JUOZAS VAIŠNYS,S. ].

     Praėjusią vasarą Mokytojų savaitėje, Dainavoje, buvo simpoziumas apie šeimos vaidmenį ir pareigas, stengiantis savo prieauglį išlaikyti lietuvišką. Buvo svarstoma, ar šeima atlieka savo pareigas lietuvybės išlaikymo atžvilgiu, ar ji pakankamai gauna pagalbos iš lietuviškų parapijų, mokyklų, organizacijų. Buvo pateikti keturi pagrindiniai klausimai, į kuriuos penki simpoziumo dalyviai stengėsi duoti atsakymus. Po to buvo visų susirinkusiųjų diskusijos.

     1. Ar lietuviškoji šeima atlieka savo pareigas lietuvybės išlaikymui, turint galvoje lietuvių kalbą ir lietuviškųjų vertybių įskiepijim-ą vaikuose? Kas čia taisytina ir kaip?

     Yra visai nediskutuotinas klausimas, kad vaikų lietuviškumas pirmoje eilėje priklauso nuo tėvų. Ne visi tėvai vienodai savo pareigas atlieka. Šioje srityje statistikų nėra, bet jeigu už šios rūšies tėvų pareigingumą reikėtų rašyti pažymius nuo penkių iki vieno, tai atrodo, kad, šviesiai ir optimistiškai į šį klausimą žiūrint, vienam penktadaliui tėvų galima būtų parašyti penketuką, kitam penktadaliui ketvertuką ir t. t. Nepatenkinamus pažymius, t. y. dvejetukus ir kuolus, reikėtų parašyti maždaug dviems penktadaliams tėvų. Tai yra mažiau negu pusei, nes trys penktadaliai gautų patenkinamus pažymius. Vadinas, didesnė pusė tėvų savo pareigas atlieka bent patenkinamai.

     O dėl kurių priežasčių kai kurie tėvai savo pareigų neatlieka? Žinoma, gali būti įvairiausių priežasčių, charakteringų tik atskiroms šeimoms, bet gal pagrindinės priežastys yra dvi: nesugebėjimas ir tingėjimas.

     Tingėjimas, tur būt, yra pati svarbiausioji priežastis. Aišku, tėvai šiai savo tingėjimo ligai duoda kitus vardus; dažniausiai ją pavadina neturėjimu laiko, kartais visą kaltę suverčia nepalankiai aplinkai, o kartais stengiasi save ir kitus įtikinti, kad noras išlaikyti lietuvybę išeivijoje yra tuščios pastangos — vis tiek nieko nepasieksi, vis tiek tos lietuvybės ilgai neišlaikysi, tad kam dar vargti ir gadinti nervus sau bei savo vaikams?

     Šių priežasčių jokiu būdu nenorėčiau laikyti rimtomis. Neturėjimas laiko tai yra tik tuščias įsivaizdavimas ir pasiteisinimas. Nors žmogus ir labiausiai būtų įvairiais darbais užsiėmęs, jeigu tik norės, tai suras laiko vaikų lietuviškam auklėjimui. Nepalankioje aplinkoje veikti, žinoma, yra sunkiau, bet vis dėlto yra teisingas dr. J. Girniaus pasakymas, kad jokia aplinka nėra tokia baisi, kad galėtų triumfuoti prieš individą, ir nė vienas individas nėra toks silpnas, kad turėtų būtinai kapituliuoti prieš aplinką. Jeigu bus tikro noro, tai atsiras ir laiko pasiekti geriems rezultatams net ir nepalankiausioje aplinkoje. Pažįstame šeimų, gyvenančių tokiose vietose, kur nėra nė vieno lietuvio, kur visi vaikų draugai yra svetimtaučiai, bet vaikai puikiausiai kalba lietuviškai. Deja, visi pažįstame nemaža ir tokių šeimų, kurios gyvena lietuviškiausiose kolonijose, bet jų vaikai teištaria tik vieną kitą lietuvišką žodį ir tai su didžiausiu anglišku akcentu.

