Spausdinti

J. VENCKUS, S. J.

     Gal niekados apie žmogų tiek daug nesužinai, negu tada, kai išgirsti šiuos žodžius: "Esu vedęs". Tada sužinai, kad jis turi žmoną, vaikus, šeimą, kurią turi išlaikyti. Moterystė yra "full time job". Yra didelė atsakomybė turėti šeimą, bet kartu ir didelis paties asmens auklėjimasis: reikia paklusti žmonai, reikia laiku pareiti namo pietums ir vakarienei, savaitgalį reikia kur nors išvežti žmoną ir vaikus. Jeigu neprisitaikysi prie šeimos gyvenimo, tai ją sugriausi ir būsi nelaimingas. Šeima yra šventykla ir mokykla, kur išmoksti ir mylėti, ir pakentėti, ir pasišvęsti, o paskui ateis ir atlyginimas, ir laimė. Šeima yra altorius, ant kurio sudedi savo maldas, aukas, pasišventimą.

     Kai mokiniai paklausdavo Sokratą, ar verta vesti, jis atsakydavo: "Būtinai veskite — jeigu gausi gerą žmoną, būsi tikrai laimingas, bet jeigu blogą, tai tapsi mokslininku ir filosofu". Jis pats buvo gavęs blogą, žmoną, užtai tapo filosofu. Jo žmona buvo Ksantipė. Šis vardas tapo piktos, kerštingos ir užsispyrusios moters simboliu. Dar gerai, kad Sokratas, turėdamas blogą žmoną, tapo filosofu, bet kiti tokiais atvejais tampa girtuokliais ir valkatomis.

KUNIGYSTĖ IR MOTERYSTĖ

     Šie du luomai yra labai ryškūs. Juose reikia pasilikti iki mirties. Ilgainiui juose susikuria labai ryškūs tipai su geromis ir blogomis savybėmis. Kunigo luomas labai panašus į gydytojo. Kunigui dažnai prikiša, kad jis per maža rūpinasi žmonių vargais, kad per mažai teikia paguodos patekusiam į nelaimę. Dažnai atsitinka, kad koks nors jaunas žmogus, pvz. studentas, ateina pas kunigą arba pas gydytoją prašyti materialinės pagalbos, nes jis užsikrėtęs venerine liga arba jo draugė tapusi nėščia, o jis pinigų šiems tikslams neturįs. Be abejo, padėtis yra liūdna, bet jeigu kunigas ar daktaras šioms problemoms išspręsti turėtų leisti pinigus iš savo kišenės, tai turėtų būti milijonierius, bet ir tie milijonai gal greitai išsektų, nes tokių nelaimingų atvejų yra labai daug. Kai pamokslų ar paskaitų metu apie tai kalbame, tai tie jaunuoliai nekreipia jokio dėmesio, o kai nepaklusdami protingiems perspėjimams patenka į tragišką padėtį, tai iš kunigo ar daktaro laukia tikrų stebuklų. Kai dėl vieno ar kito šeimos nario sugriūva šeima, tai vyras, atėjęs pas kunigą ar pas psichologą, prašo pasakyti smarkų pamokslą žmonai, o žmona — vyrui. Bet jiems geriausias pamokslas ar patarimas būtų šis anglų priežodis: "Irk pats savo gyvenimo laivelį ir pats pūsk į savo dūdą". Jeigu pats nesistengsi sau padėti, tai ir kitų pastangos nieko nepadės.

     O kokie yra skirtumai tarp kunigystės ir moterystės? Pirmasis skirtumas: į kunigystę paprastai netraukia kokia nors aistra, kaip dažnai atsitinka, kuriant šeimą. Jeigu jaunas vyras, rinkdamasis sau žmoną, bent tiek apsigalvotų, kiek jis galvoja, pirkdamas naują automobilį, tai moterystės tikrai būtų pastovesnės ir laimingesnės. Kitas skirtumas: tiesa, kad kunigystė, kaip ir moterystė, yra sakramentas, bet, bent dabar, lengviau Bažnyčia atleidžia iš kunigystės, negu iš moterystės. Bažnyčia mano neturinti teisės nutraukti moterystės ryšio, nes Kristus yra pasakęs: "Ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria". Mes galvojame, kad šiandien Anglija būtų labai gražus katalikiškas kraštas, jei popiežius būtų leidęs skirtis Henrikui VIII, bet jis į karaliaus prašymą atsakė: "Negaliu".

KO MOTERIS LAUKIA IŠ VYRO?

