V. EL GRECO,
ARBA SIELOS METAFIZIKA MENE
FELIKSAS JUCEVIČIUS
Kad meno interpretacijoje negalime apsieiti be metafizikos, tai jau neseniai sakiau. Šį kartą noriu teigti, kad metafizikai, kaip filosofijai apskritai, yra reikalingas menas. Kadangi tai, ką mintis suvokia, žodžiai kartais nepajėgia išreikšti. Tai padaro dažnai daug geriau skaičiai, garsai ar teptuko brūkšniai. Kad teptuku galima išreikšti daug gilesnę mintį, negu žodžiais, tai liudija renesanso laikotarpis. Renesansas kalba apie daug dalykų, bet ypač apie kultūrinį atgimimą. Šios epochos ideologai buvo platonistai, bet ne jie pagilino filosofinę mintį, o meno atstovai, kaip Michelangelo, Leonardo da Vinci, Dürer, Titiano, Tintoretto ir El Greco. Be šių meno genijų renesanso filosofinė perspektyva būtų likusi lėkšta ir labai ribota. Neretai didieji menininkai yra ir geri filosofai. Vienas El Greco ben-dralaikių, Francisco Pacheco, giria jį kaip "didį filosofą", kuris rašęs daug ir gerai apie meną. Tik gaila, kad joks raštas mūsų nepasiekė. Tačiau kartu džiugu, kad jo gilią filosofinę mintį skelbia jo kūriniai. Iš tikrųjų, EI Greco filosofuoja gyvais vaizdais ir filosofuoja įtikinančiai, tiesiai bei nuoširdžiai.
Nuo pat pradžios EI Greco susidūrė su labai svarbia filosofine problema: pasišvęsti matomajam grožiui, ar ieškoti nematomojo grožio? Kaip jis išsprendė šią problemą savo privačiame gyvenime, mes neturime jokių tikslių davinių, kad galėtume duoti atsakymą. Bet viena yra aišku, kad savo kūryboje jis išsprendė šią problemą dialektiškai. Jis apsisprendė už nematomąjį grožį matomajame grožyje. Jis neabejojo, kad kūno grožis yra Dievo kūrinys. Jis buvo taip pat tikras, kad tai yra kartu žmogiškosios menkystės liudininkas. Jis slepia savyje sugedimą ir mirtį. Niekas kitas žemėje, o tik siela nešioja savyje ateities pažadą, ir jei kas reiškia tikrai šiame gyvenime, tai reiškia tik ji ir niekas kitas.
Tačiau vien tik filosofiniai principai neišaiškina EI Greco kūrybos. Norint suprasti elgrekiškąjį pasaulį, reikia žinoti daug daugiau. Visų pirma reikia žinoti, kad jis gimė Kretos saloje. Jo gimtinė su galingųjų rytų civilizacijų tradicijomis paliko gilius pėdsakus kaip jo kraujuje, taip ir jo pasąmonėje. Paskui reikia žinoti, kad jis buvo Titiano mokinys, nors jo kūriniai turi daugiau panašumo su Tintoretto, o ne su jo mokytojo darbais. Pagaliau, ir tai už vis svarbiau, mes turime žinoti, kad Toledo tapo jo tėvyne ir vienintele tikra meile. Mes beveik nieko nežinome apie EI Greco draugus nei mylimąsias, bet žinome iš jo paveikslų, kaip labai jis mylėjo "patria elegida".
2
Miestai turi savo žmones, savo istoriją, savo pasaulį ir savo sielą. Taip pat Toledo. "O akmenuotoji masė, Ispanijos garbė ir jos miestų šviesa", — taip šį miestą nusako Cervantes. Ir Lope de Vega: "Toledo, garsus miestas, Ispanijos karūna ir šlovė". Europa turi daug įdomių miestų, ne vienas užburia pakeleivį, bet Toledo skiriasi iš visų. Nesakyčiau, kad Toledo yra visa Ispanija, bet tikrai tai, kas yra ispaniškiausio Ispanijoje. Meno pasaulyje Toledo ir EI Greco yra beveik sinonimai. Maurice Barres nebijo sakyti, kad EI Greco — tai Toledo paslaptis. Iš tikrųjų, kas lankėsi Tolede, tas žino, kad jis ir šiandien turi savo žavesį, nes turi savo paslaptį.