     Nesugebėjimas yra kita labai svarbi priežastis. Būtų labai klaidnga manyti, kad nesugebančiais laikome tuos, kurie yra mažai mokyti. Gali būti ir universitetus baigusių tėvų, kurie nesugeba savo vaikų tinkamai mokyti ir auklėti. Vieni vaikams per daug pataikauja, kiti per griežtai su jais elgiasi, bet gal mažiausia įtakos tėvai vaikams gali daryti tada, kai tarp jų atsiranda tas garsusis kartų atotrūkis (generation gap). O jis pasidaro tada, kai tėvai gyvena tik praeitimi, nesistengia suprasti dabarties, niekina viską, kas čia yra, ir giria tik tai, kas buvo prieš kelias dešimtis metų Lietuvoje.

     Tad kas čia darytina ir taisytina? Reikėtų tėvus sąmoninti per spaudą ir kitokiomis priemonėmis. Taip pat buvo siūlyta paruošti ir išleisti specialius lituanistikos vadovėlius šeimoms. Reikėtų žodynėlio, žemėlapių ir kitokių naudingų priemonių. Ypač to pasigenda jaunos šeimos.

     Jokiu būdu tėvai neturėtų kalbėti su vaikais angliškai, nes nuo to tik smunka tėvų autoritetas vaikų akyse. Reikia tėvus įtikinti, kad dvikalbis vaikas stovi aukščiau už vienakalbį. Jau yra įrodyta, kad dvikalbių vaikų smegenys daug geriau išsivysto ir tokie vaikai būna gabesni įvairiose srityse. Pirmiausia vaiką reikia pradėti mokyti lietuviškai — su juo tik lietuviškai kalbėti. Angliškai jis vėliau savaime išmoks. Kai kurie tėvai pasisakė, kad nėra beveik jokios problemos, jeigu vaikas nueina į amerikietišką vaikų darželį, visai nemokėdamas angliškai. Gal tik kelias savaites jam šiek tiek sunkiau, bet labai greitai jis antrą kalbą išmoksta. Mokykloje jis kalbės angliškai, o namie — lietuviškai. Viena motina papasakojo, kad kartą savo dukrai ji pasiūlė namie kalbėti angliškai, norėdama ir ji iš dukros geriau išmokti anglų kalbą, bet dukra nustebusi atsakė: "Mama, čia man nebus namai, jeigu mes kalbėsimės angliškai".

     Tikrai keista, bet kartais atrodo, kad vaikams yra svarbiau lietuvybė, negu jų tėvams. Neseniai per "Margučio" radiją buvo papasakotas toks įvykis. Ateina dvylik-metis berniukas į radijo įstaigą ir išsiėmęs paduoda vieną dolerį, sakydamas, kad jis kiekvieną vakarą klausosi "Margučio", tad nutaręs bent vieno dolerio auka paremti jo darbą. Paklaustas, ar ir jo tėvai klausosi "Margučio", atsakė, kad tėvai kiekvieną vakarą žiūri televizijos, o lietuvišką radijo programų klausosi tik jis vienas. Tur būt, komentarai čia nereikalingi.

     Vienas simpoziumo dalyvis stengėsi pateisinti tėvus, labiau kaltindamas tik visuomenę, kad ji iš dabartinio mūsų jaunimo per daug reikalaujanti. Juk, jo aiškinimu, visi nori, kad jaunuolis ne blogiau mokėtų lietuvių kalbą už Jablonskį, kad mokėtų istoriją taip, kaip jo mokytojai, kad būtų perskaitęs visą lietuvių literatūrą, kad priklausytų visoms organizacijoms ir politinėms partijoms. Jis turi kovoti už Lietuvos nepriklausomybę, bet ne taip, kaip jis pats norėtų, o taip, kaip jam įsakyta. Jis turi gerai pažinti Lietuvą, nors jos nėra matęs, o ten nuvykti ir pamatyti negali, nes tai būtų didžiausias nusikaltimas. Jis turi sportuoti, šokti tautinius šokius, dalyvauti choruose ir ansambliuose. Jis turi priklausyti Lietuvių Bendruomenei, Altui, Vlikui ir aktyviai dalyvauti jų veikloje. Jeigu kuris nors jaunuolis ryžtųsi visa tai įvykdyti, tai jis turėtų būti jaunas bent šimtą metų, nes kitaip — nesuspės. Tad tokio jaunuolio jokia šeima neįstengs išauginti. O ką bekalbėti, jeigu tėvai yra bemoksliai! Tokias šeimas reikia būtinai išteisinti. Gal galima pakaltinti tik inteligentiškas, išsimokslinusias šeimas, kurios savo vaikų lietuviškumu per mažai rūpinasi.

