1971 / GRUODIS - DECEMBER / VOLUME XXII, NO. 11

DIEVUI GARBĖ, ŽMONĖMS TAIKA! Juozas Vaišnys, S. J.    363

ŽVILGSNIS Į MENĄ (VIII)    Feliksas Jucevičius    364

KAN. F. KAPOČIŲ PRISIMENANT Dr. Petras Mačiulis    367

EILĖRARŠČIAI    Danguolė Sadūnaitė    369

ŠEIMA IR LIETUVYBĖ    Juozas Vaišnys, S. J.    370

RŪPESTIS    Juozė L. Vaičiūnienė    375

PAMOKYK MANE DORYBIŲ . .. Juozas Venckus, S. J.    377

LITERATŪRINĖ DOVANĖLĖ JAUNIMUI    A. Tyruolis    381

VIENA SAULĖ DANGUJE    Živilė Bilaišytė    382

KĄ TURIME ŽINOTI APIE LIETUVIŲ KALBĄ Antanas Klimas    384

TĖVYNĖJE    Danutė Bindokienė    386

ATGARSIAI    388

OPEROJE    Julija Cijūnėlienė    390

GYVENIMO FAKTŲ MOZAIKA    J. P.    391

1971 METŲ TURINYS    392

Šis numeris iliustruotas Vytauto Kasiulio kūrinių nuotraukomis. Viršelio ir 374 psl. nuotraukos — Algirdo Grigaičio.

Viršelis ir skyrių vinjetės — Algirdo Kurausko.

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.

Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J. Redakcijos nariai: Dalia Aleknienė, Danutė Bindokienė, Algirdas Grigaitis, Eglė Juodvalkytė, Vytautas Kasniūnas, Virgilijus Kaulius, S. J., Algimantas Kezys,

S. J., Marija Smilgaitė, Nijolė Užubalienė.

Administracija: Petras Kleinotas, S. J. ir A. Likanderienė. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Telefonas — 737-8400. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Conn. 06260. Metinė prenumerata — 5 dol., atskiro numerio kaina — 50 centų.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $5.00, single copy 50c. Second-class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing office.

VISIEMS GERBIAMIESIEMS SKAITYTOJAMS,

RĖMĖJAMS IR BENDRADARBIAMS,

KURIE SU MUMIS ŠIAIS METAIS DALINOSI

IDĖJOMIS, RŪPESČIAIS IR DARBAIS,

DĖKINGA ŠIRDIMI LINKIME

KALĖDINIO DŽIAUGSMO, RAMYBĖS IR TAIKOS!

TEVIEŠPATAUJA ŽEMĖJE ANGELŲ SKELBTOJI

IR IŠGANYTOJO PAVYZDŽIU PARODYTOJI

GERA VALIA BEI ARTIMO MEILĖ.

SENIEJI METAI, EIDAMI Į UŽMARŠTĮ,

TENUSINEŠA VISA TAI, KAS MUMS KLIUDO

VIENAS KITĄ LABIAU MYLĖTI IR GERBTI,

KAS KLIUDO DIRBTI VIENINGĄ DARBĄ,

ARTINANTĮ MUS VISUS PRIE TROKŠTAMOS

TĖVYNĖS LAISVĖS IR PRISIKĖLIMO,

O TAIP PAT IR PRIE AMŽINOSIOS TĖVYNĖS,

KURI YRA VISŲ MŪSŲ GALUTINIS TIKSLAS.

Vytautas Kasiulis Šv. Kazimieras

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Į pasaulį atėjęs Išganytojas buvo pasitiktas prasmingais angelų himno žodžiais: "Garbė Dievui aukštybėse, ir žemėje ramybė geros valios žmonėms!" Kristaus misija buvo dvejopa: teikti Dievui garbę ir nešti žemės gyventojams taiką bei ramybę. Dievui garbė, žmonėms taika! Tai įsikūnijusio Dievo tikslas šioje žemėje. Ne kitoks turėtų būti tikslas ir į jo panašumą sukurtojo žemės gyventojo — žmogaus.

     Teisingai asketai sako, kad žmogaus gyvenimas žemėje turi sudegti Dievo garbei, kaip žvakė ant altoriaus. Juk žvakės yra uždegamos Dievo garbei. Taip pat ir pievų gėlės, ir miško medžiai, ir visa tvarinija vien tik savo egzistencija teikia Dievui garbę. Bet tai yra tik pasyvi tarnyba Dievui. Neprotingiems tvariniams to užtenka, bet žmogui ne. Žmogus turi Dievui teikti garbę ypač tomis dovanomis, kurios jį išskiria iš kitų tvarinių — protu ir laisva valia. Jo tarnyba Dievui turi būti aktyvi, apgalvota, laisva.

     Geriausias būdas teikti Dievui garbę — tai vykdyti jo valią, jo norus, jo įsakymus. O ko Dievas nori ir laukia iš žmogaus, tai yra išreikšta ne tik minėtame angelų himne, bet apie tai dažnai kalbama tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente. "Ramybė geros valios žmonėms" skambėjo ne tik Kristaus gimimo dieną, bet ir prisikėlęs jis visuomet tais žodžiais sveikino savo mokinius ir sekėjus: "Ramybė jums!" Žmogus turi būti ramybės nešėjas, taikos apaštalas. Tad skleisti žemėje taiką yra tas pat, kas teikti Dievui garbę.