Bet mus domina El Greco laikai. Kur glūdėjo ano Toledo paslaptis? Sutaikinime labiausiai į akį krintančių kontrastų. Iš vienos pusės miesto ekonominė gerovė, kurią užtikrino šilko ir plieno išdirbinių industrija, universiteto sukeltas kultūrinis įkarštis, fiestas linksmybės Zocodover aikštėje, didingi renesanso pastatai, katedra, turtingos bažnyčios ir tamsūs vienuolynai... Iš kitos pusės masės vargšų tarp Galicijos, Asturijos ir morų emigrantų, negailestinga inkvizicijos veikla, begalės akmeninių lūšnų, saulės išdegintos kalvos... Visa tai apsupta Tagus upės lėta srove. Tais laikais Toledo nebebuvo sostinė, bet vis dėlto svarbus agonizuojančios ispanų imperijos centras ir tikrai viena iš ispaniškosios katalikybės tvirtovių.
Toledo su savo kontrastais veikė EI Greco giliai ir įkvepiančiai. Tai rodo jo kūryba. Kas lankėsi Niujorko "Metropolitan Museum of Art", tas negalėjo nepastebėti "Toledo", vieno iš EI Greco šedevrų ir garsiausių peisažų dailės istorijoje. Iš pirmo žvilgsnio šis paveikslas nesiskiria nuo kitų miesto paveikslų. Tie patys kasdieniški elementai užtinkami beveik kiekviename šios rūšies peisaže: dangus, kalvos, mūrai, bažnyčių bokštai, medžiai, pievos, keliai, atkrantės. Bet kai įsižiūri giliau, tai greta daiktiškojo elemento, sudarančio būdingą EI Greco meninės išraiškos ypatybę, išvysti dramatinį vaizdą, kuris dailėje paprastai perduodamas žmogiškomis figūromis, o ne peisažu. Tai ir padaro šio miesto paveikslą savaip nepakartotiną, niekados anksčiau nematytą.
"Toledo vaizdas ir planas" yra EI Greco muziejuje Tolede. Šis kūrinys yra savos rūšies geografinis dokumentas. Tačiau ir šičia pajaučiame dailininko sugebėjimą įkvėpti gyvybės negyviems daiktams. Viršutinę paveikslo dalį dominuoja miesto panorama su Alcazar tvirtove, katedra ir bažnyčių bokštai. Danguje Madona, angelų apsupta, laiko arnotą, kuris, kaip legenda sako, buvo padovanotas šventajam Ildefonsui. Apatinėje paveikslo dalyje viename kampe yra klasikinė figūra, simbolizuojanti Tagus upę. Šalia plano, virš debesies, yra Tavera ligoninė. Gal niekas geriau nenusakė šio paveikslo nuotaikos kaip Somerset Maugham vienas herojų: "Dailininkas nutapė tiksliai tai, ką jis matė, bet dvasinėmis akimis. Šiame balkšvai pilkame mieste buvo kažkas nežemiško. Tai buvo sielos miestas, matytas blankioje šviesoje, kuri buvo nei nakties, nei dienos šviesa. Jis stovėjo ant žalios kalvos, bet žaluma ne šio pasaulio, ir apsuptas masyviomis sienomis ir bastijonais, kuriuos galima pulti ne žmogaus pastatytomis mašinomis