("Laiškų Lietuviams” konkurse trečiąją premiją laimėjęs straipsnis)
GEDIMINAS ŠLIKAS
Kalbant apie moralę ir jos įtaką visuomenei bei mūsų aplinkai, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas yra moralė. Čia yra būtina bent trumpai prisiminti, kad kiekvieno žmogaus gyvenimą tvarko ir labai dažnai nulemia jo paties papročiai. O papročiai yra socialiniais dėsniais ir iš kartos į kartą perduodamais nerašytais įstatymais pagrįstas vienos kurios nors grupės ar visuomenės gyvenimo būdas. Juridine prasme šis gyvenimo būdas negali būti priverstinis, bet tam tikruose rėmuose jis įpareigoja kiekvieno žmogaus laikyseną visuomenėje. Lotynų kilmės žodis moralė kaip tik ir atspindi pavienio žmogaus, šeimos, žmonių grupės ar visuomenės gyvenimo dėsnius.
Šie dėsniai daugiau ar mažiau keičiasi laiko atžvilgiu, nes ir pats žmogus keičiasi. Tačiau jų pagrindai keičiasi tik savo forma, o jų turinys, jų esmė pasilieka pastovūs tol, kol yra pastovi šiuos dėsnius sukūrusi visuomenė. Šį teigimą noriu pailiustruoti pavyzdžiu.
Mūsų senosios kartos atstovai katalikai, praeidami pro bažnyčią ir norėdami išreikšti pagarbą Dievo namams, persižegnodavo ar pakeldavo kepurę. Ilgainiui šis paprotys pasikeitė. Daugelis prasilavinusių žmonių, ir toliau likusių ištikimais katalikais, tokį įprotį ėmė laikyti nemoderniu. Šis įsitikinimas brendo tuo metu, kai įvairiausios "revoliucinės" ir "pažangios" idėjos tapo labiau prieinamos išsilavinusiam žmogui, negu paprastam kaimiečiui. Toks išsilavinęs ir tariamai pažangus žmogus, praeidamas pro bažnyčią, dabar jau nebesižegnojo ir nebekėlė kepurės, bet sukalbėjo kokią nors maldelę. Kaip matome, pagarba Tvėrėjui ir jo namams liko ta pati, pasikeitė tik tos pagarbos forma.
Bet ką bendra turi tokia smulkmena su morale? Atsakymas nėra sunkus. Kiekvienam aišku, kad gyvenimas susideda iš smulkmenų, bet svarbesnis klausimas yra, kaip šios smulkmenos paveikia žmogų, kaip įtaigoja jo sąmonę, kaip jos veikia mūsų moralę.
Moralė — tai žmogaus gyvenimo veidrodis, kuriame atsispindi jo buitis, papročiai, santykiai su kitais žmonėmis ir aplinka. Štai kodėl, kalbant apie moralės kilimą ar smukimą, kalbame ir apie žmonių kilimą ar smukimą ir apie jų nutolimą nuo visuomenės priimtų gyvenimo dėsnių. Matuoti moralę kokiais nors matais nėra lengva. Kas vienam yra moralu ir priimtina, kitam gali būti visiškai nemoralu. Tačiau žmogus, kuris laikosi savosios visuomenės gyvenimo dėsnių, morale laikys tai, ką morale laiko visuomenė.
Laikydami moralę mūsų gyvenimo veidrodžiu, vėl trumpai grįžkime prie minėto pavyzdžio. Iš to pavyzdžio matėme, kad pagarba Tvėrėjui, kurią reiškė tikintis katalikas, liko tokia pati, tik pasikeitė jos forma. Ši pagarba išliko todėl, kad visuomenė išliko krikščioniška, katalikiška. Jeigu ši visuomenė būtų staiga pakeitusi savo įsitikinimus, savo visiems bendrus gyvenimo dėsnius, tai ir pavieniam asmeniui būtų buvę visiškai vis tiek, ar, praeinant pro bažnyčią, žegnotis, kelti kepurę, sukalbėti maldą ar aplamai reikšti kokią nors pagarbą. Tokį savo elgesį, neteikiant bažnyčiai jokios pagarbos, jis tada laikytų visai moraliu ir visiems suprantamu.
