimtas be sąlygų.
2. Man atrodo, kad kiekvienam žmogui Dievas yra asmeninis, skirtingas.
Ir šis tvirtinimas reikalingas patikslinimo. Dievas arba yra toks, koks yra, arba jo visai nėra. Jeigu nebūtų, tai nevertėtų apie tai nė kalbėti. Prileiskime, kad jis yra. Tada jis visiems ir kiekvienam yra tas pats ir toks pat, o yra nevienodas tik mūsų pažinimo būdas. Dievas savo esme ir būtimi toli viršija žmogaus protą, ir iki šiol dar nėra buvę tokio genijaus, kuris būtų apie Dievą viską pasakęs, kad jau niekas negalėtų pasakyti daugiau ir aiškiau. Galvoją žmonės gali daug ką naujo arba nors sau būdingo apie Dievą suprasti ir pasakyti, ko nėra kiti pasakę. Tad ne Dievas yra skirtingas, bet skirtingas yra žmonių supratimas.
Šią mintį teisingai yra išreiškęs ir vienas to simpoziumo dalyvis: "Bet kas yra Dievas? Jis yra meilė. Taigi kiekvienam žmogui, ar krikščioniui, ar budistui, jis yra tas pats". Taip, Dievas visiems yra tas pats, visiems jis yra Meilė, tik ne visi žmonės vienodai supranta ir nevienodai su juo santykiauja: vieni jį myli ir garbina, kiti juo nesidomi, o dar kiti jam piktžodžiauja.
3. Visos tavo idėjos apie Dievą yra kilusios, santykiaujant su kitais žmonėmis. Kokios tavo idėjos apie Dievą galėtų būti, jeigu niekas tau apie jį nebūtų kalbėjęs?
Ši nuomonė apie Dievo pažinimo būdus yra labai klaidinga. Juk kas nors pirmas yra pradėjęs kalbėti apie Dievą, kuriam joks kitas žmogus apie tai nėra kalbėjęs. Visada buvo ir dabar yra asmenų, ar juos vadintum filosofais, ar teologais, ar dar kitokiais vardais, pasakančių apie Dievą tai, ko jam joks kitas žmogus nėra pasakęs. Apie Dievą žmogui kalba ne tik kiti, bet jo paties protas ir pasaulis. Tas pradžioje pacituotas posakis gali būti teisingas tik iki tam tikro jaunuolio amžiaus. Jis gali būti teisingas ir labai mažai išsilavinusiam žmogui, kuris visko mokos tik iš kitų, o pats nieko nesugalvoja. Jeigu subrendęs žmogus sakytųsi tik tiek žinąs apie Dievą, kiek yra girdėjęs iš kitų, tai jis viešai prisipažintų ne tik nesąs filosofas, bet ir nieko negalvojąs ir nemokąs skaityti iš pasaulio.
4. Bažnyčia gal yra reikalinga tam, kuris jos nori, bet ne tam, kuris gali be jos apsieiti.
Įdomu, kaip šių žodžių autorius apsirūpintų pvz. teologine doktrina, kas jam teiktų sakramentus? Tas posakis yra kelias ideologijos, vienus vedančios į pozityvistinį gnosticizmą, kitus į bedievybę, o dar kitus gal ir į stabmeldybę. Nenorinčiam nereikalinga ne tik Bažnyčia, bet nei mokslas, nei aplamai koks nors žinojimas.
5. Aš manau, kad yra visiškai nemoralu atiduoti savo laisvą valią kitam. Dievas negali atimti žmogaus laisvos valios ir ją atiduoti Bažnyčiai.
Bažnyčia nė nemano atimti kurio nors ar visų žmonių laisvos valios. Valia turi būti vadovaujama proto, žinojimo ir žmogų saistančių tiesų. Bažnyčia tik moko protą, kaip įvairius klausimus suprasti ir kaip spręsti, o valią — kaip žmogui reikia elgtis. Kai įvairių laipsnių mokykloje jaunimas yra mokomas, kaip ką suprasti (matematikoje, fizikoje, chemijoje, medicinoje ir kt.), tai tokiu būdu iš jaunimo niekas neatima nei proto, nei valios, tik jis yra mokomas, kaip įvairius dalykus suprasti ir praktiškai vykdyti. Vien tik savo pastangomis jauni žmonės daug ko neatrastų, kas jau kitų seniai atrasta. Vietoje sėkmingo darbo gal Įvyktų tik daug katastrofų ir būtų padaryta žalos taip pat ir kitiems.
6. Bažnyčia yra žmogaus galvojimo priešas. Ji duoda taisyklių sąrašą: jas vykdyk,ir viskas bus gerai. Bet iš tikrųjų tai nėra taip paprasta. Pati Bažnyčia dabar persigalvoja ir daug ką keičia.
