Marija Smilgaitė

HUSBANDS

     John Cassavetes savo naujausiame filme “Husbands” toliau praplečia savo improvizacinės vaidybos techniką, kurią vartojo filmuose “Shadows” ir “Faces”, mėgindamas tiksliau atvaizduoti realybę. Režisierius - autorius nustatė gaires, o patys aktoriai pasirinko jiems sklandžiausią atlikimo būdą ir dialogo formą. “Husbands” parodo ne kasdieninį gyvenimą, bet žmogaus vaidybą realiame pasaulyje — jo komišką pasielgimą, atsisakant individualumo.

     Pasirinktas metodas ypač atitinka tematikos — trijų vyrų bičiulystės — apibūdinimą. Ketvirtasis draugas tik ką miręs, ir jie — Harry (Ben Gazarra), Archie (Peter Falk), Gus (John Cassavetes) — pergyvena ne tik jo pasitraukimą, bet ir savo pusamžio krizę, artėjant senatvei. Po laidotuvių nė vienas nenori grįžti namo ir būti savosios šeimos galva. Pasilikdami visi trys drauge, jie galvoja išlaikyti savo jaunystę, bet pasirodo labai nesubrendę. Savo atskiras mintis ir valias sulieja draugėn: dvi dienas girtuokliauja, trankosi, žaidžia krepšinį, plaukioja baseine, juokauja, stumdosi. Vėliau pasirodo gėrimo pasekmės. Sergant ir kalbantis, pasirodo pirmasis nesklandumas — Harry jaučiasi atstumtas. Mirusysis buvo jo artimesnis draugas. Dabar liko du prieš vieną.

     Pagaliau visi apsisprendžia grįžti namo ir paskui važiuoti į darbą. Namie supykusi žmona taip įrūstina Harry, kad tik draugai jį pajėgia sulaikyti. Harry nutaria skristi į Londoną. Prie jo prisideda ir kiti du. Atvykę į Londoną, pirmiausia jie nueina į “gambling casino” pinigų išsilošti, bet nesiseka. Paskui mėgina laimę su moterimis. Pagaliau Gus ir Archie, pagalvoję apie savo vaikus ir šeimas, nutaria baigti tuos kvailiojimus ir grįžti namo. Nueina pas Harry, bet tas, prisikvietęs merginų, nutaria kitaip tvarkytis.

     Visi trys savo vaidmenis gerai atliko. Jų pajėgumas dirbti improvizaciniu metodu sukūrė šį filmą. Atsirado aktuali kalba be literatūrinių sunkumų: pirmiausia nustatoma mintis, o paskui atitinkami žodžiai yra paties aktoriaus pritaikomi. Spontaniškumas matosi, bet mintis ir jausmai vis nerimtai perduodami — viskas sakoma juokais. Geriau suvokti prasmę paliekama gestais ir mimika. Victor Kemper filmavimas dar labiau išryškina filmo mintis: laidotuvių sceną, pasistumdymą, einant Niujorko gatvėmis, ėjimo rungtynes ir t. t.

     Pagrindinis filmo trūkumas — ilgumas. Jisai susidaro iš tų įdomiųjų improvizacinės vaidybos scenų. Norint pasiekti įdomumo tašką, kai kurios scenos turėjo būti ilgai tęsiamos. Tai ir neleido sutrumpinti filmo. Žinoma, Cassavetes visų nepritrauks, bet vis tiek pasiliks vienas iš pačių originaliausių filmų režisierių Amerikoje.

LOVE STORY

     Vyras sėdi žiemą Central Parke. Sušalęs. Visur pilna sniego. Vaizdas priartėja prie žiūrovo. Vyras klausia: “Ką gali sakyti apie dvidešimt penkerių metų mirusią mergaitę? Tai, kad ji buvo gabi, graži, mylėjo Mozartą, Bachą, Beatles ir mane”. To ir užteko filmui tapti kandidatu į Oscar premijas, o išspausdintam tekstui tapti labiausiai perkama knyga visame krašte.

     Oliver Barrett IV (Ryan O’Neill), Harvardo universiteto studentas, įsimyli Jennifer Cavilleri (Ali McGraw) iš Radcliffe. Jis yra vienos didžiausių turtuolių šeimos sūnus, anglosaksas, protestantas. Jos tėvas, italas, katalikas (John Marley), yra pyragaičių kepėjas. Kai juodu nori tuoktis, jo tėvas (Ray Milland) leidžia apsispręsti: laukti dvejus metus, kol baigs mokslą, arba vesti ir studijuoti be jo piniginės paramos. Užsispyręs Oliver tuojau veda. Jennifer jį išlaiko, per tuos dvejus metus dėstydama muziką privačioje mokykloje ir dirbdama vasaros stovykloje. Jo tėvai prisiunčia pakvietimą atsilankyti. Jennifer stengiasi juos sutaikyti, bet Oliver atsisako net telefonu kalbėti su tėvu. Ji išlekia pro duris. Oliver jos ieško po visus universiteto pastatus, kol pagaliau randa sušalusią prie namų laiptų. Jis nori atsiprašyti, bet ji pasako, kad “meilei nereikia atsiprašymų”. Juodu gyvena kukliai, valgydami tik sumuštinius su riešutų sviestu, kol jis baigia mokslus ir pradeda advokatauti. Išsikrausto į kitą butą ir nori šeimos, bet, jam nuėjus pas daktarą pasiteirauti apie abiejų sveikatą, sužino, kad žmona serga nepagydoma liga. Prieš Kalėdas Jenny miršta. Oliver, eidamas pro duris, susitinka tėvą. Tėvas nori atsiprašyti, bet sūnus atsako jos žodžiais, kad nereikia. Liūdnas nueina į parką pasėdėti.

     “Love Story” autorius Eric Segal pasinaudoja sena Pelenės pasaka, bet nutraukia laimingas vedybas romantiška mirtimi. Francis Lai muzika tik persunkia scenas sentimentalumu ir trukdo žiūrovui įsigilinti į veiksmą. Milland ir Marley vaidyba pagyvina jiems nustatytus tėvų stereotipus. O’Neill ir McGraw vaidyba taip pat gera, neperdėta.

     Pačios gražiausios scenos vyksta be kalbų: žaidimas sniege, hockey rungtynės, čiuožimas ant ledo, pasivaikščiojimas lyjant ir t. t. Režisierius Arthur Hiller įdomiai atvaizdavo jaunosios susitikimą su tėvais, vartodamas “grįžimo” metodą (flashback). Oliver atveža Jenny į namus, bet, vos įėjus pro duris ir su tėvais pasisveikinus, nori važiuoti atgal. Kitoje scenoje juodu jau automobiliu dumia, o žiūrovas grįžta į namus sužinoti, kaip tėvai reagavo į Jenny.

     Gale filmo, sužinojus, kad Jenny mirs, Oliver ją kviečia kelionėn į Europą, kur ji anksčiau manė studijuoti muziką. Jenny atsako, kad norinti tik pabūti su juo kartu.