Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S. J. PatarėjasPROF. PETRAS JONIKAS

DATOS RAŠYMAS

     Ne kiekviena tauta vienodu būdu rašo datas. Ir lietuviai, nusižiūrėję į kitus, vieni rašo vienaip, kiti kitaip. Pvz. amerikiečiai pirmiausia rašo mėnesį, paskui dieną ir pagaliau metus. Daugelis kitų tautų pirmiausia rašo dieną, paskui mėnesį ir metus. Mes, lietuviai, datas, rašome tokia tvarka: metai, mėnuo, diena. Atrodo, kad šis vartojimo būdas yra ir logiškas, nes pirmiausia rašoma tai, kas pastoviausia — metai, paskui mėnuo ir pagaliau diena, kuri greičiausiai keičiasi. Išreikšdami datą ne žodžiais, bet skaičiais, metus ir dienas mes rašome arabiškais skaitmenimis, o mėnesius — romėniškais, pvz. 1971 metų vasario mėnesio 16 dienos datą taip rašome: 1971. II. 16. Tai yra pats trumpiausias rašymo būdas. Kai kurie vartoja ilgesnę formą, pvz.: 1971 m. vasario mėn. 16 d. Žinoma, galima rašyti vienaip ar kitaip, bet visuomet turi būti ta pati tvarka: metai, mėnuo, diena. Nebūtų gera minėtą datą taip rašyti: 16.II.1971. Tai nebūtų lietuviškas, bet svetimas rašymo būdas.

APIE SVEIKINIMĄSI IR DĖKOJIMĄ

     Vieni sveikindamiesi sako: labas rytas! laba diena! labas vakaras! o kiti: labą rytą! labą dieną! labą vakarą! Abi formos — vardininkas ir galininkas — yra geros ir taisyklingos. Vienose tarmėse labiau prigijęs vardininkas, kitose — galininkas. Sakydami labas rytas, mes norime išreikšti mintį: linkiu, kad šios dienos pradžia, šis rytas būtų labas (geras, laimingas). Sakydami labą rytą, tartum duodame rytinę dovaną — gerą žodį (plg. liaudies dainą: Aš jai daviau labą rytą, ji mannė žodelio). Nors negalima peikti sveikinimų, išreikštų galininko linksniu, tačiau vardininkas daugiau įsigalėjęs, tad bendrinei kalbai teiktinesnis.

     Su artimais žmonėmis — bičiuliais, draugais, broliais, seserimis — galima sveikintis ir trumpąja forma: labas! Be reikalo mes stumiame iš savo kalbos seną lietuvišką pasisveikinimą sveikas: sveikas, bičiuli! sveikos, mergaitės! sveikas atvykęs! sveikas gyvas! sveikas drūtas! Tokias pasisveikinimo formas labai dažnai vartoja liaudis savo šnekamojoje kalboje, bet jos labai geros ir inteligentams. Reikėtų jas atgaivinti, nes tai praturtintų mūsų kasdieninę kalbą. Tik reikia nepamiršti, kad su vyresniais už save asmenimis sveikintis trumpąja forma labas arba sveikas būtų nemandagu.

     Žodis sveikas plačiai vartojamas liaudies šnekamojoje kalboje ir atsisveikinant: lik sveikas! likite sveiki! Dažniausiai mes esame įpratę atsisveikinti žodžiu sudie(v), bet nepeiktini ir tokie pasakymai: viso labo! viso gero! viso geriausio! Taip pat dažnai sakoma: iki pasimatymo! iki susitikimo! o artimi draugai dabar dažnai vartoja ir sutrumpinimą: iki! Su draugais atsiskir-dami, kartais pasakome: tuo tarpu! šiuo tarpu! kol kas!

     Vakare, eidami gulti, atsisveikiname, tardami labanaktis arba labanakt. Nebloga ir kilmininko forma — labos nakties. Tai linkėjimas, kad naktis būtų laba (gera, laiminga). Linkėjimų, išreikštų kilmininko linksniu, vartojame ir daugiau. Valgantiems linkime gero apetito, išvažiuojantiems — laimingos kelionės, sėkmės, laimės, gerų atostogų. Tiktai labo ryto ar labos dienos neįprasta sakyti.

     Dar pora pastabėlių ir dėl padėkos žodžių. Dėkingumą paprastai išreiškiame žodžiais: dėkui! ačiū! labai ačiū! nuoširdžiai dėkoju! esu labai dėkingas! Visi šie pasakymai yra geri ir vartotini. Bet yra negera, kad vienas kitas kartais pasako: didelis dėkui! didelis ačiū! Tai vertiniai iš rusų kalbos, todėl nevartotini. Kai jaučiamės nepaprastai dėkingi, tą savo dėkingumą galime išreikšti, kartodami prieveiksmį: labai labai dėkui! labai labai ačiū!

     Kai kas prikiša, kad žodžiai dėkui ir ačiū yra skoliniai iš gudų kalbos. Šiuo klausimu yra rašęs V. Urbutis savo straipsnyje "Dabartinės baltarusių kalbos lituanizmai" (Baltistica, V(l), p. 49). Jisai sako, kad dėkui yra atkeliavęs iš gudų, bet ačiū gudai galėjo pasiskolinti iš lietuvių.

UŽMIRŠTOJI BANDELĖ

     Dažnai girdime sakant: Aš labai mėgstu saldžias bulkutes. Nusipirkau svarą bulkos (=pyrago). Tai nevartotini skoliniai. Mes nuo senovės turime savą žodį bandelė, tik jis dabar yra labai užmirštas. Reikėtų jį dažniau vartoti vietoj nelietuviškos bulkutės. Sis žodis yra gyvas mūsų tarmėse, pvz.: Bandelė minkšta kaip pūkas (Vabalninkas). Sukepė bandelės į kaulą (Pociūnėliai). Gydū-gydū kateles, keps močiutė bandeles (Daukšiai). Iš miego bandučių nekepsi (Leipalingis).