     Žinoma, tai buvo tik humoras, norint šiek tiek sušvelninti kaltinimus, metamus tėvams. Tikrai niekas nereikalavo ir nereikalaus, kad tas pats jaunuolis užsiimtų visais tais minėtais darbais ir priklausytų visoms organizacijoms. Vienas priklauso vienai organizacijai, kitas — kitai, vienas daugiau dalyvauja vienos rūšies veikloje, kitas — kitos. O kad vaikų lietuvių kalbos mokėjimas būtų proporcingas tėvų išsimokslinimui, tai taip pat reikia paneigti. Argi jau užmiršome tas močiutes prie ratelio, kurios, temokėdamos šiaip taip paskaityti tik iš savo maldaknygės, išmokė savo vaikus ir užaugino gerais lietuviais anais caro priespaudos ir persekiojimo laikais? Viena diskusijų dalyvė teisingai pasakė, kad mažiau mokytų tėvų vaikai beveik visuomet geriau lietuviškai kalba už inteligentiškų šeimų vaikais, nes tie prasčiokėliai su vaikais kalba tik lietuviškai, o inteligentai daugiau griebiasi anglų kalbos.

2. Kaip šeima atlieka savo pareigas lietuviškosios mokyklos atžvilgiu? Kas čia taisytina?

    Yra šeimų, kurioms lituanistinė mokykla yra tik vaikų dabojimo (baby sitting) įstaiga, o šeštadienis — vaikų nusikratymo diena. Jie nuvežami ir atiduodami į pakankamai geras rankas. Labai patogu — motina gali eiti į krautuvę apsipirkti arba į kirpyklą susidėti plaukus. Tokie tėvai niekad nepasiteiraus, kaip jų vaikas mokosi ir kaip elgiasi, nebent būtų pakviesti mokytojo ar mokyklos vedėjo. Bet dažnai ir iš tokio tėvų pakvietimo pasikalbėti apie jų vaiką nieko gero neišeina. Jeigu mokytojas tėvams pasako, kad jų vaikas nedrausmingas, blogai mokosi ar blogai elgiasi, tai kartais tėvai tuoj šoka ginti savo vaiko, visą kaltę suversdami mokytojui ar mokyklai. O jei mokytojas dar labai atsargiai pasakytų, kad jų vaikas buvo sučiuptas, vartojant narkotikus (deja, tai jau ne kartą yra įvykę mūsų mokyklose!), tai, broleli, verčiau saugokis! Iš tėvo ar iš motinos tuoj pasipils isteriškas riksmas, kad tai yra jų vaiko šmeižimas. Gal kitų vaikai taip daro, bet tik ne jų! Bus grasinama mokytojui net teismu. Ir tikrai tokiems tėvams dažnai tuoj tenka stoti į teismą, nes jų "gerą vaikelį" sučiupo policija, vartojant ar pardavinėjant narkotikus...

    Yra tėvų, kurie prie vaikų kritikuoja ir niekina mokytojus bei organizacijų vadovus. Aišku, tai yra kirtimas šakos, ant kurios sėdi. Tokie tėvai savo vaikais nesidžiaugs ir nesididžiuos, nes jie patys juos sugadino.