     Be kas gi yra toji taika arba ramybė? Juk dažnai sakoma, kad gyvenimas yra kova, tad argi jau mes neturime kovoti, o tik rankas susidėję sėdėti ir pasyviai siekti ramybės? Ne. Norint ramybės ir taikos, reikia daug pastangų. Toji taika, apie kurią kalba Šv. Raštas ir kurios nuolat linkėjo Kristus, nėra ir negali būti tik pasyvi laikysena. Šv. Rašte jai išreikšti vartojamas žodis šalom, graikai jį verčia žodžiu eirėnė, o lotynai — pax. Mes kartais jį verčiame žodžiu ramybė, kartais taika. Nė vienas vertimas nėra tikslus, nes hebraiškas šalom reiškia ne tik taiką, nebuvimą karo, bet ir visa tai, kas yra gera; jis išreiškia tokią padėtį, kai nieko netrūksta, kai žmogus visko turi, ko jam reikia, kai gyvenime viešpatauja gerovė, tobulumas. Tad sveikinimui ar linkėjimui šalom gal geriausiai atitinka mūsiškis viso gero.

FELIKSAS JUCEVIČIUS

VII.LIUDO VASARIO ESTETINĖS PAŽIŪROS: MENAS IR GAMTA

     Liudas Vasaris yra poetas, o ne dailininkas, bet jo požiūris į gamtą yra būdingas bet kurios šakos menininkui. Neapsilenksiu per daug su tiesa, jei sakysiu, kad jo gamtos išgyvenimas turi universalinį pobūdį. Kartu jis yra tipingas lietuviškosios buities atstovas, tos buities, kurios gamta yra integralinė dalis. Šiuo atžvilgiu jis turi daug panašumo su Vaižganto Gondingos bei Vaduvų herojais, Donelaičio būrais ir Krėvės Pagirių skerdžiumi. Juk jo vidinis gyvenimas ir gamtos pasaulis — tai neatskiriami dalykai. Kartais nežinai, ar jo gajumas bei atsparumas yra jaunystės išraiška, ar vasaros saulės bei giedro dangaus dovana. Tam tikra prasme Vasaris yra jaunystės ir gamtos sintezė. Jis negali, o taip pat nė nesiekia išsakyti visos gamtos pilnybės, nes ji yra tokia įvairiaspalvė ir taip turtinga, jog neįmanoma apibūdinti žodžiais.

     Skaitant "Altorių Šešėly", man ypač įstrigo Liudo Vasario išgyvenimas pavasario pirmųjų dienų seminarijoje. Net skaitytojas gali pajusti, kaip jaunasis herojus yra suaugęs su gamta. Atbundanti saulė atgaivina jo apmirusį gyvenimą. Linksmas vyturio čirviravimas yra neatskiriamas nuo jo emocinių išgyvenimų. Mes skaitome: "Jau seniai Vasaris nebuvo taip gyvai jautęs gamtos grožio ir meilės, kaip tą pavasarį. Jisai kasdien kruopščiai sekė ir registravo savy kiekvieną naują pavasario apsireiškimą. Jisai žinojo, kur ir kiek dar yra sniego sode, ir buvo numatęs laiką, kada kur jis turi ištirpti. Jis žinojo, kur pasirodė pirmoji žolė ir ant kurio sodo medelio prasiskleidė pirmieji žiedai. O kai pagaliau sužydo visos vyšnios, ir obelys, ir kriaušės, jisai stengėsi visą laisvą laiką praleisti sode, gėrėdamasis pavasario gamtos dovanomis. Ir vakarais eidamas gulti, atsidaręs savo kambario langą, jis ilgai dar žiūrėdavo į tą žiedų ir sprogstančių lapų jūrą, užsnūdusią, ir kvepiančią, ir jaudinančią jį dabar stipriau ir kitaip, negu koplyčios paslaptinga tyla".28

     Tačiau ne tik pavasario, bet ir kiti metų laikai veikia jo švelnią, beveik liguistai jautulingą prigimtį. Jam gražios šiltos ankstyvo rudens popietės, jį užburia žiemos pasaka, o vasaros saulėje išnyksta visi jo rūpesčiai. Net subrendęs jis atvirai pripažįsta, kad "su gamta galima jausti tokį pat išvidinį ryšį ir artimumą, kaip su mylimu žmogumi".29

DR. PETRAS MAČIULIS

     Šių metų liepos 24 dieną lietuvių Šv. Kazimiero kapinėse, Čikagoje, palaidotas buvęs ilgametis Žaliakalnio Prisikėlimo parapijos klebonas ir Kauno arkivyskupijos kapitulos kanauninkas kun. Feliksas Kapočius.

     Jo tėvas buvo aukštaitis iš Voltūnų kaimo, Žemaitkiemio parapijos, Ukmergės apskrities. Jis buvo pusvalakininkas ūkininkas ir dar priedo — kalvis. Motina — totorių kilmės, tur būt, dar iš tų senųjų vytautinių laikų Lietuvoje apgyvendintų totorių. Prisimindamas savo senelį, kurio pavardė buvo Mimm, kanauninkas mielai pasakodavo apie jį ir apie jo viešnagę Voltūnuose. Kapočių šeimoje augo keturi vaikai: du broliai ir dvi seserys. Jaunesnysis broliukas mokėsi Marijampolėje pas marijonus; sportuodamas persišaldė ir po trumpos ligos mirė. Viena sesuo mokytojavo, dabar jau pensininkė, gyvena Anykščiuose. Kita išaugino gražią Gimbaragių šeimą ir prieš keliolika metų mirė.

