FELIKSAS JUCEVIČIUS
III. MENAS IR METAFIZIKA
Žodis "metafizika" iššaukia mumyse įvairias asociacijas. Ji turi skirtingas prasmes ir filosofijoje. Vieniems tai reiškia visuotinįjį sistematinį pažinimą, kitiems — mokslą apie mintį, dar kitiems — samprotavimus apie tai, ko mes negalime pažinti. Bergsonui metafizika yra mokslas apie tikrovę savyje, su kuria mes susiduriame spekuliatyvinėje intuicijoje. Kantas tuo terminu pažymi grynojo proto a priori pažinimo visumą. Tačiau metafizika savo pirmine ir galutine prasme yra mokslas apie būtį. Ji mėgina suvokti pasaulį savo buvimo akte ir surasti to buvimo priežastis, t. y. ji nori įminti būties mįslę. Metafiziniu metodu laikome paprastai tokį tyrimo būdą, kuris eina nuo medžiaginio ir patirto davinio prie užpatirtinės bei suvokiamosios tikrovės. Atskleisti patirčiai neprieinamus esamybės pagrindus yra metafizikos ambicija.
Ar taip suprasta metafizika turi ryšio su menu? Mėginsime rasti atsakymą. Neretai girdime teigiant, kad menas turi vengti metafizikos, kad ji neišaiškina ir negali išaiškinti meno. Kad dažnai estetika pasimeta tuščiose diskusijose, tai tiesa. Bet taip įvyksta ne todėl, kad menas neturi nieko bendro su metafizika, o labiau dėl to, kad estetai yra kartais menki metafizikai. Taip pat ne visai tikslu kaltinti metafiziką nepajėgumu išaiškinti meno kūrinių. Ji net nemėgina jų išaiškinti. Jos pirminis tikslas yra suvokti meno kūrinio esmę apskritai, t. y. giliausiame ir galutiniame buvimo akte. Niekas negalės to padaryti, jei stokos metafizinės įžvalgos, nes suvokti meno kūrinį buvimo akte reiškia ne ką kitą, kaip įžvelgti tai, kas yra "anapus" linijų, spalvų ir formų.
Visi sutiks, kad Mantegnos "Madonos mirtis" yra meno kūrinys. Kai kurie kritikai laiko šį mažytį paveikslą EI Prado muziejaus gražiausiu kūriniu. Meno kūrinys yra taip pat Beethoveno "Devintoji simfonija". Bet kaip labai vienas nuo kito skiriasi savo egzistavimo būdu. "Madonos mirties" meninę egzistenciją sudaro tai, ką Mantegna sukūrė ant drobės spalvomis ir linijomis. Šis kūrinys egzistuos tiek ilgai, kiek jis išsilaikys fiziškai. Tai reiškia, kad paveikslo meninė egzistencija sutampa ir yra vienos trukmės su jo fizine egzistencija. O kaip su "Devintąja simfonija"? Popieriaus lapas su Beethoveno gaidomis dar nėra "Devintoji simfonija". Kaip meno kūrinys, ji pilnai egzistuoja tik tuomet, kai orkestras ją atlieka ir kol atlieka, t. y. ji sutampa su įvairiais instrumentais išgauta melodija, kurią Beethovenas pavadino "Devintąja simfonija".
Menininkui yra, gal būt, svetimi tokie ir panašūs klausimai. Bet meno filosofijoje mes su jais susiduriame, ir jie metafizikoje yra tiek realūs, kiek chemijoje aliejinių dažų sudėtis, kuri menininkui yra, gal būt, taip pat nežinoma, nors ir apsprendžia spalvos kokybę.
