A. PAŠKUS

     Pernai Šv. Kazimiero kolegija Romoje atšventė 25 metų amžiaus sukaktį. Šis įvykis spaudoje buvo paminėtas net atskiru leidiniu ("Popiežiškoji lietuvių Šv. Kazimiero kolegija Romoje" 1945-1970). Jame prel. Tulaba atskleidžia kolegijos kūrimosi vargus, pamini pasiektus laimėjimus, supažindina visuomenę su jos geradariais ir dabartiniais jos įnamiais. Rektoriaus žodžiais tariant, kolegija "jau nėra verkiantis ir aimanuojantis kūdikis, bet išaugęs, gražus jaunuolis". Iš tiesų, šis 25 m. amžiaus vyras jau nešioja popiežiškos kolegijos titulą, valdo kelis pastatus, ūkį ir koplyčią Romos kapinėse (Campo Verano). Taigi, ji turi vietos priglausti ir gyviesiems, ir mirusiesiems.

     Per tuos 25 metus iš kolegijoje gyvenusių 67 lietuvių klierikų 44 buvo įšventinti kunigais (skaičiai gal nėra visiškai tikri, nes net paties rektoriaus straipsniuose pateikti daviniai kartais vieni kitiems prieštarauja); vienas tapo vyskupu; 11 pakelti monsinjorais. Per tą ketvirtį šimtmečio įsigyta 37 doktoratai (17 iš teologijos, 11 — bažnytinės teisės), 30 licenciato, pora magistro ir keletas bakalauro laipsnių. Pridėjus dar kolegijos politinę svarbą krikščionybės centre, to 25 m. jaunuolio povyza darosi imponuojanti. Pagrindiniu šio jaunuolio "gimdytoju" ir ugdytoju reikia laikyti prel. Ladą Tulabą. Jam už tai priklauso Lietuvos ir lietuvių padėka bei pagarba.

     Vienok skaičiai, išreiškią medžiaginius dydžius, dabarties žmogaus jau nebepatenkina. Su širdgėla jis žiūri į tuščius, milijonais vertinamus vienuolynų, naujokynų, seminarijų rūmus. Žinoma, jisai supranta, kad medžiaginis pagrindas yra reikalingas bet kokiai žmogiškai veiklai, tad ir lietuviškajai sielovadai bei kultūrinei kūrybai. Bet jis taip pat nori žinoti, ką iš tų mūrų išėję, akademiniais laipsniais pasipuošę šviesuoliai veikia. Jis nori patirti, kaip kolegijos auklėtiniai liudija Tą, kuriam jie ryžosi tarnauti; kaip jie sielojasi tos tautos vaikais, kuriais šventojo globai kolegija yra pavesta. Jis tylomis klausia, ar Romos doktorantai prisideda prie teologinės tradicijos išsaugojimo, perdavimo bei išplėtojimo; ar jie seka ir domisi teologine, filosofine ir aplamai krikščioniškosios kultūros raštija; ar auklėtinių ugdymas ir ugdymasis vyksta Bažnyčios atsinaujinimo dvasioje?

     Paprastai dvasinis kolegijos studento gyvenimas sukasi apie dvi pagrindines ašis: bendrabutį, kuriame jis gyvena, ir mokyklą, kurią jis lanko. Pirmasis (bendrabutis) labiau paliečia dvasines bei tautines auklėtinio asmenybės dimensijas. Antrasis (universitetas) brandina protines, intelektualines galias bei profesinį pasiruošimą. Bendrabutis (kolegija) interesuojasi savosios krikščioniškosios bendrijos ir tautos rūpesčiais, o universitetas gvildena visos Bažnyčios ir žmonijos universalines problemas. Tad kolegijos vadovybė turi didesnę įtaką auklėtinių charakterio formavimui, o universiteto profesūra jų intelektualinės erudicijos ugdymui.