     Su velioniu susipažinau ir susidraugavau 1913 m. Kauno kunigų seminarijoje, nors jis buvo vienu kursu už mane vyresnis. 1914 m. pirmojo pasaulinio karo audrai atslenkant prie Kauno, visos mokyklos buvo iškeltos. Kitiems mokslo metams Kauno kunigų seminarija išsinuomavo Brazdžio dvaro patalpas netoli Troškūnų, Vašakėnuose, kur tesutilpo pirmas ir antras kursas pirmąjį pusmetį, o antrąjį pusmetį čia buvo sutalpinta trečias ir ketvirtas kursas, tad su busimuoju kanauninku taip ir neteko daugiau susitikti.

     1915 metais vokiečiai užėmė visą Lietuvos teritoriją iki Dauguvos. Seminarijos auklėtiniai išsisklaidė, dalis atsirado Peterburge, kur ir baigė mokslus. Kai aš buvau pasiryžęs ties Kupiškiu pereiti rusų linijas, kunigai atgrasė, nes rusai galėjo įtarti vokiečių žvalgu.

     Vyskupui Pr. Karevičiui per Švediją grįžus iš Rusijos į Kauną ir iš vokiečių atgavus bei atremontavus pirmųjų rūmų išgriautą sieną, 1917 m. rudenį buvo sušaukti tie seminarijos auklėtiniai, kurie 1915 m. nebuvo pasišalinę į Rusiją. Susirinko beveik pusė buvusiųjų klierikų, ir vėl prasidėjo intensyvus darbas, nepaisant mitybos nepriteklių ir sunkumų juos įvežti į miestą pro vokiečių sargybas.

DANGUOLĖ SADŪNA1TĖ

                   *  *  *

Automobilio nelaimė.

Gatvių sąnkryžoje:
Melrose ir Mali.

2.

Čia Dievas pasisveikino
                   su tavim,
be aksominės pirštinės — —
:     :     :     :     :          
Norėjo nuvilkti nuo tavęs
                                      kūną?
(Kaip iš mados išėjusi kostiumą.)

3.

Rytoj išrašys tave iš ligoninės — —
(Rytoj,
nauja diena — dovana,
kurios nebijosi atidaryti.)

                   *  *  *

1.

Girdžiu,
esi ištekėjusi.
(Net ir šeimos susilaukėte!)
Ir gyvenat:
                   su saule valgomajam,
                   su saule miegamajam;
                   su saule įkelta aukštai —
                                      klevo medyje.
 :     :     :     :     :    
Čia tamsiau, St. Louis — —  
mieste Mes išsiverčiam, šiaip taip,
                                              su elektros šviesa ...

JUOZAS VAIŠNYS,S. ].

     Praėjusią vasarą Mokytojų savaitėje, Dainavoje, buvo simpoziumas apie šeimos vaidmenį ir pareigas, stengiantis savo prieauglį išlaikyti lietuvišką. Buvo svarstoma, ar šeima atlieka savo pareigas lietuvybės išlaikymo atžvilgiu, ar ji pakankamai gauna pagalbos iš lietuviškų parapijų, mokyklų, organizacijų. Buvo pateikti keturi pagrindiniai klausimai, į kuriuos penki simpoziumo dalyviai stengėsi duoti atsakymus. Po to buvo visų susirinkusiųjų diskusijos.

     1. Ar lietuviškoji šeima atlieka savo pareigas lietuvybės išlaikymui, turint galvoje lietuvių kalbą ir lietuviškųjų vertybių įskiepijim-ą vaikuose? Kas čia taisytina ir kaip?

     Yra visai nediskutuotinas klausimas, kad vaikų lietuviškumas pirmoje eilėje priklauso nuo tėvų. Ne visi tėvai vienodai savo pareigas atlieka. Šioje srityje statistikų nėra, bet jeigu už šios rūšies tėvų pareigingumą reikėtų rašyti pažymius nuo penkių iki vieno, tai atrodo, kad, šviesiai ir optimistiškai į šį klausimą žiūrint, vienam penktadaliui tėvų galima būtų parašyti penketuką, kitam penktadaliui ketvertuką ir t. t. Nepatenkinamus pažymius, t. y. dvejetukus ir kuolus, reikėtų parašyti maždaug dviems penktadaliams tėvų. Tai yra mažiau negu pusei, nes trys penktadaliai gautų patenkinamus pažymius. Vadinas, didesnė pusė tėvų savo pareigas atlieka bent patenkinamai.

     O dėl kurių priežasčių kai kurie tėvai savo pareigų neatlieka? Žinoma, gali būti įvairiausių priežasčių, charakteringų tik atskiroms šeimoms, bet gal pagrindinės priežastys yra dvi: nesugebėjimas ir tingėjimas.

