DR. PETRAS MAČIULIS
Šių metų liepos 24 dieną lietuvių Šv. Kazimiero kapinėse, Čikagoje, palaidotas buvęs ilgametis Žaliakalnio Prisikėlimo parapijos klebonas ir Kauno arkivyskupijos kapitulos kanauninkas kun. Feliksas Kapočius.
Jo tėvas buvo aukštaitis iš Voltūnų kaimo, Žemaitkiemio parapijos, Ukmergės apskrities. Jis buvo pusvalakininkas ūkininkas ir dar priedo — kalvis. Motina — totorių kilmės, tur būt, dar iš tų senųjų vytautinių laikų Lietuvoje apgyvendintų totorių. Prisimindamas savo senelį, kurio pavardė buvo Mimm, kanauninkas mielai pasakodavo apie jį ir apie jo viešnagę Voltūnuose. Kapočių šeimoje augo keturi vaikai: du broliai ir dvi seserys. Jaunesnysis broliukas mokėsi Marijampolėje pas marijonus; sportuodamas persišaldė ir po trumpos ligos mirė. Viena sesuo mokytojavo, dabar jau pensininkė, gyvena Anykščiuose. Kita išaugino gražią Gimbaragių šeimą ir prieš keliolika metų mirė.
Su velioniu susipažinau ir susidraugavau 1913 m. Kauno kunigų seminarijoje, nors jis buvo vienu kursu už mane vyresnis. 1914 m. pirmojo pasaulinio karo audrai atslenkant prie Kauno, visos mokyklos buvo iškeltos. Kitiems mokslo metams Kauno kunigų seminarija išsinuomavo Brazdžio dvaro patalpas netoli Troškūnų, Vašakėnuose, kur tesutilpo pirmas ir antras kursas pirmąjį pusmetį, o antrąjį pusmetį čia buvo sutalpinta trečias ir ketvirtas kursas, tad su busimuoju kanauninku taip ir neteko daugiau susitikti.
1915 metais vokiečiai užėmė visą Lietuvos teritoriją iki Dauguvos. Seminarijos auklėtiniai išsisklaidė, dalis atsirado Peterburge, kur ir baigė mokslus. Kai aš buvau pasiryžęs ties Kupiškiu pereiti rusų linijas, kunigai atgrasė, nes rusai galėjo įtarti vokiečių žvalgu.
Vyskupui Pr. Karevičiui per Švediją grįžus iš Rusijos į Kauną ir iš vokiečių atgavus bei atremontavus pirmųjų rūmų išgriautą sieną, 1917 m. rudenį buvo sušaukti tie seminarijos auklėtiniai, kurie 1915 m. nebuvo pasišalinę į Rusiją. Susirinko beveik pusė buvusiųjų klierikų, ir vėl prasidėjo intensyvus darbas, nepaisant mitybos nepriteklių ir sunkumų juos įvežti į miestą pro vokiečių sargybas.
Pirmieji šventimai po 1915 m. įvyko 1918 m. birželio 3 dieną, kada ir diakonas Feliksas Kapočius priėmė kunigystės sakramentą. Pirmiausia jis vikaravo Šėtoje pas žinomą rašytoją Žalvarnį. Čia jam teko susiremti su dvarininkais, kurie save laikė lenkais, o savo dvaruose darbininkus laikė tik darbo jėga, labai mažai tesirūpindami jų žmogiška padėtimi. 1919 metais tekdavo susidurti ir su pasklidusiais raudonarmiečiais bei jų pakalikais. Norėdamas išvengti kerštavimų iš pasalų, vykdamas pas ligonius, apsirengdavo darbininko drabužiais. Sunkiai persirgęs šiltine ir palaidojęs savo broliuką, kun. F. Kapočius iš Šėtos buvo atkeltas į Kauną katedros vikaro pareigoms.
Vienas Žaliakalnio sklypų savininkas padovanojo Kauno kurijai kelis sklypus žemės, kad ji tenai įsteigtų naują parapiją ir pastatytų bažnyčią. Kurijai priėmus sąlygas, pirmuoju busimosios parapijos administratorium buvo paskirtas kun. Petras Vaitekūnas, bet paskui jis buvo nukeltas į Jonavą, o jo vieton 1927 m. paskirtas kun. F. Kapočius.
Sklypas siekė Savanorių plentą Aukštaičių gatvės kampe, kur buvo du nedidukai vienaaukščiai mediniai namukai. Vienas namukas buvo laikinai paverstas bažnyčia, o kitas klebonija. Eidamas pro šalį, niekas nepagalvodavo, kad tai "bažnytiniai pastatai". Didesniam žmonių patogumui kun. Kapočius pirmiausia pastatė erdvesnės salės išvaizdos bažnytėlę, pavadintą Prisikėlimo parapijos bažnyčia.
