KUN. V. BAGDANAV1ČIUS, MIC
Kun. V. Bagdanavičius, MIC, domisi mūsų pasakų kilme ir nagrinėja, ką jos savyje slepia. Jis jau yra išleidęs šia tema du tomu knygos "Kultūrinės gelmės pasakose". Šiame straipsnyje jis nagrinėja pupos pasaką, surasdamas labai įdomių minčių iš kultūros bei religijos istorijos. Jis šią pasaką gretina ir su Tolimųjų Rytų legendomis. Šitą jo straipsnį, dedame į jaunimo skyrių, nes jau ne vieną kartą girdėjome jaunimo pageidavimą, kad "Laiškuose Lietuviams" būtų rašoma apie mūsų tautosaką: pasakas, patarles, mįsles. Manome, kad šio straipsnio mintys primins skaitytojams, kaip reikia žiūrėti į mūsų pasakas ir ko jose ieškoti.
Redakcija
Pasaka apie pupą turi daugiau religinės prasmės ir proistorinės gelmės, negu mes paprastai jai teikiame. Pasak didžiojo etnologo ir religijų proistoriko tėvo W. Schmidt, nesąmonės tautosakoje yra vertos didesnio dėmesio, negu jų lengvai suprantami bruožai. Jeigu jos iš kartos į kartą per šimtmečius skirtinguose kraštuose buvo kartojamos, tai tas negalėjo atsitikti be didelio pagrindo, nepaisant to, kad jis mums tiesioginiai jau nėra pažįstamas.
Tuo padrąsinti, patyrinėkime pupos pasaką ir pabandykime sužinoti, kas slepiasi už jos keistenybių. Pagrindu šiam svarstymui priimkime tiesą, kad žmogus iš esmės visada buvo tas pat. Jo pagrindiniai rūpesčiai, kaip nelaimė ir laimė, santykis su dievybe, žmogaus kilmės mįslė, visada buvo tie patys. Tačiau įvaizdžiai šioms mintims išreikšti buvo labai skirtingi, nes buvo skirtingi ir ekonominės kultūros uždaviniai bei darbai. Taigi, iš esmės pasilikdami prie tų pačių žmogiškų rūpesčių, patyrinėkime, ką gali reikšti šios pasakos įvaizdžiai.
Po lova užmiršta pupa išaugo taip aukštai, kad senelis ir senelė ja užkopia į dangų. Atskiri lietuviški variantai pasakoja skirtingus jų nuotykius danguje. Vienas jų yra tas, kad, žmonai nuskynus obuolį, visi obuoliai nukrito, ir senelė, pešdama savo vyro plaukus, bandė juos priraišioti. Tai mums šiek tiek primena Senojo Testamento pasakojimą apie uždraustą vaisių. Kitas senelių nuotykis danguje buvo šitoks: Dievas uždraudė jiems liesti danguje užmaišytą duoną. Tačiau senelė negalėjo iškęsti, neparagavus, "ar gardi Dievo rūgštelė". Dėl to visa tešla išbėgo iš kubilo žemėn. Kitas epizodas pasakoja, kad Dievas uždraudė seneliams danguje sėsti į po lova esantį vežimą. Tačiau, kai tik bobutė įsisėdo, ėmė rateliai važinėtis po visus namus. Senelis niekaip negalėjo jų pavyti (J. Basanavičius. Lietuviškos pasakos įvairios, 2, 195 psl.).
Yra žinomas kultūros ir religijos istorijoje faktas, kad senais laikais vežimas buvo dieviškosios palaimos simbolis. Indijos dievas Varūna atvyksta vežime. Yra lietuviškų pasakų, kuriose moteris — laumė, sėdinti vežime, nugali velnią ir perkūną (L. p. į.,1, 110 psl.). Dėl tos priežasties ir visas rašytinis budizmo turtas yra sudėtas dviejuose vežimuose: didžiajame ir mažajame. Vežimą turi ir graikų legenda apie Phaethoną, dievo Helios ir okeanidės Clymenės sūnų, kurie išsiprašė tėvo pasivėžyti danguje jo vežimu, ir būtų visą pasaulį sugriovęs, jei Jupiteris, Žemei prašant, nebūtų jo savo žaibu išmetęs iš vežimo. Vėliau ši legenda buvo siejama su elektros pagaminimu iš gintaro, kuris buvo atvežtas iš Pabaltijo, kaip sako Charles Anthon (Classical Dictionary, 1023 p.), tačiau mes į tai čia nesileisime. Verčiau įsidėmėkime tai, kad jis sako, jog ši graikiška legenda yra pasisavinta iš Germanų legendų. Mūsų pupos senelė, įsisėdusi į nesuvaldomą dievišką vežimą ir važinėjusis tol, kol vežimas sugriuvo, yra kas nors panašu į tas germanų legendas.