     Tingėjimas, tur būt, yra pati svarbiausioji priežastis. Aišku, tėvai šiai savo tingėjimo ligai duoda kitus vardus; dažniausiai ją pavadina neturėjimu laiko, kartais visą kaltę suverčia nepalankiai aplinkai, o kartais stengiasi save ir kitus įtikinti, kad noras išlaikyti lietuvybę išeivijoje yra tuščios pastangos — vis tiek nieko nepasieksi, vis tiek tos lietuvybės ilgai neišlaikysi, tad kam dar vargti ir gadinti nervus sau bei savo vaikams?


JUOZĖ L. VAIČIŪNIENĖ

    Dar ne taip seniai pasirodė Juozės Augustaitytės - Vaičiūnienės eilėraščių knyga "Rūpestis". Neseniai poetė atšventė savo 75 metų amžiaus sukaktį. Kadangi J. Vaičiūnienė buvo uoli skaučių veikėja, tai skautės praėjusį lapkričio mėnesį surengė Čikagoje gražų jos veiklos paminėjimą. Rinktinė publika buvo supažindinta su jos "Rūpesčiu", o taip pat ji buvo paminėta kaip tikrai šakota asmenybė: rašytoja, poetė, visuomenininke, mokytoja, tautinių šokių pradininkė. Iškilmės buvo A. Kezio, S.J., nufilmuotos.

    Poetė, visiems atsidėkodama, pasakė gražią kalbą, kuri yra lyg jos Credo. Toje kalboje išreiškė rūpestį, ar gyvenime gerai sunaudojusi gautus talentus, ar išmokėjusi procentus už gautą paskolą. Be abejo, kiekvienam žmogui, o ypač jaunimui, kol dar nevėlu, reikėtų tuo susirūpinti. Čia pateikiame jos pasakytą kalbą.

Redakcija

    Ką aš čia šuoliais sakysiu, nebus nieko nauja, kas nebūtų buvę girdėta, rašyta, žinoma. O šuoliais šnekant, pasilieka neaiškumų, net atrodančių prieštaravimų.

    Šia proga mane paėmė noras pakartoti, kad tomis pačiomis mintimis ir spalvomis baigiu austi savo juostą, kokiomis pradėjau, kilusi savo tautoje. Ar, sudėjus dabar jos abu galu, jiedu tinka sumegzti tikrajam mazgui? Ar teisingas įspėjimas, kad "gyvenimą išgyventi, tai ne pievą pereiti"?

    Dabar ir spaudžia didžiausias rūpestis dėl tų gautų talentų, paskolos, ar jie reikiamai padidinti, ar pamažinti, ar užkasti į žemę. Kai žaizdas gydo laikas, tai tas pats laikas skolą didina. Pagal jos didumą reikia mokėti procentus. O kai skolintojas pareikalauja, privalai grąžinti ir skolą.

J. VENCKUS, S. J.

    Žmogus iš prigimties yra geras. Jeigu jo neveiktų svetimos įtakos, tai jis ir pasiliktų geras. Labai dažnai mes gerą žmogų padarome blogu. Garsusis Amerikos humoristas William Rogers, tas kaubojus - filosofas, savo liaudiškos išminties posakiais linksmindavo žmones. Jis dažnai sakydavo, kad savo gyvenime nesutikęs blogo žmogaus ir neturėjęs jokio priešo. Koks tai laimingas žmogus! Bet kiek yra žmonių, kurie naktimis nemiega, nes ko nors nekenčia. Kartą Bismarckas, paklaustas, kaip praleido naktį, atsakė: "Ich habe gehasst — aš turėjau neapykantą". Neapykanta žmogų taip kankina, kad net neleidžia užmigti. Tur būt, retai kam pasiseka nesusipykti su kitu ir pasidaryti sau priešų. Žydų priežodis sako: "Tas yra didvyris, kuris iš savo priešo moka pasidaryti draugą".

    Pagalvokime, kokių didelių darbų žmogus yra nuveikęs. Prisiminkime tik Beethoveno simfonijas, Mozartą, Haydną, Haendelį. Klausais jų muzikos ir negali atsigėrėti. Atrodo, kad tuos garsus iš pat dangaus jie išviliojo, nes tai tikrai dieviškos melodijos. O štai kiek pasiekta gamtos moksluose ir matematikoje. Pasteur susekė bakterijas ir parodė žmonijai būdą, kaip nuo jų apsisaugoti, o susirgus — pasigydyti. Didysis matematikas Einsteinas stengėsi visiems padėti. Viena gimnazistė jam parašė laišką, kad negalinti išspręsti matematikos uždavinio. Jis tą uždavinį išsprendė ir jai laiške nusiuntė. Tokiu būdu jis išsprendė ir artimo meilės grožio problemą. Stebimės, kad toks didelis mokslininkas galėjo būti toks nuolankus ir geras. Čia tinka ispanų priežodis: "Kuo aukštesnė nendrė, tuo žemiau lenkiasi".

    Gal didžiausias šių laikų žmogaus triumfas yra sugalvoti kompiuterius, kuriais aprūpina atominės energijos aparatus ir juos sekundės tikslumu nusiunčia 240.000 mylių į mėnulį, ten išlaipina žmones, kurie vaikštinėja, važinėja po mėnulį, renka uolienas ir vėl grįžta sveiki į žemę. Atrodo, kad nė patys angelai to negalėtų padaryti, bet tai padarė žmogus! Žmogus tikrai yra galingas, didingas ir talentingas, kad net erdves gali tyrinėti ir valdyti.

