Spausdinti

FIVE EASY PIECES

    Vienas dabartinis Amerikos filmų žanras “the road film” įamžina ištisai keliaujantį anti-herojų. Jis yra užsilikęs posūnis 19 a. Amerikos “Western” herojus, kuris jodavo per Rocky kalnus vienišas, laisvas, narsus ir nepaliečiamas. Naujasis anti-herojus, atsisakydamas materialistinės visuomenės vertybių, stengiasi rasti gilesnę gyvenimo prasmę. Išsižadėjęs bet kokių atsakomybių — šeimos, draugų, nuolatinio darbo — savo nevaržomam pasirinkimui neranda lengvų atsakymų. Rašytoja Adrien Joyce ir režisierius Bob Rafelson filme Easy Rider parodo dviejų jaunuolių nutikimus ir iliuzijas, važiuojant per kraštą. Susidūrimas su “anti-hippie” šautuvų realybe galutinai nutraukia jų kelionę. Šį kartą Rafelson ir Joyce filme Five Easy Pieces prideda savigarbos atsisakymą.

     Vyresnio amžiaus jaunuolis Robert Dupea (Jack Nicholson), palikęs turtuolių tėvų namus, dirba alyvų laukuose Kalifornijoje. Gyvena su padavėja Rayette (Karen Black) ir prisiima paprasto “hard-hat” darbininko elgesį: laisvalaikiu eina “bowling”, geria, uliavo-ja. Pirma skirtingo auklėjimo žymė pasirodo muzikos skonyje: Rayette turi pretenzijų į “country-music” hillbilly dainininkes; jis ruošėsi būti koncertų pianistas. Pradeda jam įkyrėti ir darbo draugas; dar sužino kad Rayette laukiasi. Spiovęs meta viską ir aplanko pianistę seserį. Jinai praneša, kad tėvas turėjo priepuolį. Važiuodamas pamatyti tėvo, Robert apgalvojęs pasiima savo merginą, bet paskui ją palieka laukti viešbutyje.

     Atskiros įdomios scenos pertraukia jų kelionę į namus ir perduoda ritminiai keliautojų nuotykių rinkimą, vagykloje užsispyrusios padavėjos pajuokimas; merginos “hitchhiker” “nekalbingumas” aiškinant jos priežastį važiuoti į Aliaską — “žmogus” tenai dar nėra suspėjęs užteršti gamtos.

     Robert randa savo namuose, Puget Sound saloje, jaunystės pėdsakus: eilę repeticijom kambarių, muzikos talento iškėlimą, gamtos artumą, seną tėvą. Jam neaktualumas nepasikeitęs — čia nieko nėra veikti. Pavilioja brolio sužadėtinę dienai, bet nesugeba gyvenimui: Robert prašo meilės, “jos pats nei sau, nei kitiems neturėdamas”. Jis parklupęs išpažįsta paraližuotam tėvui, jog nežino, jei dabar ir galėtų susikalbėti su juo, ar būtų kokios prasmės: mažai bekalbėjo ir prieš išvykimą. Pasilieka vaizdas aristokrato tėvo įžiūrinčių akių.

     Kai nelauktai Rayette atvažiuoja, pirmas žvilgsnis atskleidžia visiems jo kasdienines aplinkybes — jinai išsiskiria, kaip višta tarp povų. Robert, neapkentęs padėties, įsodina ją į automobilį ir išdumia. Važiuojant jinai čiulba, čiulba; jis nieko nesako. Pasukus į gazolino stotį, Rayette į kavinę įeina, o Robert tuo tarpu įsiprašo kelionę iš malkų vežėjo. Jai išėjus, jau jis keliauja į naujus horizontus.

     Geriausiai Robert Dupea charakteri apibūdino scena pradžioje filmo, jam su draugu važiuojant perpildytu mašinų greitkeliu į darbą. Priešaky stovi neuždengtas sunkvežimis, kraustant seną pianiną. Atsibodus nejudant laukti, Robert palieka draugą automobilyje, užsilipa į vežimą, sėda ant suolo ir pradeda skambinti.

     Rėžia sugadintos stygos, kurių lyg ir negirdi simfoniniam kūriny. Judėjimui prasidėjus, draugas perspėja jį, kad vežimas jau suka iš kelio. Nekreipdamas dėmesio ir tą kartą, Robert iškeliauja į kitus horizontus. Pasilieka ištikimas ne sau, bet savo lengvai melodijai.