Kai Žaliakalnio ąžuolyne buvo paskirta apie pora šimtų sklypų namams statytis, tuoj čia pradėjo kurtis jaunos valsybės valdininkai. Žaliakalnis išsiplėtė, padidėjo, ir Prisikėlimo parapijoje buvo sunku visiems besutilpti. Tad vienas kun. Kapočiaus vikarų (buvęs savanoris) netoli Geležinių vartų pastatė naują bažnyčią, įkurdamos šv. Antano parapiją. Taip Žaliakalny atsirado dvi parapijos, kurios atliko didelį miesto pakraščių atlietuvinimo darbą.
Daugeliui kauniečių pažįstama "Brazilka" buvo kaip tik Prisikėlimo parapijos pakrašty ties septintuoju fortu. Klebonas jautė pareigą ir šios vietos gyventojus lankyti, norėdamas pamatyti jų gyvenimo vargą. Kan. Kapočius pasakojo, kad vienas tų gyventojų pasiūlęs sudėti bent po pusę lito, nes juk ir kunigui reikia gyventi... Buvę surinkta apie 83 litai. Prie "didelių" žmonių galima prieiti per jų tarnus, o prie mažųjų — tik per jų širdis.
1929 m. kun. F. Kapočius buvo paskirtas Kauno dekanu. 1931 m. kun. F. Kapočiaus iniciatyva buvo pradėtas Lietuvos tautinis eucharistinis kongresas, kurio metu Petro Vileišio aikštėje, vyriausybei su prezidentu dalyvaujant ir žmonių minioms susirinkus, Lietuva buvo paaukota Švč. Jėzaus Širdžiai. Tai pirmas toks įvykis Lietuvos padangėje. Šitą kun. Kapočiaus žygį dvasinė vyresnybė įvertino ir pakėlė jį Kauno kapitulos kanauninku.
Jo veikla čia nesustojo. Jam kilo didingas sumanymas — pastatyti Kaune Lietuvos prisikėlimo paminklą, didelę gražią bažnyčią. Šiai idėjai įvykdyti jis pašventė visą savo sumanumą ir energiją, pasiekdamas net JAV lietuvius. Pastatyti šiai bažnyčiai reikėjo trijų milijonų litų. Kan. Kapočiaus pasiryžimo dėka ši paminklinė bažnyčia buvo pastatyta. Klebonas su dviem vikarais nepasistatė sau nė klebonijos — visos lėšos buvo telkiamos Prisikėlimo bažnyčios statybai.
1944 m. buvo įspėtas, kad raudonieji uždės ant jo galvos savo leteną, todėl su arkiv. J. Skvirecku ir savo vikaru kun. S. Morkūnu pasitraukė iki Austrijos sostinės Vienos, o po kiek laiko mūsų vyskupų buvo nurodytas kandidatu į popiežiaus Pijaus XII įsteigtos III-osios misijos pirmininko postą. Kan. Kapočiui pasisekė susirasti tinkamą būstinę, pasitelkti geriausius bendradarbius ir tvarkyti lietuvių pabėgėlių religinius reikalus.
Vatikanui panaikinus misijas, kan. Kapočius atvyko į JAV, bet lietuviškose parapijose nepasisekė susirasti kampelio. Tik airių kilmės kun. Shea pasikvietė mūsų kanauninką patalkininkauti naujai steigiamoje Angelų Karalienės parapijoje. Čia jis greitai įsigijo žmonių pasitikėjimą ir pagarbą ne tik sau, bet ir visai katalikiškajai Lietuvai, su kuria jis labai gražiai stengėsi supažindinti amerikiečius, pasitelkdamas ir dail. K. Varnelį, kurio kūryba puošia šios bažnyčios didįjį altorių. Daug jis nesiskardeno, bet garsino savo mielą Lietuvėlę, kaip geriau išmanydamas, panaudodamas tam tikslui visas progas. Beje, gal nedaug kas težino, kad be kan. Kapočiaus tiesioginės paramos ir didysis išeivijos kultūros paminklas — Lietuvos Enciklopedija vargu būtų išvydusi pasaulį. Pradžioje buvo gauta stambi seserų - vienuolių paskola, kurią jis garantavo.
Šios kelios eilutės teprimena visiems lietuviams, tėvynėje ir išsisklaidžiusiems visuose žemynuose, kad Lietuva turėjo ir tebeturi šviesių asmenybių — idealistų. Baigdamas norėčiau pakartoti R. Tagore žodžius: "Mūsų susitikimas ir suartėjimas yra lyg žuvėdrų ir bangų susitikimas. Žuvėdros nulekia, bangos nurieda — ir mes išsiskiriam''.