    Kartais tėvams yra labai sunku vis nuolat versti vaiką eiti į lituanistinę mokyklą. Kai kurie galvoja, kad čia reikėtų vaikams palikti laisvę, nes priverstinis mokyklos lankymas neduodąs daug naudos. Bet norėtume paklausti, kiek vaikų lankytų ir baigtų pradžios mokyklas ar gimnazijas, jeigu jiems būtų palikta laisvė jas lankyti? Paskutinis žodis čia tenka ne vaikams, o tėvams. Juk vaikas yra dar tik vaikas, jis dar nėra subrendusi asmenybė, tad tėvai turi nutarti, ką jis turi daryti.

    Vis dėlto pasitaiko vaikų, kurie laisvu noru lanko šeštadieninę mokyklą. Kai kurie net veržte veržiasi į ją. Vienos aukštesniosios lituanistinės mokyklos šeštoje klasėje buvo apklausinėti mokiniai, ar jie lanko laisvu noru, ar priversti. Iš 35 mokinių tik 10 pasisakė lanką laisvu noru. Tie 10 mokinių gyveno toliau nuo Čikagos, tad jie norėjo eiti į mokyklą, kad čia susitiktų draugų. Vadinas, yra tam tikrų priežasčių ir tam tikrų priemonių, kad vaikai laisvai lankytų mokyklą.

    Kalbant šia tema, reikėtų trupučiuką atsikreipti ir į mokytojus. Kai kurių pamokos yra lankomos noriai, o kitų — tik labai suraukus kaktą ir sukandus lūpas. Daugelis tėvų, ypač jaunesniosios kartos, skundžiasi, kad mūsų lituanistinių mokyklų programos yra perkrautos ir nepritaikytos išeivijos vaikams. Kai kurie mokytojai vis galvoja, kad jie sėdi Lietuvos mokykloje ir turi prieš save Lietuvos vaikus. Bet juk visi žinome, kad taip nėra. Šių vaikų žodynas labai ribotas, jie jau galvoja nebe lietuviškai, o angliškai. Lietuvos jie nėra matę, ji jiems tik labai tolima ir nežinoma šalis. Kartą geografijos mokytojas kalbėjo vaikams apie Lietuvos kalnus: Rambyną, Šatriją, Medvėgalį. Kitą kartą jis paklausia vaikus, kaip Lietuva atrodo, į kurią kitą Europos šalį ji labiausiai panaši. "Į Šveicariją, ponas mokytojau", atsako vienas mokinys, "nes ji yra labai kalnuota: ten yra Rambynas, Šatrija, Medvėgalis..."

    Labai klaidingai galvoja tie mokytojai, kurie mano, kad dėstyti lietuvių kalbą šiems vaikams nereikia jokio didesnio pasiruošimo. "Jeigu aš galėjau dėstyti Lietuvoje, tai galiu dėstyti ir čia, kur mokinių lietuvių kalbos žinojimo lygis yra daug žemesnis", pagalvoja ne vienas. Bet dėstyti šiems išeivių vaikams reikia daug didesnio sugebėjimo ir žymiai didesnio pasiruošimo. Atrodo, kad tai turėtų būti visiems aišku. Deja, taip nėra.

    Visose srityse nuolat vyksta pažanga. Ją matome ir medicinoje, ir technikoje, ir teologijoje. Vis išrandama kas nors naujo, naudojami nauji būdai ir metodai perduoti žinias. Tik mūsų mokytojai galvoja, kad nuo nepriklausomos Lietuvos laikų iki dabar niekas nepasikeitė, kad ką jie tada yra išmokę, to ir užtenka. Vienoje lituanistinėje mokykloje buvo norėta suruošti mokytojams tam tikrus pasitobulinimo kursus. Buvo numatyta kai kurie jauni, jau čia mokslus baigusieji ir šio krašto mokyklose dirbantieji mokytojai, kad supažindintų mūsų vyresniuosius mokytojus su naujais mokymo metodais. Deja, tie kursai neįvyko, nes mokyklos vedėja pasipiktinusi pareiškė: "Tai ką, argi jau dabar kiaušinis pradės mokyti vištą?"