Kalbant apie pupos pasaką, reikia pastebėti, kad joje yra svarstoma viena didžiųjų žmonijos problemų — žmogaus santykis su dievybe. Jau iš šio vieno varianto (L. p. į., 2, 195 psl.) galime pastebėti, kad tos problemos svarstymas jame labai turtingai išreikštas. Konfliktas tarp Dievo ir žmogaus čia yra pavaizduotas ne tik uždraustu medžio vaisiumi, bet ir uždrausta duonos tešla, ir uždraustu vežimu. Iš šių epizodų aiškėja, kad konfliktas tarp Dievo ir žmogaus išsivysto ant kultūrinio pagrindo. Duonos maišymas ir vežimas labiau negu vaismedis liudija, kad čia eina kalba apie kultūrinius išradimus.
Legenda baigiasi santykių nutrūkimu tarp dangaus ir žemės. Tačiau taip pat paaiškėja, kad tie kultūriniai išradimai yra dieviškos kilmės, nes juos senelis ir senelė randa danguje. O kai kurių tautų legendose ir tie seneliai yra suvokiami greičiau kaip dangaus, o ne žemės gyventojai. Vienas lietuviškas variantas pasakoja, kad seneliai danguje buvo vaišinami. Dievas jiems sakė: "Tai či, valgykit ir gerkit, ale unt šitų bliūdu ant stala nežiūrėkit ir ant šitos (ratelis, vežimėlis) nesėskit" (Lietuviškos pasakos, 2, 34 psl.). Kaip matome, šalia uždrausto vežimėlio čia pasirodo ir uždraustas viralas. Legenda iš Seredžiaus pasakoja apie energingesnį pupos keleivį, kuris pavogė Dievo pypkutę (L. p., 2, 34 psl.).
Šie epizodai vaizdingai sako, kad kultūrinės vertybės, surastos danguje, pradeda būti nesukontroliuojamos. Matyt, ši mintis kada nors buvo žmonijoje labai plačiai pasklidusi, nes visai skirtingomis kultūrinėmis formomis yra išreiškiama. Tad atrodo, kad konfliktas su Dievu kultūros dėlei lietuviškuose variantuose pasirodo įvairiais žmonijos kultūros istorijos lygiais. Konfliktas dėl medžio vaisių liudija, gal būt, pirminę maisto rinkimo kultūrą. Konfliktas dėl duonos liudija prasidėjusią javų auginimo kultūrą, o konfliktas dėl viralo liudija prasidėjusią virimo kultūrą. Dievo pypkutės pavogimas greičiausiai yra to paties pobūdžio reiškinys, kurį liudija Prometėjaus legenda. Prometėjus ugnį iš dangaus parnešė taip pat žolės stiebelyje (gr. nartex, lot. ferula). Tai atitinka pypkę lietuviškoje legendoje.
Šiandien senelis ir senelė mums atrodo vargingi prasčiokai, juoko verti neišmanėliai, tačiau ne taip kalba jų darbai. Legendų kūrėjų jie buvo suvokti kaip antžmogiai, kaip žmonės, kurių ryšiai siekė dangų. Šie seneliai yra to paties pobūdžio asmenybės, kurios buvo kitur panaudotos, kuriant dievų parnasus.
Tačiau, tyrinėdami pupos pasaką, susitinkame su sunkesniais klausimais. Kodėl pupa, o ne koks galingas ąžuolas yra pasirinkta kelionei į dangų? Kodėl tas augalas yra išaugęs ne lauke, natūralioje aplinkoje, bet troboje, po lova ar po suolu? Kodėl reikia, kad šiam augalui būtų prakirsta lova, lubos, stogas? Kodėl jis praaugo debesis ir t. t.?