Five Easy Pieceslaimėjo premiją 1970 m. Niujorko filmų festivalyje.

RYAN’S DAUGHTER

     Režisierius David Lean, praleidęs trejus metus ir trylika milijonų dolerių, sukdamas Ryan’s Daughter, galėjo sukurti gražų meilės interliudą, arba pristatyti 1916 m. airių sukilimą prieš anglus, arba atvaizduoti kaimo gyvenimą pajūryje, bet kažkaip neįstengė nei vienos iš tų trijų temų apibūdinti, ir mėginta sintezė tikrai neįvyko. Iš kino išėjęs, atsimeni galingą audrą (gal spalvingiausia, ryškiausia audra filmų istorijoje), bet to neužtenka atpirkti išsėdėtas valandas. Lieka atmintyje visa eilė gražių, puikiai sukombinuotų atskirų paveikslų, tiktai ne filmas.

     Jauna airė, Rosy Ryan, išteka už savo buvusio mokytojo, o jau po pirmos vedybų nakties tebesvajoja apie ką nors truputį įspūdingesnį. Ir visi pasąmonės norai išsipildo, kai pasirodo jaunas gražus anglų herojus, tik ką grįžęs iš karo lauko, perimti anglų karių airių kaime. Sužeistas Major Dorian (Christopher Jones) vos kelis žodžius turi pratarti, kai jau su Rosy (Sarah Miles) atsiranda miške. Tada, vietoj aistringos meilės scenos, pasirodo Hollywood plastikinio stiliaus balti kūnai žaliame fone su raudona skarele kontrastui. Sensualizmas virsta juokais. Jos vyras (Robert Mitchum) pirmą kartą pasipriešina jos užsiėmimams, pats išbūdamas pakrantėje dvi dienas.

     Antra intriga yra Rosy’s tėvo šnipinėjimas anglams, kai pats visiems giriasi, kad gauna savo įsakymus tiesiog iš airių sukilėlių vado. Kai ginkluoti airių partizanai slaptai laivais atplaukia (čia ta lemtinga audra pasirodo), tėvas “begelbėdamas” juos išduoda anglams, o Rosy’s Major privalo airius suimti. Visi kaimiečiai mano, kad Rosy savo tautiečius išdavė. Suėję airiai ją tokiu žiaurumu užpuola, kad lauki Rosy’s greitos mirties, o kai tik plaukus apkerpa, tai atrodo, kad galėjo būti daugiau įtikinantis priėjimas prie tos scenos. Iš to viso svarbaus politinio judėjimo sužinai, kad airiai anglų neapkenčia.

     Paskiros scenos mėginamos sujungti kaimo durneliu - nebyliu (John Mills), kuris pasirodo visai nelauktai. Jis pasidaro Rosy’s išdidumo simbolis: pirmose scenose Rosy juo pasibaisėja, kai gale filmo Iškeliaudama turi jį pabučiuoti. Trevor Howard parodo airių humoro, vaidindamas kaimo kleboną — angelą sargą.

     Režisierius Lean ypatingai gerai moka technikinę filmų dalį paruošti, bet bešlifuodamas savo filmus, esmę nubraukia. Jo “subtilūs” simboliai įstringa į akis: virpančios lelijos naktį ir medžių šlamėjimas; maža mokinė pamilusi mokytoją, kartodama Rosy’s istoriją. Gražios gėlės, mergaitės ir įspūdingi Airijos gamtovaizdžiai, bet visa tai prisideda tik prie paviršutiniškų detalių pynės iškėlimo, o ne prie prasmės. Muzikiniai momentai nulemia ne tik įtampą, bet ir vaizdinius bruožus. Viskas taikoma žiūrovą sužavėti tai minutei, neatsižvelgiant į filmo mintį, ritmą ar eigą. Iš intymios meilės istorijos Lean padarė monumentalinį spektaklį, kad prilygtų jo kitiems filmams (Bridge on the River Kwai, Lawrence of Arabia, Dr. Zhivago), bet jaunos mergaitės svajonės, belakstant jūros pakrantėje, neįstengia užpildyti epinių rėmų. Galva pradeda svaigti; blaivesnis protas liktų po gero vyno stiklo.

Marija Smilgaitė