Darydami išvadą iš šios trumpos įžangos, galime drąsiai sakyti, kad kiekvienos žmogiškos moralės pagrindu yra pats žmogiškumas, vieno žmogaus meilė kitam, savitarpė pagarba ir savitarpis vienas kito supratimas. Šiuos dėsnius kaip tik ir sujungė visame pasaulyje išplitusi krikščioniškoji moralė, kuri daugiau negu bet kas kitas prisidėjo prie žmogaus taurinimo, jo dvasinės laisvės klestėjimo ir žmogiškųjų idėjų paskleidimo.
Moralė gali kilti ir smukti drauge su mumis. Ji kyla, kai mes savo gyvenime vadovaujamės žmogiškumo dėsniais, kai mes turime užsibrėžtus tikslus, kai jiems įgyvendinti naudojamės kilniomis idėjomis ir kilniais darbais. Mūsų moralė smunka, kai smunka mūsų pagarba mus supančiam pasauliui, kai mūsų darbai ir įsitikinimai netenka kilnumo, kai užgniaužiamas žmogiškumas, kai pavieniai asmenys, žmonių grupės ar net ir pati visuomenė tampa savanaudiška, netenka meilės artimui, nustoja domėtis gyvenimo prasme.
Toks moralės smukimas gali būti iššauktas iš vidaus, išsigimstant žmogui ar visuomenei, o taip pat iš išorės, kai mūsų gyvenimą užklumpa karas, gamtinės katastrofos, suirutės, perversmai, sukilimai. Tokie įvykiai gali vienu užmoju sunaikinti tuos visus žmogiškuosius įstatymus, kuriais vadovaudamiesi žmonės net šimtmečiais galėjo kilniai ir dorai gyventi.
Kalbėdami apie dorą, nepamirškime prisiminti, jog daugelis žmonių moralę kaip tik ir laiko paprasta dora. Tačiau dora yra tik dalis visos didelės moralės, ir būti doru dar nereiškia būti moraliu visais atžvilgiais. Tačiau nesuklysime pabrėždami, kad dora yra vienas svarbiausių moralės pagrindų.
Ne vienam yra žinomi Napoleono žodžiai: "Žmonės yra auksu penimos kiaulės. Mėtau auksą į visas puses ir darau, ką noriu". Šie pikti, žmogų pažeminantieji žodžiai pabrėžia ne tik ano meto žmonių moralės palaidumą, bet ir vieno žmogaus, šiuo atveju Napoleono, neapykantą kitiems žmonėms. O ten, kur viešpatauja neapykanta, negali būti nei doros, nei moralės. Kalbėdamas apie neapykantą žmogui, prisimenu ir vieno modernaus lenkų karikatūristo nupieštą paveikslėlį: prie didelio pilno lovio stovi dvi kiaulės. Viena didelė, riebiai nuaugusi, ryja, kad net ėdalas krinta iš snukio. Kita — mažytė, išdžiūvusi, liesa stovi netoli lovio. Jai net nėra vietos prie jo. Po paveikslėliu toks parašas: "Klausyk, nebūk žmogus! Palik ir man šį tą".
Kiek paniekos, kiek neapykantos reikia turėti žmogui, laikant jį net blogesniu už kiaulę. Ir kaip tik čia mes, nors ir nenoromis, turime pripažinti, kad Napoleonas ir lenkų karikatūristas buvo savotiškai teisūs. Juk ir šiandien yra nemaža žmonių, kurie už auksą yra pasiryžę viską padaryti ir kurie niekada nėra linkę kuo nors padėti savo artimui. Tačiau šie žmonės yra tik išimtis. Jiems neegzistuoja moraliniai dėsniai, jiems nėra žmogiškumo įstatymų. Ir kuo daugiau tokių "žmonių", tuo labiau išsigimsta jų pačių, jų aplinkinių ir juos priėmusios visuomenės moralė.
Kalbėdami apie piktavališką panieką žmogui ir jo darbams, negalime pamiršti, kad vien aštriais žodžiais, akis badančiomis pastabomis negalima pakelti moralės. Kiekviena neapykanta iššaukia kitą neapykantą, kiekvienas atstumiantis, paniekinantis žodis iššaukia tokią pat panieką. Moralę bus galima kelti tik tada, kai žmonių santykiai bus paremti pagarba vieni kitiems, kai vieno žmogaus ir jo darbų vertė bus tolygiai nusprendžiama, kaip ir kito.