    Reikėtų didesnio bendradarbiavimo tarp tėvų ir mokytojų. Tėvai turėtų daugiau prižiūrėti vaikus. Juk daugumas vaikų šeštadienio mokyklai pamokas ruošia tik penktadieniais po 10 val. vakaro. Tėvų priežiūra ir pagalba jiems būtinai reikalinga. Jeigu jie nesugeba vaikams patys padėti, turėtų pasirūpinti, kad į pagalbą ateitų vyresnieji broliai ar seserys arba kaimynai. Žinoma, kartais nebus įmanoma surasti pagalbos, bet pagrindinė tėvų pareiga yra prižiūrėti, kad vaikas dirbtų, mokytųsi, o tai gali padaryti ir bemoksliai tėvai.

    Čikagos aukštesniosios lituanistinės mokyklos buvęs tėvų komiteto pirmininkas skundėsi, kad tėvai visiškai nesidomi mokyklos reikalais. Kai būdavo šaukiami tėvų susirinkimai, tai kartais ateidavo tik tiek, kad vos buvo galima iš jų sudaryti komitetą. Tad reikėtų daugiau bendradarbiavimo tarp tėvų ir mokytojų. Tik vieniems ir kitiems dirbant ranka rankon, bus galima pasiekti geresnių rezultatų.

3. Kiek ir kokios pagalbos lietuviškoji šeima gauna ar galėtų gauti iš lietuviškųjų veiksnių: parapijų, organizacijų. Lietuvių bendruomenės? Kas čia taisytina ir kaip?

    Būtų labai gražu, kad lietuviškųjų parapijų mokyklose būtų dėstoma ir lietuvių kalba, kad vaikai būtų ruošiami prie sakramentų lietuviškai. Kai kur tai daroma. Dėl ko nebūtų galima to siekti visur? Jeigu visi kuriai nors lietuviškai parapijai priklausą lietuviai būtų vieningi ir sąmoningi, jeigu jie mandagiai, taktiškai, bet tvirtai to siektų, tai ir pasiektų. Klebonai ar vyskupai neturėtų priešintis, nes juk Šv. Sosto mintis šiuo klausimu yra labai aiški ir jau ne kartą pabrėžta, kad visi turi teisę Dievą garbinti savo gimtąja kalba.

    Organizacijos labai daug padeda išlaikyti lietuvybę. Daug greičiau nuo lietuviškosios bendruomenės nubyra tie, kurie nepriklauso ar nepriklausė jokioms lietuviškoms organizacijoms. Tik reikėtų ir čia daugiau bendravimo ir bendradarbiavimo tarp organizacijų vadovybės ir tėvų bei mokyklų. Būtų tikrai idealu, kad lietuvybės išlaikymui drauge dirbtų šeima, parapija, mokykla ir organizacijos. Jos turėtų viena kitą remti, o ne viena prieš kitą kovoti, kaip, deja, kartais pasitaiko.

    Lietuvių bendruomenės Švietimo taryba tiesioginiai rūpinasi lietuviškuoju auklėjimu. Gal dar nepakankamai yra parūpinta vaikams tinkamų skaitinių ir kitokių priemonių, bet jau ne kartą teko pastebėti, kad ir turimomis priemonėmis nepakankamai naudojamasi. Tėvai dažnai skundžiasi, kad nėra vaikams tinkamų skaitinių, bet kai pasiteirauji, tai jų vaikai niekad nėra matę kai kurių labai gerų ir net premijuotų knygų, kurios lentynose jau nuo seniai laukia pirkėjų ir skaitytojų. O kai sužinai kokį juokingai mažą prenumeratorių skaičių turi vienintelis vaikų laikraštėlis "Eglutė", tai nežinai, ar pykti, ar verkti.

