AL. GIMANTAS

     Nepaprastai suintensyvėjusi akcija už laisvą abortų leidimą randa vis daugiau pritarėjų atskirų valstybių įstatymus leidžiančių ir priimančių institucijų tarpe. Kiekvienu atveju, oficialiai ar ne, negimusiųjų žudymas pasiekė pasibaisėtinas proporcijas. Šis nežmoniškas elgesys, jei tikėsime spaudos informatoriais, yra būdingas ne vien šiam kontinentui.

     Veltui plėšosi religines bei moralines vertybes puoselėjančios bendruomenės. Jų protesto balsas, nors ir girdimas, bet tiek maža dėmesio atkreipiąs... Tuo tarpu abortų vykdymas vis plačiau legalizuojamas, lengvinamas, kartais moters "išlaisvinimo" vardu ir visais kitais, net juokingai skambančiais, motyvais.

     Sovietinamoje Lietuvoje šis reikalas gal per daug nedramatizuojamas, bet abortai ir ten tapo kasdieniniu reiškiniu. Jeigu ten esamą padėtį spręsime iš privačių laiškų, tai matysime, kad negimusių kūdikių pasmerkimas mirčiai yra gausus ir keliąs pagrįstą susirūpinimą.

     Tiesioginiai antiabortiniai pasisakymai ar veiksmai, regis, nebūtų populiarūs, nes prieštarautų praktikai ir esamiems įstatymams, bet kartkartėmis pasigirsta blaivių balsų, visai nedviprasmiškai pasigėrinčių atvejais, kai kuri nors būsima motina, pasiryžusi abortui, pakeičia nuomonę ir apsisprendžia gimdyti. Štai praėjusių metų "Švyturio" 22 nr. spausdinami "Ginekologo užrašai" (autorius gyd. L. Maleckas), kurių vienas skyrius kaip tik aptaria mūsų minėtą atvejį.

     "Pacientės vyras, uošvijoje taisydamas stogą, nukrito, labai sunkiai susižeidė ir guli ligoninėje beviltiškoje būklėje. Ji nėščia. Nėštumą nori nutraukti. Psichogeninė trauma dėl vyro būklės galėjo sukelti nesunkios operacijos padidintą reakciją. Pasikviečiau narkotizatorių, kad nėštumą nutrauktume, išjungę pacientės sąmonę, o tuo pačiu — neigiamas emocijas. Eidamas į operacinę su anesteziologu L. Davidsonu, kuris pradėjo žengti pirmuosius gydytojo žngsnius, pajuokavau:

     — Niekada neik uošvei į pagalbą. Tu jai stogą lopysi, o ji tau dukrą atkalbinės, kad busimojo anūkėlio globoti nereikėtų...

     Pasirodo, mano jaunasis kolega žinojo apie šitą atvejį. Jo budėjimo metu buvo atvežtas ligonis, kuris sunkiai susižeidė, nukritęs nuo stogo. Papasakojo, kad pats su gydytojų reanimatorių brigada vos ne ištisą naktį gelbėjo nukentėjusįjį, jau beveik visai nekvėpuojantį. Atgaivinti pavyko, bet ar gyvens — sunku pasakyti. Kai mes užėjome į mažą operacinę, ligonė atpažino mano jaunąjį kolegą, kuris kovojo dėl jos vyro gyvybės. Paklausiau ligonės ne profesionaliai, o tiesiog žmogiškai: jei vyras liks luošas visam gyvenimui, ar ji atsisakysianti jo? Vienas vaikas yra. Ar bus antras — nežinia. Moteris kiek sumišo, bet, žvilgterėjusi į anesteziologą, ilgai nedvejodama, atsisakė aborto ir pareiškė gimdysianti...

     Anesteziologas ne iš karto suprato, bet aš buvau tikras, kad moteris, pamačiusi žmogų, taip ryžtingai kovojusį su mirtimi dėl jos vyro, nebegalėjo pasmerkti pražūčiai to, kuris jau turėjo gyvybės pradžią jos įsčiose".