Tačiau meno kūrinys nėra tik šiaip egzistuojantis dalykas, t. y. tik fizinis objektas. Jis yra kartu vertybė. Meno kūrinio vertybė glūdi grožyje. O grožio klausimas yra metafizinis klausimas. Aišku, kiek tai liečia grožio ryšį su menu, tai irgi nuomonės skiriasi. Tolstojus mano, kad grožio mistika yra visai nereikalinga meno teorijai. Kantas laiko estetikos pagrindiniu klausimu ne tai, kas yra grožis, bet kas yra tas spręsmas apie grožį. Mūsų laikais estetai vengia iš viso grožio klausimo. Bet Andrė Malraux yra teisus, kai sako: "Grožio idėja, viena iš labiausiai dviprasmiškų estetikoje, nėra dviprasmiška kaip tik estetikoje. Pastaroji gimė vėlai, ir tai buvo pateisinimas. Kurie reikalavo iš meno būti grožio priemone, tai darė paprasčiausiu būdu: jiems grožio pasaulis susidarė iš to, ko jie tikėjosi gyvenime. Kaip yra skonių, taip yra spalvų. Bet žmonės lengviau susikalba apie gražias moteris, negu apie gražius paveikslus, nes beveik visi buvo įsimylėję, o ne visi buvo paveikslų mėgėjai".7
Iš tikrųjų, kaip didelis bebūtų estetų autoritetas, bet vis tiek reikia suabejoti jų teigimu, kad meno diskusijose turime vengti grožio klausimo. Ar pati meno istorija neliudija, kad menas gyveno grožiu anksčiau, negu jis buvo pripažintas menu. Turiu mintyje antikinę Graikiją. Klasikinė graikų kalba neturi net žodžio "menas". Ši tauta jį vadino grožiu. Jai menas reiškė grožį.
Grožio idėja pradėjo blėsti naujaisiais laikais. Edgar Poe laiko šio reiškinio priežastimi aristokratijos išnykimą. Ar mes sutiksime su juo, ar ne, bet turime pripažinti, kad mirtingiesiems nėra lengva įsiveržti į grožio pasaulį. Tai pajėgia padaryti jei ne kraujo, tai bent dvasios aristokratai. Net tie, kurie kalba ta pačia kalba ir panašiai galvoja, sunkiai kartais susikalba šiuo klausimu. Grožio klausimui spręsti reikia jautrios širdies ir aštraus proto, kurie, kaip Clive Bell teisingai pastebėjo, nėra neatskiriami dalykai. Neretai jautrūs žmonės grožiui jaučiasi bejėgiai, kai nori analizuoti grožio sukeltas emocijas. O aštrūs protai neturi kartais iš viso estetinių emocijų.
Aišku, grožio analizė yra prasminga ir atitinka estetiniam išgyvenimui tik tuomet, kai ji remiasi sveikos metafizikos principais. Kaip daugelis estetų, taip ir ne vienas filosofas stipriai klydo, kai mėgino grožį atskirti nuo būties. Tam pradžią davė, tur būt, Platono dialogai, kur skaitytojas gali kartais susidaryti įspūdį, kad grožis yra paskira ir savyje egzistuojanti būtybė. Kai kurie platonistai iš tikrųjų taip galvojo. Tačiau aristotelinės tradicijos mąstytojai laikė grožį transcendentalybe, kurios sąvoka susikeičia su būties sąvoka. Aišku, būtis neturi nuo savęs skirtingų savybių, bet tik išsisako skirtingais požvilgiais. Šiuo atveju grožis būtų vienas būties aspektų. Kalbant mūsų dienų kalba, grožis yra būties savybė bei vertybė, t. y. būtis viename savo vertybės požiūryje. Būtis yra grožis, ir grožis yra būtis. Štai kodėl mes negalime nusakyti grožio, kaip negalime nusakyti būties. Nusakyti reiškia apibrėžti, t. y. vieną sąvoką susieti su kitomis sąvokomis. Bet būties nenusakome kitomis sąvokomis. Mes suvokiame ją betarpiškai daiktuose. Kiekvienas paskiras daiktas priklauso būties pasauliui, ir būtis yra egzistuojančiųjų daiktų visuma. Kai pereiname iš visuotinybės į paskirybę, tai būtis pasirodo staiga kaip paslaptinga tikrovė ar kaip platoniškasis gėris, kuris lyg ir duoda dalį savęs daiktams. Grožis taip pat nesileidžia apibrėžti. Nusakyti grožį būtų tautologija. Taip pat negalima jo pasiekti visuotiniame objekte, t. y. būtyje apskritai. Nes visuotinysis objektas, būtis apskritai ar abstrakčioji būtis neegzistuoja ir tuo pačiu negali būti graži. Tikrai yra ir yra gražūs paskiri dalykai, kuriuos pagimdo gamta ar sukuria žmogus.