    Bet šis žmogus kartais gali pasirodyti mažas, kaip nykštukas. Jis gali būti baisus demonas, kerštingas, savo brolių žudikas, nekaltų mergaičių išniekintojas. Jis gali save paskandinti alkoholyje, suardyti savo sveikatą, sugriauti savo ir kitų šeimas.

    Šv. Raštas labai gražiai apibūdina žmogų. Šv. Petras savo laiške (1 Petro 2, 9) mus vadina išrinktąja gimine, karališkąja kunigyste, šventąja tauta, pašaukta iš tamsybės į šviesą. Jis liepia žmogui būti šviesiu. Iš tikrųjų, jeigu būsi šviesus žmogus, tai ir kitiems bus šviesiau. Savo pavyzdžiu ir kitus patrauksi prie gerumo, darbštumo, draugiškumo.

A. TYRUOLIS

     Tai Antano Giedriaus "Aišvydo pasakos", skirtos mūsų priaugančiam jaunimui, kad pamiltų Lietuvą su jos nuostabia gamta, su jos žvėreliais ir paukšteliais, kurie tose pasakose, lyg pačioj tikrovėj, kalba, veikia, pergyvena įvairiausius nuotykius, lyg ir pats tas žaliasis jaunimėlis.

     Autorius, kaip rašo knygos įžangoj, dar vaiko amžiaus būdamas, tas pasakas išgirdęs iš pasakų sekėjo Aišvydo ant savo gimtosios upės Antvardės krantų. Ta upė, į šiaurę nuo Jurbarko, įteka į Mituvą, kuri savo vandenis jau neša į mūsų upių ir upelių tėvą Nemuną.

     Aišvydas savo jaunąjį klausytoją pamoko, kaip į Lietuvos gamtą pažvelgti giliau, kaip įsigyventi į visą tų žvėrelių ir paukštelių pasaulį, kuris tikrai nuostabus, nes taip pririša prie savęs, kad, rodos, visam pasauly ko gražesnio nerasi.

     "Girdi, kaip dūzgia bitelė žieduose. O kad pagautum visos pievos muziką — kokiais nuostabiais garsais nuskambėtų ji tau!... Kad tu žinotum, ką sako girios ir šlaitai, laukai ir sodai, paukščiai ir žvėrys, žuvys ir maži vabalėliai!..."

     Ir po šių Aišvydo žodžių jaunasis klausytojas sako: "Ir, besiklausydamas jo, pasidariau lyg nebe tas. Visas pasaulis kitoks pradėjo rodytis, lyg būčiau įgavęs kitas ausis ir kitas akis... Rodėsi — tiktai kilk nuo žemės ir lėk, skrisk kažinkur, visą pasaulį pamatyk, išgirsk ir pajusk" (p. 7).

     Nors jaunasis skaitytojas Lietuvos gamtą pažins ir nebe iš pirmųjų rankų, bet jis bent žinos, kaip ją palyginti su kitų kraštų gamta, kur jau to paties gal niekad neberas, dėl to ims ilgėtis to, ką nors pasakoj išgirdo.

     Šių pasakų autorius, jas išleidęs savo 80-jų metų išvakarėse, yra kartu ir rašytojas, ir pedagogas, jaunimo auklėjimo ir administravimo darbą dirbęs ilgus metus Lietuvoje, tremtyje ir išeivijoje. Tai uolus lietuviškos meninės pasakos kūrėjas ir puoselėtojas, tą darbą pradėjęs Lietuvos nepriklausomybės išvakarėse ir be pertraukos jį varąs iki pat šių dienų.

ŽIVILĖ BILAIŠYTĖ

     Kiekvieno žmogaus gyvenime būna laikotarpis, kurio metu vyksta lūžis, pasisukimas iš įprastos vagos nauja kryptim, pakeitimas senųjų vertybių naujomis, atradimas lig šiol nematyto pasaulio. Poetams toks pergyvenimas dažnai įsikūnija poezijos rinkinyje. Marijos Jurgitos Saulaitytės neseniai išleista knyga, Viena Saulė Danguje, kaip tik ir nusako vienos sielos klajones savęs ieškojimo kelyje.

     Eilėraščiai skirstomi į keturias pagrindines dalis: "Nepaveldėta žemė", "Broliui", "Antigonė" ir "Saulėtekis". Autobiografinė kelionė prasideda brolių iškeliavimu ir "iki skilimo užgauta" širdimi (psl. 8). Nepaveldėta žemė — tai visa, kur buvo pažadėta ir atimta, tai "alkis, sunkus ir kietas" (10). Poetė įrėmina širdyje žemdirbį, kuris "laisvas, kaip erelis, paženklintas tik tuo, kuo nori būti atpažintas" (14). Ir kaip tas kūdikis prie namų slenksčio, paguldytas ant žemės, ji visad prisimena žemės skonį (16). Ją persekioja dangoraižiai, mirtis, skausmo artumas, praeitis, ir visur pinasi ilgesingo žemės ieškojimo, skilimo, atsiskyrimo gijos. Paskutinis pirmosios dalies eilėraštis klausia: "Kiek ilgai svajoti gali sausaviršūnė eglė?" (27).