     Šv. Kazimiero kolegijos auklėtinių daugumas akademinius laipsnius įsigijo popiežiškame Grigaliaus universitete. Užtat reikia spėti, kad ši mokslo įstaiga bus padariusi didesnę įtaką lietuviams studentams. Tačiau tos jėzuitų vedamos institucijos oras anuomet dar buvo persunktas bergždžių scholasticizmu. Ištisus septynerius metus (1948-1955) Gregorianume praleidęs amerikietis kunigas Rene du Four taip vaizduoja savo Alma Mater: "Buvome indoktrinuojami scholastine filosofija ir teologija (žinoma, viskas dėstoma lotynų kalba). Klasėse mums buvo uždrausta profesoriaus klausti. Studijų namų tvarka draudė net po paskaitų be specialaus vyresniųjų leidimo įeit į profesoriaus kambarį, ieškant privataus pasitarimo. Egzaminai metų gale reiškė ne ką kitą, kaip atrajojimą tų pačių scholastinių tezių, lygiai ta pačia forma ir eile, kaip mums paskaitų salėse buvo paduota... Atmintinis "iškalimas", o ne originalus galvojimas buvo gero studento žymė" (America, June 21, 1969). Iš tiesų, kas gi iš anais laikais Grigaliaus universitete studijavusiųjų galėtų su kun. Rene nuomone nesutikti?

     Gregorianumas, kaip ir kiti bažnytiniai universitetai Romoje, ruošė valdininkus vyskupijų kurijoms (raštinėms) ir dėstytojus jų seminarijoms. Kaip pirmieji privalėjo būti raidiški įstatymų aiškinimo bei pritaikymo legalistai, taip antrieji — išmoktų tezių pažodiniai atkartotojai. Užtat romėniško stiliaus dvasinės seminarijos nepasižymėjo nei minties originalumu, nei kūrybišku gausumu. Teologinės bei filosofinės kūrybos šaltiniai tryško iš teologijos fakultetų, prijungtų prie valstybinių universitetų (Vokietija geriausias pavyzdys) bei "sekuliarinio" stiliaus katalikiškų universitetų. Šitaip Romoje paruošti ir lietuviai kunigai turėjo atlikti panašias funkcijas Lietuvos vyskupijų kanceliarijose bei seminarijose. Bet dar tebesant vartams į Lietuvą uždarytiems, būsimiesiems profesoriams pasiliko atviros tik svetimšalių parapijų durys. O darbas parapijose nėra draugiškas nei raštijai, nei originaliai minčiai. Pagaliau išeitųjų mokslų ir tematika, ir metodas pasirodė labai svetimi šiems laikams. Gal būt, dėl šių priežasčių daugumas kolegijos auklėtinių, Romos bažnytinių universitetų daktarų, ir priklauso prie išlavintų "beraščių" grupės.

     Ačiū Dievui, Grigaliaus universiteto šiandien jau nebeatpažinsi. Jis pasidarė atsinaujinimo krypties rodyklė. Profesūra, dėstymo metodai, gvildenamos problemos alsuoja ne reformacijos amžiumi, bet judriu dabarties šimtmečiu. Karolis Rahner, vienas žymiausių mūsų laikų teologų, Gregorianumo katalikų teologų fakultetą pavadino geriausiu Europoje, o patį universitetą puikia vieta teologijos studijoms (America, May 17, 1969). Pastoralinės psichologijos institutas, marksistinių studijų centras, tarptautinis visuomeninių mokslų centras, krikščionybės ir pasaulio pažangos centras — tai vis ženklai, kurie rodo, kad Grigaliaus universitetas ruošia vadus dvidešimtojo amžiaus Bažnyčiai. Tai yra gera vieta ir Lietuvos Bažnyčios vadams ugdyti.

     Apie antrąjį klierikų asmenybių ugdymo veiksnį (bendrabutį) rašančiajam sunku ką pasakyti. Lietuvių kolegiją (bendrabutį) pirmiau yra gana taikliai aprašęs dr. Jonas Grinius. Reikia tikėtis, kad kolegijos vidaus nuotaika šiuo metu labiau palanki apaštališkos bei lietuviškos sąmonės ugdymui. Vis dėlto ne taip seniai į juostelę įrašytos primicijų kalbos, pasakytos kolegijoje, skamba gerai pažįstama senų aimanų gaida. Per 25 metus iš kolegijos išstojusių klierikų skaičius (arti 30%) taip pat nejaukiai nuteikia. Vien kandidatų atrankos stoka vargu ar galima tokį gausų išstojimą paaiškinti.

