Spausdinti

JAUNIMAS DABARTY IR ATEITY

     Atsakydama skaitytojai iš Rockfordo, kuri š. m. kovo mėn. numeryje pareiškė nepasitenkinimą kai kuriomis mintimis premijuotame rašinyje “Jaunimas dabarty ir ateity” (sausio mėn. nr.), noriu pabrėžti, kad yra didelis skirtumas tarp tikslo ir priemonių tam tikslui siekti.

     Skaitytoja rašo: “Autorė, atrodo, tiki, kad hipių šūkiai teisingi, nes juk ‘jie išreiškia viso jaunimo svajones ir siekimus’. Peršasi išvada, kad autorė tiki, jog hipiai ir kiti į juos panašūs gali patobulinti ir blogą santvarką, kurioje jie gyvena”.

     Savo rašinyje pabrėžiau, kad “nežinodami, kaip konstruktyviai pasireikšti, jie kelia riaušes ir, lyg maži vaikai, daužo langus... bet, nelaimei įvykus, išsigąsta ir spokso, lyg verkšlendamas vaikas, į tai, ką padarė”. Tai nėra naudojamų priemonių pateisinimas, bet apibrėžimas problemos, kai tie, kurie ko nors trokšta, nežino, kaip tai pasiekti, ir siekdami dažnai suklysta. Toliau straipsnyje rašoma: “Žmogus, kuris nori pabėgti nuo atsakomybės, vartodamas piliules ar ką kita, save apramina, bet problemos neišsprendžia”. Kaip jaunimui reikėtų konkrečiai reikštis, buvo duotas pavyzdys, primenant Harvardo studentų pastangas informuoti žmones ir kelti susidomėjimą tuo, kas aplink juos vyksta. Taip pat buvo duotas Kent universiteto pavyzdys, kaip revoliucionieriai moka greitai pasinaudoti įvykiais savo tikslams siekti: “Dabar jų vadai šaukte šaukia kovon, užuot naudojus tą pavyzdį sustabdyti bereikalingoms riaušėms ir ieškojus kitų būdų savo tikslui pasiekti”. Tai nėra pateisinimas, o tik patvirtinimas to, kas vyksta.

     Viso jaunimo svajonės ir siekimai vis tiek, manau, yra vienodi. Nežinau žmogaus, kuris netrokštų laisvės pasireikšti, kuris nenorėtų taikos sau ir kitiems, kuris nesiektų meilės ir teisingumo. Skirtumas yra tik priemonėse tiems tikslams siekti: vienos yra geros, kitos blogos.

G. Juozapavičiūtė

TRADICINĖ AR MODERNI POEZIJA?

     Kalbantis su žmonėmis ir sekant spaudą, galima pastebėti, kad ir poezijoje bei mene yra ne mažiau nesutikimų ir skaldymųsi, negu politikoje. Vieni visiškai niekina tradicine forma (su rimu ir ritmu) parašytus eilėraščius, o kiti negali pakęsti tų modernių eilėraščių, kuriuose tyčia vengiama ne tik rimo ir ritmo, bet nededama net jokių skyrybos ženklų, nebojama nė kitų kalbos ar gramatikos taisyklių. Tą pat galima pasakyti ir apie tradicinį bei modernųjį meną.

     Tradicijos gerbėjai galvoja, kad tas modernizmas mene ir poezijoje yra tik laikinis blaškymasis — praeis kiek laiko, ir vėl bus grįžtama prie tradicinių formų. Modernizmo mėgėjai mano, kad reikia žmones pamažu “perauklėti” ir pripratinti prie dabartinių meno bei poezijos formų, kurios esą įdomesnės ir prasmingesnės už buvusiąsias.

     Sunku tikėtis, kad čia būtų kada nors prieita vienos nuomonės arba kuri nors pusė “kapituliuotu”. Gal taip pat nėra rimta, kad net spaudoje kai kurie niekina tradicine forma parašytus eilėraščius, o kiti visiškai neišmanėliais laiko modernistus. Gal būtų išmintingiausia laukti ir žiūrėti, į kurią pusę kryps mūsų poezija ir menas. Noriu pagirti “Laiškus Lietuviams”, kad šiuo atžvilgiu jie neina aklai viena kryptimi. Juk šiame žurnale teko matyti ir modernaus, ir tradicinio meno kūrinių. Čia buvo ir tradicine, ir ultramodernia forma parašytų eilėraščių. Man atrodo, kad šis kelias yra teisingas. Linkėčiau, kad ir toliau juo būtų einama. Niekas tada negalės skųstis, nes viename ar kitame numeryje ras tai, kas jam patinka.