     Benamė, pakirstomis šaknimis, bedžiūstanti be pažadėtos žemės, poetė kreipiasi į atsiminimus, kad atrastų kelią, į kurį ją išstūmė. "Broliui" dedikuota eilėraščių grupelė ją nuveda vaikystėn, pasakon, Vokietijos karo pavasarin. Poetė beveik per arti prisileidžia skaitytoją prie nuogos širdies plakimo. Eilės čia teka giliu sielvartu, žadėdamos atsiskyrimą: "viena glostydama pumpurus grįžtų" (40). Nes kaip Brolis užaugo, palikdamas poetę pasakoje, taip jis, "palaiminęs slenkstį", nuplauks, ir "tamsia banga verks žemė" (43). Atsiskyrimas įvyksta, rudens būna per daug, šakos neišlaiko debesų ir skyla (44), o poetė žengia toliau į pergyvenimus, beviltiška "Antigonės" skraiste apsisupus. Tai pati gūdžiausia rinkinio dalis, poetės naktis:

           esu juodas laukas.
          Niekas nežino mano vardo (48).

ANTANAS KLIMAS

      Pasklidę po pasaulį, mes nuolat susiduriame su nelietuviais, kurie teiraujasi apie lietuvių kalbos kilmę, jos pobūdį, jos santykius su kitomis (ypač su slavų ir germanų) kalbomis, apie mūsų kalbos svarbą kalbotyroje. Čia duosime 15 "punktų", kurie bendrais bruožais atsakys į dažniausiai keliamus klausimus.

      I.    Lietuvių kalba yra viena iš daugelio indoeuropiečių kalbų. Kartu su latvių ir jau išmirusiomis prūsų, kuršių, žiemgalių ir sėlių kalbomis lietuvių kalba sudaro baltų kalbų grupę indoeuropiečių kalbų šeimoje. Anksčiau baltų kalbos buvo taip pat vadinamos aisčių kalbomis: tai yra vardas, kurį mūsų kalbininkai Jaunius ir Būga paėmė iš romėnų rašytojo Tacito raštų (Aestiorum gentes).

      II.    Indoeuropiečių kalbų šeimą sudaro apie 15 pagrindinių kalbų grupių:

      1.    Tocharų kalba (rytiniame Turkestane, seniai išmirusi).

      2.    Indoiranėnų grupė:

            a.    iranėnai: persų k., paštų k. (Afganistane), kurdų k., osetų k., skitų k. (išmirusi) ir t. t.

            b.    indai: senųjų indų (sanskritas), palis, naujosios šiaurės Indijos kalbos: hin-dis, gudžaratis, bengalis ir daug kitų.

      3.    Armėnų kalba.

      4.    Trakų kalba (Rumunijos dalyje maždaug ligi Konstantinopolio, išmirusi).

      5.    Frigų kalba (šiaurės vakarų Turkijoje, išmirusi).

      6.    Anatolijos kalbos (visos seniai išmirusios, neseniai atrastos įrašuose Turkijoje ir Sirijoje).

      7.    Hetitų kalba (labai seni įrašai Turkijoje).

      8.    Graikų kalba.

      9.    Albanų kalba.

      10.    Ilirų kalba (vidurio Europoje, išmirusi).

      11.    Italikų (romanų) kalbos: oskų-umbrų, lotynų, italų, ispanų, portugalų, prancūzų, rumunų ir kt.

      12.    Keltų kalbos (likučiai Airijoje, Valijoje, Bretanės pusiasalyje; kadaise užėmė didžiulius plotus vid. ir pietų vakarų Europoje).

      13.    Baltų kalbos: lietuvių, latvių; išmirusios prūsų, kuršių, žiemgalių ir sėlių kalbos.

      14.    Germanų (teutonų) kalbos: islandų, norvegų, danų, švedų, vokiečių, anglų, olandų, frizų ir kt.

      15.    Slavų kalbos: rusų, gudų, ukrainiečių, lenkų, čekų, slovakų, kašubų, vendų, bulgarų, slovėnų, serbokroatų, makedoniečių.

      Pastaba. Vieni kalbininkai priskaito šių grupių daugiau, kiti mažiau: nėra visiškai vienodos klasifikacijos.

Skyrių tvaiko DANUTĖ BINDOKIENĖ

DU DIDŽIAUSI LIETUVOS MIESTAI

     Du didžiausi Lietuvos miestai yra Vilnius ir Kaunas. Pagal šių metų pradžios surašinėjimo duomenis, Vilniuje yra 386 tūkstančiai gyventojų, o Kaune — 305 tūkstančiai, taigi, šie du Lietuvos miestai, palyginus su Latvijos sostine Ryga, yra mažesni gyventojų skaičiumi net kartu sudėti. Rygoje šiuo metu gyvena 743 tūkstančiai žmonių — daugiau kaip trečdalis visų Latvijos gyventojų.

     Vilniuje ir Kaune sukoncentruotos beveik visos aukštosios mokyklos. Lietuvoje jų yra 12, iš kurių 6 Vilniuje ir 4 Kaune. Iš 57 tūkstančių visos Lietuvos studentų Vilniuje mokosi 27 tūkstančiai, o Kaune apie 20 tūkstančių. Manoma, kad kas aštuntas vilnietis ir kas vienuoliktas kaunietis yra arba studentas, arba technikumo moksleivis. Kadangi šiuose miestuose daug besimokančio jaunimo, tai ir nulemia gyventojų sudėtį pagal amžių. Taigi, gyventojų amžiaus vidurkis Vilniuje ir Kaime yra gana žemas — pensininkų palyginus nedaug (Vilniuje apie 36 tūkstančiai, Kaune apie 40 tūkstančių).