Susižavėti meno kūriniu reiškia susižavėti vienu jo vertybės aspektu. Seniausiais laikais menininkas, gal būt, nesistengė ir net neturėjo tikslo sužavėti žiūrovą. Jis siekė tiktai išreikšti tai, kas yra labiausiai tikroviška. Iš gilios pagarbos tam, kas jam atrodo tikrai yra, jis statė dorines šventyklas, piramides, katedras. Kokį beimsime meno kūrinį, kiekvienas išreiškia menininko galutinės tikrovės pajautimą. O kas ta galutinė tikrovė, jei ne būtis? Su galutine būties tikrove susiduriame ne tik religiniame mene. Antikinių laikų statulos aiškiai rodo, kad jos yra ne kokių atsitiktinių pavidalų kopijos, o kūno judesio amžinosios išraiškos. Ar mes imsime Delfų "Lenktyniautoją", Milo "Afroditę", ar Samotraso "Pergalę", visos šios statulos išreiškia kūno tikrovę metafiziniu grynumu. Kur skulptoriui nepasiseka išgauti "galutinės tikrovės", t. y. būties amžinųjų formų, ten nėra ir meno kūrinio. Tai galioja visiems meno kūriniams, neišskiriant portreto. Portretas nėra meno kūrinys, jei jis tėra tik fotografija. Jis tampa meno kūriniu tik tuomet, kai jis išsako tai, kas yra vienkartinio, nepakartotino ir am-žino asmenyje. Kiekvienas žmogus ir kiekviena būtybė slepia savyje metafizinį gilumą. Išgauti tai, reiškia prisiartinti prie idealinės tikrovės. Leonardo da Vinci laikais dailės šedevru yra paveikslas, kurio vaizduotė nebegali daugiau tobulinti, ir "Mona Lisa" yra tas paveikslas. Naujaisiais laikais meno šedevras sutampa su stiliumi, kuris sau palenkia labiausiai brutalius ir nuogus objektus. Kaip pavyzdį imkime Van Gogho "Kėdę" ar Paul Klee "Aplink žuvį".
Galutinė tikrovė, už pojūčių esanti tikrovė, vienintelė tikra tikrovė yra tik viena, bet ji turi begales prasmių. Štai kodėl ji leidžiasi įvairiai interpretuoti ir skirtingai išsakyti. Kai kam ta galutinė tikrovė, ta tikrovė, kur būtis yra grožis, ir grožis yra būtis, yra tik miražas, kurio negalime sučiuopti. Bet jei galutinės tikrovės neapčiuopiame, tai dar nereiškia, kad jos ir nėra. Gal būi, tai tik reiškia, kad nesame poetai. Taip mano Edgar Poe, ir jis yra teisus. Žmogus yra menininkas, nes jis pajaučia tą tikrovę. Menininkas išgyvena ir perduoda šitą tikrovę vis nauju linijų ir spalvų žaismu. Hegelis teigė, kad estetikos objektas yra "grožio imperija". Grožio imperija yra apskritai meno objektas, ir tai todėl, kad grožis yra būtis, pati būtis.
