PRANYS ALŠĖNAS

     Jeigu pavartytume JAV Kongreso antiamerikietiškai veiklai tirti specialaus komiteto dokumentus, juose rastume ir didelio antikomunistinio veikėjo australo dr. F. Ch. Schwarz pranešimą, kurio mintys apie komunizmą gali būti įdomios ir įsidėmėtinos.

     Pirmiausia jis atsako į jam pateiktus klausimus. Į klausimą, kaip jis apibūdintų komunizmo ideologiją ir moralinius pagrindus, jis atsako:

     — Komunistinė ideologija — bedieviškasis materializmas. Tam tikslui siekti reikia perauklėti žmones, todėl raudonieji ypatingą dėmesį kreipia į moksleiviją ir studentiją. Ką jie studentijai žada? Ogi leidimą dalyvauti pasaulio užviešpatavime ir žmonių charakterio pakeitime. Jeigu komunisto paklausi, kaip jis galvoja pakeisti žmones, tai jis nesvyruodamas atsakys: "Per mokslą!” Tai skamba gana viliojančiai, ypač jauniems studentams, persunktiems ateistine propaganda.

KOMUNISTINĖS DOKTRINOS PAGRINDAI

     Komunizmo doktriną charakterizuoja trys jų įsakymai.

     Pirmasis įsakymas: "Įsidėmėk, žmogau, kad nėra jokio Dievo!” Raudonieji be jokių skrupulų yra ir teoriški, ir praktiški ateistai. Kadangi jie neigia Dievą, tai neigia ir kiekvieną vertybę, surištą su Dievu ir dievybe. Jie neigia moralinį įstatymą, neigia pagrindinius tiesos ir teisingumo principus. Civilizuoto pasaulio moralinės bei etinės vertybės jiems neegzistuoja. Jie pasisavino sau teisę sukurti savus tų vertybių pakaitalus.

     Antrasis įsakymas: "Žmogus yra tik materialinė mašina. Jis yra tik kūnas, kurį pilnai apibūdina ir išreiškia fizika ir chemija. Žmogus neturi sielos ar kokių nors vertybių, skirtingų nuo kitų gyvių. Jis neturi pomirtinio gyvenimo”. Tad jis yra tik evoliucijos produktas, homo sapiens, tinkamas visokiems pakeitimams ir eksperimentams.

     Trečiasis įsakymas: Komunizmas yra ekonominio determinizmo faktorius. Tačiau jis imasi nurodyti ir surasti kiekvieno žmogaus inteligentiškumo kvalifikacijas, jo asmenybės, emocinio bei religinio gyvenimo pasireiškimus, kurie daugiausia turi atsispindėti jų sukurtoje ekonominio determinizmo aplinkoje.

     Galima padaryti išvadą, kad visa tai, ką mes galvojame, jaučiame, tikime, mylime ir garbiname, komunistų akimis žiūrint, yra tik paprasčiausi pasireiškimai, kylantieji iš aplinkybių, kuriose esame išauginti. Tad aplinkybės beaugantį žmogų gali pakeisti iš pagrindų.

     Komunistai galvoja, kad pakeisti žmones jiems neužtruks per ilgai. Paaukoti dvi ar tris žmonių kartas — tai nėra per daug, o taip pat tai nėra labai ilgas laikas. Pavergę svetimus kraštus, jie naikina suaugusius žmones, o vaikus stengiasi auklėti komunistiniais metodais. Žmonių naikinimo jie neskaito žmogžudyste. Šis žodis, ištartas kapitalistų lūpomis, yra tik buržuazinis terminas, reiškiąs žmonių užmušinėjimą blogiems tikslams, bet komunistai naikiną žmonių klases "geriems tikslams”.

KOMUNISTŲ “TAIKA”

     Nežiūrint, koks bebūtų veiksmas ir kiek žmonių išžudoma, jeigu tai daroma komunizmo įsigalėjimo vardan — yra kilnus ir taikingas veiksmas. Komunistai šaukia norį taikos. Taip, jie jos nori. Tačiau kokios taikos? Ogi tokios, kurios metu jie naudosis laimėjimais ir artės prie pasaulio pavergimo. Tad kiekvienas įsitikinęs komunistas, teigdamas norįs taikos, lengvai galėtų praeiti melo detektoriaus bandymą — detektoriaus adatėlės nesujudėtų jo nenaudai. Jo akys žibėte žibėtų, teigiant, kad jis nori taikos.

     Tikrai komunistai nenori karo, nes ko gero, galėtų jo metu sukilti pavergtos tautos. Jie nori tik pasaulio pavergimo. Taikiu keliu tai įvykdyti — jų idealas. Karas — tai tik neišvengiamybė. Komunistams kiekvienas veiksmas, vedąs prie pasaulio pavergimo, yra "taikingas veiksmas”. Jeigu komunistas ima į rankas šautuvą — jame yra "taikinga kulka”. Jeigu jis nušauna savo auką ir užkasa į griovį — reiškia, kad jis jį palaidojo į "taikų kapą”. Kai, pavyzdžiui, kinų komunistai išžudė milijonus kiniečių, jie galvojo vykdą "taikingą darbą” — žmonių perauklėjimą.

     Kai 1956 m. lapkričio mėn. sovietiškieji tankai riedėjo per Vengrijos žemę ir Budapešte traiškė laisvės trokštančius vengrus, tai buvo taip pat sakoma, kad čia siekiama "garbingos taikos”, o kovojama tik su Amerikos sukurstytais buržuaziniais nacionalistais.

     Kai žmogus daro blogus darbus ir tai supranta, tai dar ne taip blogai, bet kai jis blogus darbus laiko gerais, tai jau yra visai tragiška. Ir tai išplaukia iš komunistų filosofijos, neigiančios Dievą, sielą ir žmogaus vertingumą.

KAIP GELBĖTIS?

     Norint gelbėtis nuo komunistinės grėsmės, reikia daug pastangų. Laisvojo pasaulio žmonės pirmiausia turėtų atkreipti dėmesį į jaunimo auklėjimą, įdiegiant jam moralinių vertybių supratimą ir pagarbą žmogui. Taip pat reikia mokyklose supažindinti jaunimą su marksizmo pagrindais, nurodyti šios doktrinos klaidas ir ypač gyvais pavyzdžiais iliustruoti, kur jis žmoniją veda. Pavyzdžių dabar netrūksta. Reikia tik atverti akis.

     Jeigu į tai nebus atkreiptas reikalingas dėmesys, tai Brežnevas su savo sėbrais diena iš dienos artės prie Chruščiovo pasakytų žodžių išsipildymo: "Mes jus palaidosime”. Turimomis žiniomis, Stalinas taręsis su Mao Tsetungu, kad paskutinioji, galutinė pasaulio pavergimo data bus 1973 metai. Jų manymu, pirmiausia reikia sukomunistinti Aziją, Afriką ir Europą. Tada ir iš visų pusių apsupta Amerika nukris į komunizmo sterblę, kaip prinokęs obuolys.