     Tiek Vilniuje, tiek Kaune gyventojų didžiausią daugumą sudaro lietuviai. Antrieji savo gausumu yra rusai, o po jų seka lenkai. Galima pastebėti lietuvių gyventojų pagausėjimą nuo 1959 m. sausio 15 d. abiejuose miestuose. Pvz.: 1959 m. Vilniuje gyveno 33,6% lietuvių, 29,4% rusų, 20,0% lenkų. 1970 m. 42,8% lietuvių, 24,5% rusų ir 18,3 lenkų; Kaune — 1959 m. 82,0% lietuvių, 11,6% rusų, 1,3% lenkų, 1970 m. 84,3% lietuvių, 10,5% rusų, 1,0% lenkų.

     Vilniuje kasdien gimsta 18, o Kaune 14 kūdikių. Abiejuose miestuose kasdien miršta apie 6 žmones. Dauguma vilniečių ir kauniečių šeimų turi tik po vieną ar du vaikus. Trečias, ketvirtas vaikas ir daugiau — retas atvejis. Kūdikių mirtingumas Vilniuje ir Kaune žymiai mažesnis už kitų Lietuvos vietovių.

("Švyturys" 1971 m. rugpiūtis)

PATINKA SKYRIUS “TĖVYNĖJE”

     Labai gerai, kad įsivedėte skyrių “Tėvynėje”. Juk mes visi savo tėvyne sielojamės ir mums labai įdomu sužinoti, kas ten dedasi. Tomis trumpomis žinutėmis esu patenkinta, bet norėčiau, kad kartais ir plačiau apie ką nors būtų parašyta. Būtų labai naudinga, kad šis skyrius būtų praplėstas.    O.M.

APIE LIETUVOS SPORTININKUS

     Smagu, kad “L. L.” iškelia Lietuvos sportininkų laimėjimus įvairiuose tarptautiniuose susitikimuose. Miela buvo skaityti (spalio mėn. nr.) apie Kęstučio Šapkos pergalę Europos lengvosios atletikos pirmenybėse. Tik gaila, kad jo pavardė buvo klaidingai išspausdinta (galimas dalykas, kad tai korektūros klaida) — vietoj Šapka buvo parašyta Čapka. Taip pat ten buvo paduotas ir netikslus jo pasiektas rezultatas šuolyje į aukštį. Žinutėje nurodoma, kad jis peršoko 2 m. ir 2 cm., o iš tikrųjų jis peršoko 2 m. ir 20 cm. Jeigu jis būtų peršokęs tik 2 m. ir 2 cm., tai būtų atsidūręs ne pirmoje, o paskutinėje vietoje.

     Taip pat toje žinutėje buvo nurodyta, kad anksčiau Europos lengvosios atletikos pirmenybėse už ieties metimą sidabro medalį yra laimėjusi Birutė Kalėdienė. Pabaigoje duodamas toks komentaras: “Tik visa bėda, kad ne savo tėvynės vardą išgarsino šie mūsų iškilieji sportininkai. Jų laimėjimus pasisavino Tarybų Sąjungos komanda, palikdama lietuviams sportininkams tik asmeninį džiaugsmą už pasiektus rezultatus”.

     Prie šio komentaro reikėtų pridėti tai, kad vis dėlto daugelis kitataučių sužino, kokios tautybės yra tie sportininkai, nors jie ir turi prie savo uniformų prisiūtas raides CCCP, o ne LIETUVA. Teko matyti nemaža svetimomis kalbomis išėjusios spaudos, kuri minėjo, kad Šapka yra lietuvis. Net ir JAV einantis žurnalas “Track & Field News” (1971 m. rugsėjo mėn.) ilgame straipsnyje apie mūsiškį sportininką rašė: “The sandy-haired Lithuanian, who could easily pass for US college basketball player...”

     Antra vertus, nemalonu darosi, kai mūsų laikraščiuose skaitai apie kitų Rusijos užimtų tautų sportininkus, vadinamus rusais. Viename mūsų dienraštyje 1971 m. rugpiūčio 21 d. buvo Europos lengvosios atletikos pirmenybių aprašymas, kur šuolyje į aukštį trečiąją vietą laimėjęs ukrainietis R. Achmetovas buvo “pakrikštytas” rusu. Gerai, kad mes giname savo teises, iš kitų reikalaudami to, kas mums priklauso, bet tų pačių teisių nepaneikime ir kitiems.    E. S.

Trys skambučiai nuskambėjo,
Salėn visi sugužėjo.
Šviesos vos užgest suspėjo,
Dirigentas tuoj atėjo.
Lanksto galvą, visi ploja,
Ir orkestras štai jau groja.
Smuikai verkia taip liūdnai,
Arfos pritaria švelniai.
“Žinai”, sako man kaimynas,
“Overtiūra tai vadinas!”
“Ššš...”, jį subara kiti,
“Ar mus mokyt ketini?”
Ačiū Dievui, jau nutilo,
Smuikai dar švelniau prabilo.
Susikaupusi klausau,
O kad grotų taip ilgiau...
Jau skrendu šalin svajonių,
Kažkas kumštelia į šoną.
Pavėlavusi ponia
Spraudžiasi štai pro mane.
Eidama numynė koją!...
O orkestras toliau groja.
Uždanga tyliai pakyla,
Ir choras tenai prabyla:
“Taip, taip, taip!
Ne, ne, ne, ne!
Jos labai liūdna dalia”.