Atrodo, kad raktą šiems klausimams išaiškinti duoda tolimųjų rytų tautų mitologija, pradedant Japonija ir baigiant Indokinija. Tų kraštų legendų atstovaujama mintis yra, kad dangus kadaise buvo labai žemai. Indonezijos legendose nusiskundžiama per dideliu dangaus artumu nuo žemės. Sakoma, kad moteris, grūsdama piestoje, su grūstuvo kotu atsimuša į dangaus lubas. Žmogus, norėdamas išvengti per didelio dangaus artumo, iškirto kenksmingą medį. Dėl to dangus pakilo aukštyn, ir žmonių gyvenimas pasidarė šviesesnis.
W. Schmidt šias legendas aiškina šitaip. Senais laikais, prieš prasidedant žemdirbystei, milžiniški tropiniai miškai dengė didžiųjų upių sritis. Esant tropiniam klimatui, ten visada buvo nuolatinis garavimas, ir tie kraštai buvo ištisai padengti tamsių debesų klodo. Prasidėjus žemdirbystei, tuos miškus pradėjo kirsti. Jų išnaikinimas pakeitė klimato sąlygas iki tokio laipsnio, kad nuolatinis žemųjų debesų klodas išnyko ir, kaip sakoma legendose, dangus pakilo aukštyn. Šiokį tokį šios būklės vaizdą mums gali suteikti "Monsune" lietus laikotarpis, apie kurį sužinojome Vietnamo karo proga. Panaši padėtis buvo tame ruože visoje žemėje, nes ir Afrikos tautose yra padavimas, kad senovėje virš žemės kabojo juodas katilas, kuris buvo stumtuvu pastūmėtas aukštyn (W. Schmidt. Das Mutterrecht. 1955 m., 42-44 psl.).
Šias legendas yra tyrinėjęs japonas F. K. Numazawa savo studijoje "Die Weltan-faenge ir der Japonischen Mythologie" (Paris-Luzern, 1946 m.). Tos legendos kalba apie medį, kuris kliudo daržininkystei. Kai kuriose legendose tas medis yra "liana, kuri, kybodama iš dangaus, kliudo daržovėms" (Schmidt, ten pat).
Nuolatiniai įvairių dangų (suolo, lubų, stogo) perkirtimai lietuviškuose variantuose savyje neturi prasmės. Greičiausiai jie yra tos milžiniškos kirtimo veiklos pėdsakas, kuri viena prasme dangų atitolino, bet kita prasme jį priartino, nes žmonėms pasidarė šviesiau. Tai liudija vienos Laos tautos religinė tradicija.
"Kai Khun Borom organizavo žemę, jis matė, kad iš žemės išdygo liana, kuri augo taip greitai, kad netrukus visa žemė buvo padengta jos šešėlio. Žmonės liovėsi regėję dangų ir buvo netekę šviesos ir šilimos. Karalius įsakė nukirsti šią pamėklišką lianą, bet niekas neišdrįso rizikuoti. Pagaliau sena pora, dangaus vaikai, vadovaudami kirtėjų kariuomenei, nužengė į žemę... ir pareiškė pasiruošę imtis šio pavojingo uždavinio. Tačiau jie reikalavo, kad po jų mirties jiems būtų teikiamos aukos ir kad į juos būtų meldžiamasi, pradedant valgį ir kitus veiksmus. Visi įsipareigojo. Tad jie puolė lianą kirvių smūgiais. Po trijų mėnesių ir trijų dienų ji buvo sunaikinta. Saulė iš naujo sušvito pasaulyje. Įsipareigojimas buvo laikomas. Nuo to laiko yra paprotys, pradedant darbą ar prie stalo, sakyti: 'Ateik, Yo; valgyk, Yo' (Tokie yra šios poros vardai). Išlaisvinti iš mirtino šešėlio, žmonės pradėjo dirbti žemę, kuri buvo pavadinta Muon Then, nes buvo sukurta Then (dangaus)" (Deux tribus de la Region de Phongsaley — Laos septentrional. Henri Roux. Bulletin de L'Ėcole Francaise d'ex-treme orient. Hanoi, 1924. 161 psl.).