ar ginklais, o malda ir pasninku, atsidūsėjimais ir apsimarinimais. Tai buvo Dievo tvirtovė. Tie pilki namai, pastatyti iš mūrininkams nepažįstamų akmenų, turi kažką gąsdinančio, ir negalėjai žinoti, kokie žmonės galėtų juose gyventi. Galėjai vaikščioti gatvėmis ir nustebti, nerasdamas jose žmonių, bet ne tuščias, nes jautei kažką nematomo ir vis dėlto aiškiai vidiniai pajaučiamo. Tai buvo mistinis miestas, kuriame vaizduotė sušlubuoja kaip žengiantysis iš šviesos į tamsą. Siena klajoja nuoga šen ir ten, žinodama nežinomąjį ir turėdama keistą absoliuto išgyvenimą, intymų, nors neišreiškiamą.16
Tačiau šis paveikslas yra ypatingas dar tuo, kad jo kampe EI Greco padarė septyniolikos eilučių įrašą, kur jis išdėsto savo estetinius tikslus: "Reikėjo piešti Don Juan Taveros ligoninę detalės forma, nes ji ne tiktai užstoja Visagros vartus, bet dar jos kupolą iškyla virš miesto. Todėl pavaizduodamas tai detale ir pakeisdamas vietą, norėjau labiau parodyti jos fasadą, negu kitus šonus. Jos vietą mieste galima matyti plane. O kalbant apie Madoną, nešančią arnotą šv. Ildefonsui, turiu pasakyti, kad, norėdamas išgauti dekoratyvinį efektą ir dideles figūras, nusprendžiau dangiškus kūnus piešti kaip liepsnas, kurios, esančios toli ir būdamos labai mažos, atrodo didelės".17
Kaip matome, EI Greco jautė reikalą kūnus išdėstyti paveiksle logiška tvarka. Struktūrinis logiškumas reiškia reališkumą, kuris EI Greco kūryboje išsisako nelauktais ir įdomiais pavidalais. Antra vertus, norėdamas praturtinti ir pagilinti įspūdį, jis duoda dangiškoms būtybėms savitas proporcijas. Tuo remdamiesi, kai kurie kritikai, kaip Sanchez Canton, išaiškina religinių figūrų pailgumą. Iš tikrųjų, liepsnos principas išaiškina geriau elgrekiškųjų figūrų "mistiškumą", negu astigmatizmas, paranodiniai polinkiai ar kiti panašūs dalykai.
3
Meno kritikai suteikia EI Greco įvairius titulus ir jo kūrybai užlipina prieštaraujančias etiketes: EI Greco išraiškus realistas, EI Greco giliausias mistikas, EI Greco paskutinis bizantinietis, EI Greco pirmutinis baroko dailininkas, EI Greco paskutinis manieristas, EI Greco ispaniškiausias iš ispanų. Kad visus šiuos elementus galime užtikti EI Greco kūryboje, tai niekas, manau, neužginčija. Tačiau nuostabu tai, kad, nežiūrint elementų įvairumo, jo paveikslai iškyla prieš mūsų akis su visu tikrovės reiškinių vientisumu ir individualiu apibrėžtinumu. Taip yra todėl, kad dailininkas parenga ir suderina įvairius elementus tokiu būdu, kad jie susilieja į meninio vaizdo pilnybę.