     Vis dėlto į tą “naująją” poeziją aš žiūriu labai skeptiškai. Gerai, jeigu sakoma, kad rimas ir ritmas nėra būtinas, kad gera poezija gali būti ir be jų, tai vis tiek turi būti bent gili mintis ar įdomūs vaizdai. Bet kartais toje “naujojoje” poezijoje nėra jokios suprantamos minties, nėra nė suprantamų vaizdų. Jeigu tik pats poetas supranta, ką jis nori pasakyti, tai kam tuos savo eilėraščius siunčia spaudai?

     Visuomet aš galvodavau, kad rašyti gerus eilėraščius yra daug sunkiau, negu parašyti straipsnį. Jeigu nori parašyti gerą eilėraštį, turi gerai mokėti kalbą. Bet aš pažįstu daug jaunuolių, kurie jokiu būdu nesugebėtų parašyti net trumpučio straipsnio, nes jų lietuvių kalbos mokėjimas yra per menkas, tačiau jie pila vienas po kito tuos moderniuosius eilėraščius, dėdami žodį po žodžio, eilutę po eilutės. Teko patirti, kad kai kurių jų pačių vartojamų žodžių prasmės jie visai nežino arba juos pavartoja visai kita prasme. Žinoma, tokių eilėraščių prasmės niekas nesupranta, bet gal dėl to juos ir vadina moderniais.

     Būčiau labai laiminga, jeigu atsirastų koks nors kompetentingas asmuo ir šiuo klausimu parašytu straipsnį, paaiškindamas, kur yra tų moderniųjų eilėraščių grožis, kokie jie turi būti, kad juos būtų galima vadinti eilėraščiais, ir ko juose ieškoti. Manau, kad toks straipsnis daugeliui būtų labai naudingas.

Poezijos mėgėja

KĄ DARYTI, KAI ESI ŠMEIŽIAMAS?

Gerbiamas ir mielas Redaktoriau,

     Jūsų redaguojamas žurnalas visuomet yra mielas svečias mūsų namuose. Jį nuo pradžios iki galo perskaitome mudu su žmona, bet mielai skaito ir vaikai. Stebėjausi, kad atsiranda tokių nedaug išmanančių, kurie visiškai prašovė pro šalį, kritikuodami kai kuriuos jūsų žurnalo straipsnius. Kritika iš esmės nėra blogas dalykas, bet kai jos vardu pasipila tik nekultūringi užsipuolimai ir šmeižtai, tai labai skaudu, kad yra tokių mūsų tautiečių.

     Šia proga norėčiau Jus paklausti, koks būtų geriausias būdas kovoti prieš visokius šmeižėjus. Mano šeima taip pat nuo kai kurių asmenų yra visiškai nekaltai nukentėjus. Aš į tai nedaug dėmesio kreipiu, bet mano žmona dažnai ašaras lieja.

Su tikra pagarba,

J. M.

Gerbiamasis,

     Be reikalo Jūsų žmona dėl tokių visiškai nepagrįstų šmeižtų ašaras lieja. Tie šmeižėjai jos ašarų tikrai neverti. O kaip patartina tokiais atvejais elgtis, kai kiti neteisingai juodina, apkalba, šmeižia? Gal būtų geriausia prisiminti ar paskaityti šią Petro Armino sueiliuotą pasakėčią:

Per kaimą sutemus keleiviu du ėjo
Ir meiliai tarp savęs patyka kalbėjo.
Tik štai iš po vartų sulojo šunytis,
Pamatė keleivius ir ėmė juos vytis.
Ir antras, ir trečias išbėgo ant kelio
Ir taip susirinkę lojo ant žmogelių.
Jau akmeniu mesti keleivis viens taikė,
Bet antras jo sėbras jam ranką sulaikė:
“Ak, broli, palauki, ar gali tikėti,
Kad akmeniu šunį priversi tylėti!
Keliaukiva mudu, nusibos jiems loti,
Matys, jog nebijom, ir turės nustoti!”
Teisybę pasakė: vos varsną nuėjo,
Jau šunys mažumą nutilti pradėjo;
Kad prieteliai verstą kokį nukeliavo,
Jau šunys gulėjo visi namuos savo.
Žmogeli! Jei tavo yr sąžinė gryna,
Nepaisyk, kad šlovę tau plėšo kaimynai.
Teisingu keliu eik — žinoki, jog paikas,
Nors loja — nustoja, kai pereina laikas.

Red.