     Suminėjus universiteto ir kolegijos įtaką klierikų brendimui, norisi paklausti, kas atsitinka su kolegijos pagamintu "produktu". Kolegijos pastangos siųsti lietuvius kunigus Pietų Amerikos pastoracijai nepavyko. Pvz. keli idealistai užsidegėliai, praleidę keletą metų Čilėje, išsikėlė į kitus žemynus. Suprantama, kad be organizuoto užnugario paramos pavienių svetimšalių kunigų darbas Pietų Amerikoje sunkiai įmanomas. Lietuviams visai svetimi to krašto papročiai, kultūra bei aplinka iššaukia sociologų vadinamąjį "kultūrinį smūgį", vedantį prie emocinio sutrikimo. Tik labai tvirto psichologiško sudėjimo individai gali pakelti kultūrinių džiunglių vienatvę. Daugumas kolegijos kunigų savo iniciatyva susirado Šiaurės Amerikoje vyskupus ir pasidavė jų globai. Šiuo metu keliolika kolegijos kunigų dirba lietuvių parapijose, bet daugumas — kitataučių pastoracijoje. Vienas kitas dėsto aukštosiose mokyklose, vienas kitas kūrybiškai reiškiasi spaudoje arba visuomeniniame veikime. Visus pamažu dilina emigracijos metai. Amžius ir aplinka gal net stipriau zulina ir Lietuvos seminarijoms paruoštus profesorius.

     Štai mažas įrodymas. Pasinaudojant 1970 m. išleistu kunigų sąrašu ir kitais šaltiniais, buvo atrinktos dvi laisvajame pasaulyje gyvenančių lietuvių kunigų grupės. Pirmąją grupę sudarė Lietuvoje gimę, bet šiapus geležinės uždangos gyveną kunigai. Antrajai grupei priklausė visi buvusieji Šv. Kazimiero kolegijos auklėtiniai (kunigai ir klierikai), nežiūrint, ar jie įsigijo akademinius laipsnius, ar ne. Šioje grupėje dar atskirai išryškinami doktoratus gavusieji kolegijos kunigai. Šios abi grupės buvo palygintos katalikiškosios lietuvių spaudos domėjimosi požvilgiu (išsamesnės studijos bent šiuo metu teko atsisakyti). 1970 m. apie 40% "romėniškų" daktarų ir apie 45% kolegijos auklėtinių prenumeravo "Aidų" žurnalą, o pirmosios grupės, t. y. Lietuvoje gimusių ir už geležinės uždangos gyvenančių dvasiškių šį krikščioniškosios kultūros žurnalą prenumeravo 48,5%. Tais pačiais metais apie 41% kolegijos auklėtinių prenumeravo "Laiškus Lietuviams", apie 36% "Tėviškės Žiburius" ir apie 22% "Darbininką". O iš pirmosios grupės kunigų apie 46% prenumeravo "Laiškus Lietuviams", 40,5% "Tėviškės Žiburius" ir 50,8% "Darbininką".

     Nors šie daviniai labai riboti, vis tiek gal būtų galima padaryti šiokias tokias išvadas. Jei spaudos prenumeravimas reiškia jos skaitymą, tai kolegijos auklėtiniai šioje srityje linkę atsilikti nuo savo "paprastų" konfratrų. Kažin ar šis "polinkis" būtų pasikeitęs, jei "Draugo" dienraštis būtų suteikęs prašomus davinius? Šiokią tokią staigmeną pateikė "romėniški" daktarai, parodydami mažiau susidomėjimo krikščioniškosios kultūros žurnalu "Aidais" už savo brolius kunigus "bemokslius". Kažin ar šis faktas reiškia snobišką traukimąsi nuo getu atsiduodančios etninės raštijos, ar emigrantišką atbukimą savo tautos kultūrai, ar pagaliau bendrą viendimensinio, kapitalistinio žmogaus minties ir širdies paralyžių? Kaip ten bebūtų, vien lietuvių kolegijos dėl to kaltinti negalima. Daugiau negu pusė jon įstojusiųjų jau turėjo susiformavę tvirtą vertybių skalę. O seną jautį sunku iš vagos beiškreipti.

     Ne taip seniai Pedro Arrupe, jėzuitų ordino generolas, akademinių metų atidarymo proga Gregorianumo universiteto profesūrai priminė, kad į jų "rankas įdėtas vienas veiksmingiausių įrankių, apsprendžiančių Bažnyčios ateitį". Kažin ar to paties negalima būtų pasakyti ir Šv. Kazimiero kolegijos vadovybei. Jei taip, tai tada lietuvių katalikybės ateitis didžia dalimi priklausys nuo to, kaip ji šiuo įrankiu pasinaudos. Jei taip, tai nustokime kunigus ruošę Lietuvai (nebent jie iš jos būtų atvykę), bet ugdykime juos lietuviškoms bendrijoms vakarų pasaulyje. Jei taip, tai įsidėmėkime labai vertingą istorijos pamoką: Lenino šansas pakliūti į carų sostą yra tiesioginiai proporcingas carų valdymo laikui ir būdui!