Čia galima prisiminti seną kiniečių liaudies priežodį: "Visame pasaulyje yra tik du geri žmonės: vienas jau miręs, o kitas dar negimęs". Gal būt, šis priežodis ir turėjo teisingą ir labai gilią prasmę, bet tai buvo labai seniai. Jeigu šiandien pasaulyje nebūtų gerų žmonių, jeigu nebūtų geros valios, tai daugelio žmonių ir net visų tautų gyvenimas būtų nepakeliamas. Kaip dažnai nesavanaudiška pagalba, žmogiškas rūpinimasis kitais, artimo meilė padeda mums išbristi iš vargo, įgyti naujų jėgų kovoje už gyvenimą, skiepyti dorą savyje. Minėtas kiniečių priežodis atstovauja kitą, krikščioniškajai moralei svetimą pasaulį, ir mes jo negalime suprasti. Tik visiškai gyvenimu nusivylęs žmogus, tik kitų žmonių nuskriaustas ir paniekintas gali patikėti šiuo priežodžiu. Bet kad tai neatsitiktų, būtina neleisti nusmukti mūsų moralei.
Viskas, ką mes ir mūsų visuomenė vadina nemoraliu, gimsta neapykantoje, paniekoje, pavyde, visose žemose žmogaus savybėse, jeigu joms atidaromas platus kelias ir nieko nebedaroma žmogiškumui ugdyti.
Daugelis mūsų senosios kartos atstovų ne kartą piktinosi jaunų žmonių gyvenimo būdu, laikydami jį nemoraliu. O tie jauni žmonės juokėsi, atsakydami: ką išmano senas žmogus apie moralę moderniaisiais laikais? Bet kas gi pagaliau yra tie modernieji laikai?
Per paskutiniuosius dešimtmečius žmonija nuveikė ir pasiekė tiek daug, kad viskam aprašyti neužtektų ištisų knygų. Mums visiems aišku, kaip žmogaus protas sukūrė naują techniką ir pajungė žmogaus gerovei. Mokslas ir technika padarė žmogaus gyvenimą gražesnį, lengvesnį, sveikesnį. Ieškodamas naujų dvasios polėkių, žmogus sukūrė dar puošnesnius meno paminklus, parašė naujas knygas, sukūrė negirdėtas žavingas melodijas, naujas, skambias dainas. Apginkluotas įžvalgiu protu, darbštumu ir drąsa, žmogus įsiveržė į kosmosą, įgyvendino šimtmečiais puoselėtą mintį pasiekti mėnulį. Ir vis tik, nežiūrint visų šitų nuostabių pasiekimų, žemėje vis dar tiek daug neapykantos, paniekos, jungo, skurdo ir pagiežos, jog nenoromis klausi save: ką gi žmogus padarė savo gyvenimo būdui pakeisti? Ir čia pat pamatai, kad ne taip jau daug nuveikta žmonijos moralei kelti, kad tiems moderniems laikams dar trūksta dvasios gilumo. Ir nejučiomis susimąstai.
Ar būtina šiandien merginai, grojančiai violončele Niujorke, koncerto metu nusimesti nuo savęs paskutinį rūbą ir nuogu kūnu pailiustruoti savo muziką? Ar būtina km' nors Austrijos sostinėje Vienoje paskersti kiaulę, išsirengti nuogai, išsitepti tos kiaulės krauju ir ant nusibaigusio gyvulio atlikti kai kuriuos reikalus tik tam, kad būtų pademonstruota prieš "nemodernų" meną? Ar būtina, norint pasirodyti, kad esi jaunas ir pažangus, užsiauginti ilgus plaukus, jų nešukuoti, apsiželdinti barzda, rėdytis keistais ir juokingais drabužiais? Ar būtina?...
Tokiems klausimams nėra galo ir paprastais žodžiais į juos atsakyti nelengva. Tačiau jeigu kurio nors žmogaus sąmonėje gimsta tokie išsišokimai, tai jie parodo ne ką kita, kaip tik nepasitikėjimą savimi ir savo jėgomis. O toks nepasitikėjimas kyla tik tada, kai žmonės atitrūksta nuo kitų, kai netenka ryšio su savąja visuomene, kai nustoja vadovautis tos visuomenės moraliniais dėsniais. Tada kiekvienas žingsnis gali vesti į prarają, kiekvienas žodis gali iššaukti gaisrą.