Ši šiaurinių Laos tautų legenda, nors yra skirtinga nuo mūsų pasakos, vis dėlto turi visą eilę tų pačių elementų. Čia yra ir du seneliai, turį ryšį su dangumi, ir įvairūs kirtimai, ir žemdirbystė. Pagaliau milžiniška liana, gaivališkai auganti, turi ryšį su mūsų gająja pupa. Reikia pastebėti vieną reikšmingą skirtumą — seneliai Laose ateina iš dangaus, o mūsiškiai užkopia į dangų.
Kitoje Laos tautoje vadinamoje "Mažųjų kalnų žmonėmis", yra padavimas, kad lianos nukirtimas reiškė nutrūkimą santykių tarp dangaus ir žemės.
Kai du atsiskyrėliai, atėję iš Himalajų kalnų, įsteigė miestą, jis buvo visada tamsoje, nes jį dengė lianos šešėlis, o jos šaknys skendo ežere. Ši liana jungė dangų ir žemę. Labai didelio medžio, vardu Ton Hai, šakos ir lapai dar labiau didino tamsą. Šis medis, būdamas į šiaurę nuo ežero, buvo apsuptas lianų, kurios nešė savotiškos formos vaisius. (Tie vaisiai yra kažkoks junginys tarp arbūzo ir riešuto, nes iš jų lukšto gaminami buteliai. V. Bgd.).
Khun Bolom pasiuntė savo tarną ir savo tarnaitę į dangų, kad perspėtų Then (t. y. dangaus) valdovus, jog jis esąs labai prislėgtas, nes nematąs saulės. Dangaus valdovai pasiuntė dangaus gyventojus, kad nukirstų lianą ir Ton Hai medį, o taip pat kad perskrostų du tos savotiškos formos vaisius. Medis buvo nukirstas, o liana nuplauta. Nuo to laiko nutrūko santykiai tarp dangaus ir žemės.
Pirmąjį vaisių perpiovė įkaitintais smailais įrankiais. Pirmieji iš jo išėjusieji žmonės buvo kiek pajuodę nuo suanglėjusios sienos. Toliau darbas buvo tęsiamas su dailidės kaltu. Išėjo kiti žmonės. Jie buvo šviesesenės spalvos. Drauge su jais išėjo įrankiai, drabužiai ir vaisiniai medžiai. Antrasis vaisius buvo perskrostas kirviu. Iš jo išėjo laosiečiai (Finat. Literature Laotienne. Bulletin de L'Ėcole Francaise d'extreme orient, 1917. 447 psl.).
Šioje legendoje turime kitus atitikmenis mūsų pupos pasakai. Čia žmonių pora eina į dangų ir, nukirtus medį, nutrūksta santykiai tarp žemės ir dangaus. Laos tautoje yra padavimas, kad šis, dangų ir žemę jungiantis medis, buvo daržovė (plg. W. Schmidt, ten pat 44 psl. ir Numazawa, 312 psl.).
Atitikmenų pupos pasakoje su "Mažųjų kalnų žmonių" legenda turime Ožkabalių variante. Ten apie žmogų, norėjusį leistis iš dangaus žemyn ir neradusį pupos, šitaip pasakojama: "Rado jis ten, danguje, krūvą riešutų kevalų, tai jis iš tų kevalų nusivijo virvę, prisirišo prie dangaus ir leidosi. Nusileido ant debesų, ir pasibaigė virvės galas. Tai ką jis darys? Nuo debesų teko nušokti. Kai šoko, pataikė į tokią kiaurą pievą, jis ten nuklimpo iki kaklui" (L. p. į., 4, 35 psl.).
Visiškai nesuprantamas virvės vijimas iš riešuto kevalų gali būti išaiškinamas tik Laos legendos įtaka. Šioje legendoje, kaip matėme, pasakojama apie žmonių kilmę iš vaisiaus, panašaus į riešutą. Tik iš šitos legendos galėjo atsirasti ir neįmanoma virvė iš riešuto kevalų.