EI Greco kūryboje realizmas išsisako savo rūšies nuogumu, kuris turi daugiau panašumo su nieko nebojančiu plikumu, taip ryškiu viduramžių mene, negu su renesanso idealizuotu nuogumu. Net savo vizijų fantastiniam pasauliui jis duoda realistinį atspalvį, ir tai jį kaip tik padaro artimu Zurbaran, Velasqez ir Murillo. Jo personažai atrodo ramūs ir paprasti, bet jų gestai, jų pailgi kūnai, jų žvilgsniai, jų rankos dvelkia kažkokia paslaptimi. Štai kodėl jie atrodo lyg ne šio pasaulio būtybės, nors ir žinome, kad jie yra šios žemės vaikai. Tai kaip tik ir padaro EI Greco kūrybą savotiškai "mistine". Plokščia erdvė bei reljefų klastotos šviesos yra tikriausiai bizantinio palikimo liekanos. Taip pat spalvos primena mums ikonų pasaulį. Ne mažiau ryški manierizmo įtaka jo kūrybai, ypač tai matyti jo ankstyvuosiuose darbuose. Nekalbant jau apie "Piemenėlių pagarbinimą" ir "Pieta", Bassano ir Tintoretto poveikį jaučiame "Marijos dangun ėmime" ir "Šventoje Trejybėje". Ne vienas kritikas iškelia EI Greco "barokiškumą", daugiau ar mažiau ryškų jo paskutiniuose darbuose, žinoma, jei baroką laikysime bandymu "užbaigti kartą visam laikui su tikrove", išsprendžiant jos prieštaravimus. Egon Fiedler laiko EI Greco, kartu su Loyola ir Don Kichotu, ispaniškojo baroko stipriausia išraiška. EI Greco "espanolismo" yra per akivaizdus, kad galėtume tuo suabejoti. Maurice Barrės sako, kad tai yra EI Greco, kuris mums leidžia suprasti Cervantes ir šv. Teresės bendralaikius. Jis apibūdina EI Greco "ispaniškumą" tokiu būdu: "Tas savotiškas darnos ir disonanso mišinys, tas šaltas ir šviesus intensyvumas tarnauja tam tikro morališkumo išreiškimui. Ką reiškia pagaliau šiam keistam konvertitui vaizdas ir pagoniškumas, taip brangūs puikiajai Venecijai. Tolede nekreipia dėmesio į grožį dėl grožio, kaip Italijoje. Dabar jo tapyba išreiškia staigias alternatyvas, pagaunančias ir truputį barbariškas, tos ispaniškos sielos, puikiai nusakytos Sancho prozaiškumu ir Don Kichoto fantastiškumu. Bet fantazija dominuoja".18
Tikrai nežinau, ar visi vienodai supranta EI Greco ispaniškumą. Aišku tik, kad jis yra labai skolingas Ispanijai, ir kad mes negalime tobulai suprasti jo kūrybos, jei nebūsime matę Ispanijos peisažo, miestų ir žmonių. Manau, kad tai galioja ir mūsų Čiurlioniui. Raktas į čiurlioniškąją kūrybą yra lietuviškasis pasaulis. Net jo kosminės vizijos alsuoja lietuvišku lyriškumu.
4
Iš tikrųjų, EI Greco surado savo genijų, kai atvyko į Toledo, tiksliau sakant, kai ėmėsi piešti "Šv. Mauricijaus nukankinimą" karaliui Pilypui II tarp 1580 ir 1584 metų, šiuo metu esantį El Escorial. Šio paveikslo mintis yra paprasta, bet giliai krikščioniška: mirtingosios akys gali matyti tai, ką nuolatos mato tikėjimo akys. Paveikslo priekyje matome Romos legijono karius, diskutuojančius, ar pasirinkti mirtį, ar atsižadėti tikėjimo. Fone, beveik be erdvinio perėjimo, vaizduojama kita scena, kur tie patys kariai stebi kankinamuosius draugus. Danguje matyti angelai su vainikais rankose. Šis paveikslas pasižymi didžiu sugebėjimu suderinti dvasinį gilumą su pajaučiamu tikroviškumu. Stebuklo įtikimumą išreiškia personažų visiškai natūrali laikysena, spalvos, esančios arčiau tikrovės, negu EI Greco bendralaikių, ir ritminis figūrų išdėstymas.
Sugebėjimas derinti dvasinį pradą su medžiaginiu, fantaziją su tikrove gavo subtiliausią išraišką "Grafo Orgaz laidotuvėse". Tai monumentalinis kūrinys ir EI Greco šedevras, kurį drąsiai galime priskirti prie didžiausių vakarų civilizacijos dailės kūrinių. Jis tebėra savo pirmykštėje vietoje, Santo Tome bažnyčioje, Tolede. Pats EI Greco vadino šį paveikslą "savo didingiausiu kūriniu".