Labai klysta tie, kurie mano, kad atsisakyti visuomenės ir jos gyvenimo dėsnių yra labai paprasta. Tai be galo sunkus kelias, kuris veda ne prie naujos visuomenės ir naujos moralės sukūrimo, bet prie visiškos izoliacijos ir išsigimimo. Ir kai toks paklydęs žmogus tampa teisėtos visuomeninės kritikos objektu, jis drauge tampa vilku-atsiskyrėliu. Griežia dantimis, baimingai urzgia, norėdamas parodyti jį išauginusiai visuomenei, kad jis kitoks, kad jo keliai kiti, kad jis nereikalingas kitų pagalbos. Ir šios nelygios kovos vaisiai labai liūdni. Norėdamas pasirodyti esąs kitoks, toks "revoliucionierius" baigia savo dienas, kaip visiškai morališkai palaužtas žmogus, netekęs pagrindo po kojomis, netekęs visuomeniškos paramos, o su prarasta morale netekęs ir pats savęs.
Stiprus gali būti tik toks žmogus, kurio darbai ir siekimai yra skirti ugdyti žmogiškumui. Visa kita yra tik apgaulingas šlamštas, kuris keičiasi, kaip keičiasi rūbų mados. O juk iš gyvenimo patirties žinome, kad mada būna du kartus juokinga: pradžioje ir pabaigoje.
Gal būt, senųjų žmonių įsitikinimai ir jaunimo pažiūros iš esmės negali būti visiškai bendros, tačiau bendri siekiai ugdyti žmoguje meilę artimui, puoselėti taurumą, gilinti visas žmogiškąsias savybes turėtų būti kelrodine žvaigžde visiems. Visuomenėje, kuri tokių siekių neturi, smunka ne tik moralė, bet ir žmogiškasis gyvenimo pagrindas. Ji netenka savarankiškumo, jos nariai netenka pagarbos sau ir kitiems, ima vaikytis "svetimų dievų" ir praranda savo vieningumą. O nevieningą visuomenę labai lengva įveikti visokioms gyvenimo audroms, iš kurios pusės jos begrasintų.
Mums, lietuviams, gyvenantiems toli nuo gimtosios žemės, atitrūkus nuo pagrindinio tautos kamieno, blaškant tremties audroms, yra daug lengviau netekti moralinių pagrindų, negu tiems, kurie turi stiprią ir vieningą savąją visuomenę, sveikus ir gyvenimo patirtimi pagrįstus moralinius dėsnius. Mūsų laimei dauguma lietuvių išeivių dar išlaikė bent krikščioniškosios moralės pagrindus, kurie mums ir toliau padeda išlikti pagarbos verta mažuma svetimose šalyse. Tos moralės negalima išugdyti vien tik gražiais žodžiais. Jeigu mūsų pačių moralinės vertybės taps tuo šaltiniu, iš kurio kiekvienas galės semtis naujų jėgų, naujo gėrio ir naujų užmojų, tai bus jau labai daug pasiekta.
Kalbėdami apie moralę ir visus tuos veiksnius, kurie ją įtaigoja, nepamirškime patys save paklausti, ar mūsų moralė kyla, ar smunka. Klausdami patys save, mes įsijausime į moralės svarbą kiekvieno žmogaus gyvenime, suvoksime, kad moralė nėra tik tuščias filosofų ir mąstytojų išradimas, kad ji privalo būti mūsų kūnu ir krauju, jeigu norime, kad ji mums padėtų išlaikyti visas žmogiškąsias savybes, be kurių darnus ir taikingas pasaulis yra visiškai neįmanomas.
Pažvelkime į savo elgesį, į meilę artimiesiems, į savo tikėjimą žmogumi ir įvertinkime savo pažiūras bei įsitikinimus moraliniais klausimais. Jeigu taip peržvelgdami savo papročius, gyvenimo būdą, santykius su kitais žmonėmis ir su Dievu, nepastebėsime savyje jokio krislo, tai reikš, kad mūsų moralė nėra tokia, kokia turėtų būti. Tuščias išsipūtimas, perdėtas įsitikinimas, kad pas mus yra viskas gerai, kaip tik ir yra tie pirmieji faktoriai, kurie veda į nemoralų gyvenimą ir nemoralų elgesį.