Kita Laos tautos legenda pasakoja, kad tas paslaptingas vaisius, iš kurio kilo žmonės, buvo arbūzas. "Vienoje žemumoje augo arbūzas su dviem vaisiais. Jis buvo pasikabinęs ant fygos medžio, augančio paupy. Šie abu augalai buvo milžiniško aukštumo ir temdė dienos šviesą. Khun Borom pasiuntė Phu Thao Yo ir jo žmoną pas Praya Then klausti patarimo. Jie užkopė į dangų fygos stuobriu (o ne tiltu). Then įsakė senajai porai nukirsti lianą, bet tik po to, kai du Then, kurie su jais kartu nulips žemėn, bus perskrodę arbūzus. Then juose padarė skyles, pro kurias išėjo žmonės, moterys, gyvuliai, augalai ir t. t. Paskui Thao Yo ir Ya Ngam nukirto fygą. Tokiu būdu buvo nutrauktas ryšys tarp dangaus ir žemės ir nuo to buvo tik geriau" (Alfred Kuehn. Berichte ueber den Weltanfang bei den Indochinesen und ihrer Nachbar Voelkern. Leipzig, 1935. 78 psl.).
Kaip matome, šioje legendoje nelogiškumų taip pat labai apstu. Visų pirma čia pasirodo dvejopi žmonės: tie, kurie kopė į dangų, ir tie, kurie išriedėjo iš arbūzo. Tačiau liana, arbūzas ir fygos medis vaidina tą patį vaidmenį. Ir šio augalo nukirtimas reiškia naujo žmogaus pradžią, kuris jau neturėjo ryšio su dangumi ir dėl to nesiskundė.
Apie tai, kad yra dvejopų žmonių — vieni gyvenantieji danguje, kiti žemėje — įsakmiai kalba Indijos tauta Khasi. "Ant Loom Ding Jeh kalvos buvo sukurti pirmieji žmonės: devynios poros danguje ir septynios žemėje. Jie pasiliko nuolatiniuose tarpusavio santykiuose. Tačiau kai atsilankymas danguje manyta ilgiau užtęsti. Dievas liepė medį nukirsti, ir nuo to dangus pakilo aukštyn" (A. Kuehn, 79 psl.).
Suprantama, kad šiame pasakojime žmonės į dangų bus užkopę medžiu. Ta pati Khasi tauta turi padavimą, kad, kai dangus ir žemė buvo jauni, juos jungė bambos virkščia. Kai tauta tą virkščią nupiovė, dangus pakilo aukštyn (A. Kuehn 79 psl. ir Schmidt 43 psl.).
Dabar grįžkime prie lietuviškos pupos pasakos ir pastebėkime, kad ši pasaka turi pakankamai atitikmenų, jungiančių ją su Tolimųjų Rytų paslaptinguoju augalu, jungiančiu žemę su dangumi. To augalo rūšis jau ir ten įvairuoja nuo lianos iki savotiško riešuto, arbūzo ar kitokios daržovės.
Tiek Tolimųjų Rytų legendos, tiek lietuviškieji pupos pasakos variantai turi bendrą pagrindinę temą — nutrūkimą santykių tarp dangaus ir žemės. Ši tema labai tiesioginiu būdu yra išreikšta Tolimųjų Rytų legendose. Lietuviškosios pupos pasakos variantuose ji yra savaip iškalbinga. Ji čia yra išreikšta ne tiek pačios pupos nutrūkimu, kiek visa eile kultūriškai dorinių įvykių danguje, kurie sukūrė konfliktą tarp Dievo ir žmogaus. Atkreipkime dėmesį į epizodą apie uždraustus medžio vaisius, uždraustą duonos rūgštį, uždraustą viralą ar uždraustą vežimą ir pavogtą Dievo pypkutę. Visi šie epizodai, atskirai paimti, liudija reikšmingus žmonijos kultūros etapus. Jie kada nors sudarė atskirus pasakojimus išreikšti konfliktui tarp Dievo ir žmogaus. Jų atsiradimas lietuviškoje pupos pasakoje liudija bent du reikšmingus dalykus: viena, kad tie žmonės, kurie šiuos epizodus pasakon įjungė, teisingai suprato pupos pasaką, t. y., kad čia eina kalba apie Dievo ir žmogaus santykių nutrūkimą. Ir antra, tie žmonės, kurie įjungė epizodus apie konfliktus danguje dėl vaisiaus, duonos, viralo, vežimo ar ugnies, daugiau ar mažiau žinojo, kad iš tikro tokie konfliktai žmonijos istorijoje yra įvykę. Juos, be abejo, padarė ne viena karta. Šiandien jie, surinkti pupos pasakoje, yra tarsi žmonijos kultūros ir drauge žmonijos religijos metraštis.