    Tėvams čia reikėtų susitelkti ir padaryti rimtą sąžinės sąskaitą. Bent kartą pagaliau jie turėtų suprasti, kad tie asmenys, kurie redaguoja ir leidžia vaikams laikraštėlius ir knygas, tai daro ne pelno sumetimais, nes dažniausiai tai neša tik nuostolius. Jie tai daro tik iš idealizmo — norėdami padėti paprastai ne savo, bet kitų vaikams. Reikėtų pagaliau suprasti, kad organizacijų vadovai šaukia susirinkimus ir važiuoja į stovyklas ne savo, bet vaikų naudai ir malonumui. Reikia pripažinti, kad yra tėvų, kurie tai įvertina ir supranta, bet yra ir tokių, kurie tiems idealistams atsilygina tik pamazgomis, šmeižtais ir neprotingomis kritikomis.

    Viena jaunimo organizacijos vadovė skundėsi šiais žodžiais:

    — Parvažiavom iš stovyklos pervargę, nemiegoję, purvini. Autobusą pasitiko vaikų tėvai: išsipuošę, išsikvėpinę, su puikiais kaklaraiščiais ir frizūromis. Į išlipusius vadovus jie pažvelgė tokiu žvilgsniu, kuris lyg norėjo pasakyti: "Matote, kokią malonę jums darome, kad leidžiame vaikus į jūsų stovyklą!" Mes, lyg nepastebėję to žvilgsnio, maldavome: "Mieli tėveliai, padėkite iš autobuso iškrauti savo vaikų mantą, nes jau mūsų kojos linksta ir pūslėtos rankos labai nuvargę!" Bet kur tau! Argi jie tepsis savo rankas ir lies tuos nešvarius maišus! Ką padarysi... Kibom į darbą, kartais išgirsdami tik vieną kitą tėvelio ar mamytės šiurkščią pastabą, kad nėra tvarkos. Kai baigėm darbą, jau tėvai su vaikais buvo išvažiavę namo. Neatsisveikino... neištarė nė ačiū... o, bet juk gal mes nesusipratome jiems pasakyti ačiū, kad suteikė mums progos padirbėti dėl jų vaikų ir... dėl lietuvybės.

4. Mišrių šeimų ir lietuviškai nekalbančių vaikų problemos.

    Kaip Katalikų Bažnyčia, norėdama apsaugoti katalikiškąjį tikėjimą mišriose šeimose, reikalauja, kad nekatalikiškoji pusė pasižadėtų auklėti vaikus katalikiškai, taip ir tautiškai mišriose šeimose gal reikėtų reikalauti, kad nelietuviškoji pusė pasižadėtų išmokti lietuviškai. Toks reikalavimas, atrodo, būtų visiškai logiškas. Jeigu juodu vienas kitą tikrai myli, tai neturėtų būti per sunku ir vienas kito kalbą išmokti. Tokiu būdu ir bendravimas su vienos ir kitos pusės giminėmis būtų daug malonesnis.

    Bet visi žinome, kad vis dėlto ne tik mišriose šeimose lietuviškai nekalbančių vaikų pasitaiko. Tad ką su jais daryti? Ar jų nepriimti į lituanistines mokyklas ir jaunimo organizacijas, kad savo svetimos kalbos vartojimu neužkrėstų ir kitų, lietuviškai kalbančių? Tas "užkrėtimo" pavojus, žinoma, yra labai realus, bet tokiems vaikams neleisti dalyvauti mūsų jaunimo organizacijose arba lituanistinėse mokyklose būtų galutinis jų pasmerkimas atitrūkti nuo lietuviškosios visuomenės. Nėra kitos išeities, kaip tik steigti jiems atskiras specialias grupes ar klases. Pradžioje šiose grupėse būtų kalbama svetima kalba, bet pamažu reikėtų stengtis juos vis daugiau išmokyti lietuviškai ir įvesti į lietuviškai kalbančiųjų grupes.

    Šiam tikslui yra reikalingi specialūs vadovėliai, kurių mums dar labai trūksta. Prieš keletą metų jau sulaukėme labai gero šios rūšies vadovėlio "Introduction to Modern Lithuanian", bet reikėtų dar paprastesnių, labiau jaunesnio amžiaus vaikams pritaikytų knygelių.