Paveikslas susideda iš dviejų dalių: apatinėje vaizduojamos Orgaz laidotuvės, o viršutinėje — jo priėmimas danguje. Priekyje šv. Steponas ir šv. Augustinas, prabangiausiais liturginiais drabužiais, lenkiasi paimti į savo rankas mirusiojo Orgaz kūną, aprengtą flamandiškais šarvais. Už jų stati ir susiglaudę stovi Toledo kilmingieji, kunigai ir vienuoliai. Beveik visi juodais drabužiais. Tačiau negalima sakyti, kad jie būtų labai nustebinti vykstančiu stebuklu, bet tai anaiptol nesipriešina laidotuvių iškilmingai nuotaikai, kuri lengvai pagauna ir žiūrovą.
Viršutinę dalį užima dangus, kur matome Kristų, Dievo Motiną, šv. Joną Krikštytoją, šventųjų ir palaimintųjų būrius, angelą, nešantį Orgaz sielą. Dangaus scena yra tikras laidotuvių kontrastas žemėje. Tuojau krinta į akis žemiškųjų figūrų realistinės formos. Danguje vyrauja vizija, fantazija ir neišsakomybė. Šios dalies pagrindiniai forminiai elementai yra aštriai bėgančios linijos, įžambūs kraštai, spyruoklinės kreivės. Kai kurie ankstyvesnieji kritikai nerado nieko meniško viršutinėje dalyje. Dangus atrodė jiems savos rūšies debesų chaosas, kuriame atsispindi dailininko smegenyse esanti netvarka. Atrodo, kad ši nuomonė turėjo nemažą pasisekimą, nes anksčiau EI Prado muziejuje buvusi net "Laidotuvių" replika, bet be dangaus scenos. Tačiau keičiasi laikai, kreičiasi ir meno kritikų nuomonės. Kas anksčiau atrodė "pamišimo simptomu", tai šiandien laikoma EI Greco geniališkumu.
Iš tikrųjų, dangaus scena nėra kažkoks linijų, spalvų ir figūrų chaosas, o "anapus" samprata tapybinėje versijoje. EI Greco tikslas buvo išreikšti teptuku dvasinio pasaulio metafiziką, kuri esminiai siejasi su apačioje stovinčių tolediečių žemiškąja tikrove. "Anapus" reiškia ne kažką už horizontų, bet kažką psalaptingo giliai žmogaus viduje.
Vėlyvesnėje EI Greco tapyboje dvasinis arba mistinis pradas vyrauja. Šventųjų figūros pasidaro iš tikrųjų lyg liepsnos, kompozicines schemas sudaro kontrastai, paveikslų plokštumos pripildomos trikampinėmis, eliptinėmis ir koncentrinėmis figūromis. Šiam laikotarpiui priklauso "Prisikėlimas". Šio paveikslo siužetas taikliai rezumuoja visą EI Greco kūrybą ir pagrindinę krikščionybės mintį: prisikėlimas yra svarus įrodymas, kad dvasia viršija medžiagą. Žiūrėdamas į kylantį Kristų su pergalės vėliava rankoje, nenoromis prisimeni Plotiną, skelbiantį sielos išsilaisvinimo iš kūno reikalingumą. Tačiau prisikėlimas skelbia daug daugiau, negu tai — jis skelbia ne tik sielos išsilaisvinimą, bet ir kūno išlaisvinimą, t. y. jis skelbia ne tik sielos, bet ir kūno transcendenciją. Nepaneigiamas skirtumas tarp krikščionybės ir "mistiškiausios" pagonybės. Ne mažiau įspūdingos yra "Sekminės". Šičia geometrinis principas dominuoja visą paveikslo struktūrą: ir liepsnos liežuviai, ir rankos, ir kūnai, ir fono plokštuma yra trikampinės formos. Abu minėti paveikslai matomi EI Prado muziejuje.
16 W. Somerset Maugham, Of Human Bondage, A Vintage Book, p.p. 542/3.
17 Maurice Barrės, Greco ou le secret de Toledo, Paris, 1912, p.p. 132/3.
18 ten pat, p.p. 137/38.