Moralei smukti yra daug galimybių. Užtenka tik atsisakyti savosios visuomenės įgyto auklėjimo, žmogiškojo gyvenimo įstatymų — ir kelias žemyn jau čia pat. Kiekvienos tautos ateitis yra jos jaunoji karta. Mūsų lietuviškosios visuomenės uždavinys kaip tik ir yra išauklėti dvasiniai sveikus, giliai ir laisvai galvojančius jaunus žmones, kurie ir toliau skelbtų visam pasauliui, kad mes esame čia, kad mūsų neįveikė gyvenimo audros, kad mūsų nepakirto nesėkmė, vargas ir skurdas. Žmogaus moralė matuojama ne liuksusiniais butais, ne laku žvilgančiais automobiliais, ne puošniais rūbais, bet žmogiškosiomis savybėmis: meile, pasiaukojimu, įsijautimu. Be šių savybių kiekvieno žmogaus kelias, kad ir modernioje visuomenėje, nėra įmanomas. Tiesa, gyvenime yra daug šunkelių, vienas kitas jų kartais veda ir prie tikslo, tačiau kas iš pasiekto tikslo, jeigu jau nebėra jėgų ir užsidegimo toliau gyventi ir kovoti? Tų jėgų netenkame dėl to, kad šunkeliai buvo per ilgi. Tiesus kelias yra daug lengvesnis ir juo daug greičiau nueinama.
Štai kodėl ne tik lietuviškosios visuomenės bet ir kiekvieno lietuvio šventa pareiga turėtų būti moralinių pagrindų skiepijimas savo vaikams. Kokiu būdu tai galima pasiekti, turėtų atsakyti mūsų pedagogai, dvasiškija ir mokslo vyrai. Apie kai kuriuos dalykus gal galima ir ginčytis, bet viena yra neginčijama — moralūs žmonės sutinkami vieningoje, sveikais įstatymais pagrįstoje visuomenėje. Ne veltui priežodis sako: "Pasakyk, kas yra tavo draugai, o aš pasakysiu, kas tu esi".
Baigiant šias eilutes apie mūsų moralę ir jos dėsnius, negalima tvirtu žodžiu pabrėžti, kad ši moralė kyla ar smunka. Šiandieninė moderni visuomenė turi labai daug galimybių moralei žlugdyti. Su skausmu tenka pastebėti, kad šios galimybės vis dažniau panaudojamos. Gal būt, jos tiek nepaliečia mūsų, lietuvių, bet vis dėlto bent netiesioginė jų įtaka vis labiau juntama.
Nuolatinė tautų nesantaika, didesni ar mažesni karai, prievarta, priespauda, diktatoriškas savo valios primetimas, vis labiau iškrypstanti ir perdėta erotika, brutalumas — tai keli faktai iš daugelio, kurie vis labiau įtaigoja žmones, jų laikyseną ir santykius. Nesant gerų pavyzdžių, sekama blogais. Daugelio tautų aukštas pragyvenimo lygis ir medžiaginė gerovė taip pat neigiamai paveikia kai kuriuos žmones. Artimo meilė išblėso, jos vietą labai dažnai užima pavydas, tuščiadvasiškumas ir paviršutiniškumas. Visi šie faktoriai pagreitina moralės smukimą ir paruošia dirvą žmonių savitarpio nesantaikai.
Visi moralės smukimo keliai šiandien yra labiau atviri, negu kada nors prieš tai. Tačiau gilus tikėjimas žmogumi, jo protu ir dvasia, kuriuos mums suteikė Tvėrėjas, gali padėti įveikti šiuos neigiamus moralės smukimo pagrindus ir atverti platų kelią svarbiausiai žmonių bendruomenės moralinei savybei — meilei žmogui. Meile ir tikėjimu pagrįstas gyvenimas iki šiol sugebėjo įveikti visas kliūtis ir atsispirti visoms audroms. Meilė ir tikėjimas padės mums išsaugoti ir savąją moralę.