Grožis nukelia mus į "anapus". Jis pastato mus prieš pačią būtį ir atskleidžia horizontus, kur žemė susilieja su dangumi. Menininkai jaučia tai, nors gal ir nežino to. Pažinti nepažįstamąjį, žinoti tai, ko niekas nežino, atsidurti anoj pusėj visų dalykų yra jų ambicija. Tai puikiai suprato Beaudelaire: "Tai yra tas pats nuostabusis, nemirtingasis grožio instinktas, kuris verčia mus laikyti žemę su jos spektakliais, kaip užminą, kaip dangaus atspindį. Nenumaldomasis troškimas visa to, kas yra anapus ir kas apreiškia gyvenimą, yra pats geriausias mūsų nemirtingumo įrodymas. Tai kartu su poezija ir per poeziją ir per muziką siela išvysta anapus kapo esantį grožį. Ir kada neeilinė poema mus pravirkdo, tos ašaros nėra perdėto pasitenkinimo įrodymas, bet labiau liudininkas suerzintos melancholijos, nervų poreikio, netobulume ištremtos prigimties, kuri trokšta jau net šioje žemėje tuojau pasisavinti apreikštąjį rojų."8
Sakėme, kad grožis yra meno objektas. O tai reiškia, kad jis yra meno tikslas. Tai rodo, kaip glaudžiai menas siejasi su metafizika. Kad grožis yra meno tikslas, tai žino tas pats Beaudelaire. Ką jis sako apie poeziją, tai tinka menui apskritai: "Poezijos principas, griežtai ir paprastai, yra aukštesnio grožio žmogiškasis siekimas, ir šis principas pasireiškia entuziazmu, sielos sujaudinimu — entuziazmas visai nepriklausomas nuo aistros, kuri yra širdies apsvaigimas, ir nuo tiesos, kuria gyvena protas. Nes aistra yra natūrali, perdaug natūrali, kad nesukeltų užgaunančio tono grynojo grožio plotmėje, perdaug kasdieniška ir perdaug akiplėšiška, kad nepapiktintų skaidriųjų troškimų, švelnių melancholijų bei kilnių nusivylimų, kurie buvoja poezijos antgamtiniuose plotuose."9
Siekti grožio reiškia visuotinėti. Yra vienas iš paslaptingiausių dalykų, kad žmogus pradeda tikrai bendrauti su kitais, kai jis pasišvenčia kokiam idealui. Kol jis pasitenkina medžiagine egzistencija, tol jis lieka fizinėje izoliacijoje. Kol jis ieško tik savęs, tol jį kamuoja vienatvė. O kai jis pakyla iki anapus horizontų, tai jis savaime pralaužia visas užtvaras. Kodėl didiesiems menininkams nėra socialinių užtvarų nei tautinių sienų? Už tai, kad jie yra visuotinės asmenybės. Jie tapo tokiais, nes gyvena pasaulyje, kur nėra užtvarų nei sienų. Grožis yra būtis, o būtis yra rojus visų tų, kurie nori būti ir būti prasmingai.
Neretai mes skundžiamės, kad mums sunku suprasti kai kuriuos meno kūrinius. Taip yra todėl, kad mes nematome to, kas ten yra. Kai mes stovime prieš paveikslą ir tematome tik linijas ir spalvas, tai iš tikrųjų mes nematome paveikslo. Jei mes norime tikrai matyti paveikslą, tai turime išvysti tai, kas yra "anapus" linijų ir spalvų. Nes tikrovė, kuri meno kūrinyje išsisako linijomis ir spalvomis, nėra apraiškų tikrovė, o būties tikrovė, galutinės tikrovės tikrovė. Pajausti meno kūrinio grožį — tai pajausti jame išreikštą būtį. Joks dailininkas nenori būti neaiškus, bet kartais ir patys didieji dailininkai yra neaiškūs. Tuomi nesistebėkime. Juk jis turi pasakyti tiek daug taip mažame plote. Jis turi savaip išsakyti būtį. Dantės "Dieviškoji Komedija" yra sunkiai suprantamas kūrinys, ir tai todėl, kad joks poetas prieš jį ir po jo nenorėjo pasakyti tiek daug su taip mažai žodžių.
7 Andrė Malraux, min. viet., p. 84.
8 Charles Beaudelaire, L’Art Romantique, Coll. Litterature, Julliard, p. 126.
9 ten pat, p. 127.