J. p.

•    Dingo berniukas Michigane. Buvo suorganizuoti 25 žmonės, kurie jo ieškojo visą naktį. Apie 5 val. ryto berniukas pats sugrįžo. Klausinėjamas, kodėl jis pabėgo, pasakė, kad jam buvo atėjusi eilė lėkštes plauti. Tinginys dažnai daug vargo sudaro sau ir kitiems.

•    Medicinos žurnalas "Today's Health" skelbia, kad žmogus per savo gyvenimą vidutiniškai suvaikščioja 65.000 mylių. Jis net 13 kartų nueitų iš Niujorko į Kaliforniją ir atgal. Žmogaus kojoje yra 26 kauleliai, 33 sąnariai, sujungti 107 raiščiais - gyslomis ir palaikomi 19 muskulų. Nuostabi Tvėrėjo sukurtos gamtos santvarka.

•    Vienas Londono jaunuolis prarado beveik 200 tarnybų dėl to, kad vėlai ateidavo į darbą. Pagaliau jis pavogė 56 dol. nuo draugo ir pakliuvo kalėjiman. Kai teisėjas jį ragino nedrybsoti lovoje, o laiku atsikelti, jis aiškinosi, kad jis mėgsta gulėdamas svajoti, kaip būtų gera turėti darbą su daug pinigų. Lietuviai sako: tinginio naudą vėjas gaudo.

•    Polijo auka, 35 m. moteris, pamatė, kad 6 pėdų tanke jau žemyn burna plūduriuoja 3 m. berniukas. Vos pati pajudėdama, nusirišo nuo kojų geležis, įstengė nuplaukti iki berniuko ir ištraukusi, 10 minučių darydama dirbtinį kvėpavimą, jį atgaivino. Auka ir ryžtas daug gali.

•    Ligoninės tarnautoja Anglijoje labai nustebo, kai sužinojo, kad viena jos buvusi pacientė testamentu jai paliko 280 dolerių. Testamente buvo įrašyta: "Tai skiriu Jane Chapman už jos gerumą, man parūpinant stiklą vandens, kai aš to prašiau". Ypač ligonis yra dėkingas už jam teikiamą pagalbą.

ĮVAIRŪS STRAIPSNIAI
 
 
ŠEIMA
 
 
JAUNIMAS
 
 
NUOMONĖS
 
 
KNYGOS
 
 
EILĖRAŠČIAI
 
 
 
 
 
 

“LAIŠKAI LIETUVIAMS” Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas. Redaguoja Juozas Vaišnys, S. J. Adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Ill. 60636. Tel. 737-8400.

V. Kasiulis Moteris su knyga

V. Kasiulis Du arlekinai

JAU LAIKAS RAŠYTI KONKURSUI!

     Šiuos žodžius rašome ne kokiems nors “išrinktiesiems”, bet visiems. Šiais metais “Laiškų Lietuviams” konkursui paskyrėme visiškai laisvą temą, kad kiekvienas galėtų rašyti apie tai, kas jam arčiau širdies. Vienintelė sąlyga — rašinys turi būti toks, kad tiktų spausdinti “Laiškuose Lietuviams”. Kas šį žurnalą skaito, žino, koks yra jo pobūdis, kas jam tinka, kas ne. Kaip kiekviename numeryje pažymėta, jis yra religinės ir tautinės kultūros žurnalas, tad galite rašyti apie viską, kas kokiu nors būdu gali prisidėti prie mūsų religinės ir tautinės kultūros. Leidžiama rašyti net novelės forma. Žinoma, rašinys turi būti tokio ilgumo, kad būtų galima jį įdėti į vieną numerį, tad jo apimtis yra apribojama — maždaug 3000 žodžių.

     Yra žmonių, kurie nerašo iš kuklumo, kurie nesiekia premijų. Tiesa, kad mes premijuojame geriausius straipsnius, bet ne premijai reikėtų rašyti. Paprastai gauname nemaža ir tokių straipsnių, kurių vertinimo komisija nepremijuoja (nes juk visų negalima premijuoti — neturime tiek premijų), bet kurie yra geri ir spausdintini. Tad dalyvaudami konkurse, atsiųsdami rašinį, labai padėsite redakcijai, nes dabar nėra lengva surasti bendradarbių. Kai kurie nerašo dėl to, kad mano, jog jie nėra rašytojai, nesugeba rašyti. Bet gal nebus labai suklysta, jeigu pasakysime, kad jeigu žmogus gali kalbėti, jeigu jis mokykloje išmoko rašyti, tai gali parašyti ir straipsnį. Nereikia bijoti, kad bus daug klaidų, kad bus nesklandi kalba, nes “Laiškų Lietuviams” redakcija taip pat nėra baili — ji labai drąsiai taiso ir gramatikos, ir sintaksės, ir stiliaus klaidas.