Ir čia tinka tai, kas jau atsakyta į penktąjį pasisakymą. Argi būtų teisinga sakyti, kad universiteto paskaitos ir įvairūs darbai laboratorijose yra studentų galvojimo priešai? Kai jaunas žmogus pasisavina tai, kas per eilę amžių jau kitų atrasta ir ištirta, tai nereikia jam pačiam be reikalo smegenis džiovinti. Jis gali ko nors kito ieškoti, kitus klausimus tyrinėti ir tokiu būdu daryti pažangą. Panašiai yra ir su Bažnyčios mokymu. Ji parduoda tai, kas iki šiol yra patirta ir suprasta, bet nedraudžia visa tai toliau vystyti. Bažnyčiai nėra reikalo šioje srityje "persigalvoti", nes priešingai ji niekad negalvojo. Jauni žmonės turėtų iš istorijos žinoti, kad ir mokyklų pradininkė buvo Bažnyčia, o ne valstybė ar kokios nors kitos organizacijos. Senų laikų Bažnyčios įsteigtų mokyklų tikslas buvo tas pats, kaip ir šiandien: išmokyti ne tik "senų taisyklių sąrašo", bet paraginti ir auklėti protus, kad jie surastų ir kitų naujų panašių ar skirtingų taisyklių.
7. Man nepatinka viena svarbiausių Bažnyčios formų — mišios. Gal man patiks būti tokiose mišiose, kur susirenka 20-30 panašiai galvojančių asmenų, bet ką man duos tos mišios, kuriose dalyvauja šimtai ir tūkstančiai įvairiausių man visai nepažįstamų žmonių?
Ar mūsų malda būtų tyli ir individuali, ar bendra su kitais, aplink mane esančiais, tai vis tiek ji bus mano pasikalbėjimas su Dievu. Maldoje kalbuosi ne su draugais, vienminčiais ar svetimais, o su Dievu. Taip maldą supratus, nėra skirtumo, ar šalia manęs bus dvidešimt panašiai galvojančių, ar tūkstančiai visai man nepažįstamų. Reikia skirti maldą nuo bendravimo su draugais. Jeigu ir susitaręs su draugais kalbėsi su jais bendras maldas, tai tavo malda tiek bus malda, kiek tu kalbėsi su Dievu.
PRIEŠVEDYBINIS SANTYKIAVIMAS
1. Manyčiau, kad meilė ir seksas nėra visiškai tas pat, nors nematau ir didelės priešingybės. Mano manymu, tie santykiai yra aukščiausias meilės pareiškimas.
Tarp meilės ir sekso skirtumas yra labai didelis. Meilė yra noras ir siekimas gero kitam, o seksas yra grynai fiziologinis jausmas. Seksas gali būti drauge su meile, bet gali būti ir visiškai be jokio meilės parodymo, ieškant tik sau kūniško pasitenkinimo. Tai yra grynai egoistinis malonumo ieškojimas. Seksas, atskirtas nuo meilės, gali kitą net labai įskaudinti. Tokiais atvejais seksas ne tik nėra tas pat, kas meilė, bet yra kito asmens (taip gali būti ir vedusiųjų gyvenime) išniekinimas, išprievartavimas grynai savo egoistiniam fiziologiniam malonumui. Seksu be meilės žmogus gali save pastatyti žemiau už gyvulį. Tai toks yra skirtumas tarp meilės ir sekso.
2. Bažnyčia leidžia naudotis sąžine, bet drauge ir duoda įsakymus. Man atrodo, kad tai nesuderinama.
Bažnyčia ne tik leidžia, bet ir liepia naudotis sąžine. Bet kas yra sąžinė? Tai nėra asmens palaidas galvojimas ar užgaidos, bet proto sprendimai pagal mane saistančias normas. Savo profesijos, luomo ir pareigų normas mes privalome žinoti ir pagal jas elgtis. Sąžinė gali būti teisinga ar klaidinga. Už klaidingą sąžinę asmuo gali būti kaltas apsileidimu ir ignorancija — nežinojimu privalomų žinoti dalykų. Jis gali būti ir nekaltas tada, kai ko nors nežino ne iš savo kaltės. Tad Bažnyčios mokymas ir įsakymai nėra nesuderinami su sąžinės laisve. Bažnyčia tik padeda žmonėms, kad jų sąžinės būtų teisingos.
3. Mano nuomone. Bažnyčia yra tarpininkė tarp žmogaus ir Dievo, bet ne tarp dviejų žmonių. Tad šiame klausime turėtų leisti apsispręsti patiems žmonėms. Taip būtų logiškiau.
Bažnyčia nei leidžia, nei neleidžia, tik moko ir aiškina. Argi būtų "logiškiau", jeigu Bažnyčia visai nesikištų į vagysčių, žmogžudysčių ir išprievartavimų klausimus? Juk visi šie reikalai paprastai įvyksta tarp dviejų ar daugiau asmenų, bet ne tarp žmogaus ir Dievo.
Gal dalis mūsų dabartinio jaunimo yra pasimetę seksualinės srities klausimuose dėl to, kad laikraščiai, filmai, knygos ir mokykla labai daug kalba grynai apie biologinę seksualinės srities pusę, bet visiškai užmiršta paminėti, kuriems aukštesniems tikslams visa tai Tvėrėjo yra duota. Tad auklėtojai, kunigai, organizacijų vadovai turėtų daugiau apie tai kalbėti ir nesiteisinti, kad apie tai kalbėti nėra jokio reikalo, nes "jaunimas dabar jau daugiau žino, negu mes patys". Taip, jis daug žino, bet ne tai, ko reikia.