     Kartą vienoje Montevideo bažnyčioje sakiau pamokslą apie šeimą. Aiškinau, kad svarbiausioji dorybė vedusiųjų gyvenime yra mandagumas. Kai pasakiau, kad vyras turėtų stengtis bent tiek parodyti mandagumo savo žmonai, kiek jis jo rodo savo tarnaitei, tai karštieji urugvajiečiai pradėjo ploti. Juk žmona yra moteris, o kiekviena moteris laukia iš vyro, kad jis būtų džentelmenas. Ispanai savo žmoną vadina "mano ponia". Jeigu žmona tavo namuose bus karalienė, tai tu būsi karalius, jeigu ji bus princesė, tai tu būsi princas, bet jeigu tu iš jos padarysi vergę, tai tik vergę ir teturėsi.

     Kitas labai svarbus dalykas moterystėje — tai nebūti ironišku, nesityčioti iš žmonos ir jos nepajuokti, ypač prie svetimų žmonių. Yra vyrų, kurie mėgsta labai pigiai filosofuoti apie moteris ir juoktis iš jų silpnybių. Tačiau reikėtų prisiminti, kad ir vyrai turi įvairių silpnybių, o moterys turi tokių dorybių, kokių dažnai vyrams trūksta.

     Moterį labai kankina vienišumas. Vyras turėtų tai žinoti. Moteriai labai patinka, jeigu vyras laikas nuo laiko jai paskambina iš darbo; praneša, jeigu vėliau grįš; paklausia, kaip jai sekasi namie. Kartą jauna mergaitė paklausė savo ištekėjusią draugę, koks yra skirtumas prieš ištekant ir ištekėjus. Toji atsakė: "Skirtumas nėra didelis — prieš ištekant, jis išeidavo po dvyliktos nakties, o dabar jis grįžta po dvyliktos". Kartą pastebėjau, kad viena ponia vis mėgdavo užsidėti gintarinius karolius. Tie karoliai nebuvo labai brangūs, bet jai jie buvo labai brangūs ir mieli, nes juos dovanojo vyras už trečią vaiką. Čia labai tinka rusų posakis: "Man nesvarbu, kiek kainuoja dovana, bet man brangi tavo meilė". Vienas berniukas norėjo savo mergaitei nupirkti dovaną, bet nežinojo, kas jai patiktų. Pardavėja jį paklausė, ar mergaitė jį tikrai myli. Kai berniukas patvirtino, tada pardavėja atsakė: "Žinok, kad mergaitei iš mylimo berniuko rankos yra labai brangi net paprasta pievos gėlė".

ESU IŠTEKĖJUSI MOTERIS

     Tikrai bus įdomu ir naudinga daugeliui paskaityti šį ištekėjusios moters pasipasakojimą.

     "Buvau jauna mergaitė. Lankiau mokyklą. Nugirsdavau, kaip berniukai tarp savęs kalbėdavosi, jog aš esanti graži. Už tai, žinoma, nepykau, bet nedaug į tai kreipiau dėmesio. Tik prisimenu, kad mamytė vis sakydavo, jog nereikia lengvai tikėti šelmiui bernužėliui. Mokiausi neblogai. Tėvelis mane beveik garbino ir vis ragindavo išmokti skambinti pianinu ir liepė mokytis svetimų kalbų. Žadėjo mane išleisti pavažinėti po Prancūziją, Ispaniją ir Italiją. Bet kiek tada buvau pramokusi, dabar beveik viską užmiršau, tepasiliko tik vienas kitas paprastas išsireiškimas. Labai mėgau šokti ir šokdavau su visais berniukais, kurie tik mane pakviesdavo. Vieni būdavo meilesni, kiti tik šiaip sau, bet mes, mergaitės, niekad nevengdavome berniukų draugysčių. Kartą susirinkome pamiškėje. Pirmą kartą pamačiau, kad berniukai pradėjo rūkyti kažkokias aromatiškas cigaretes, lyg norėdami uodus nubaidyti. Ir man padavė patraukti. Vėliau sužinojau, kad tai buvo marijuana. Nuėjusi pas vieną jėzuitą išpažinties, pasisakiau, kad rūkiau narkotikus. Jis man patarė nekvailioti, nes kas rūko narkotikus, nedaug tėra vertas. Daugiau jau jų nebeėmiau. Vienas berniukas pradėjo mane dažniau kviesti pašokti. Pirmą kartą parvedęs mane namo, norėjo mane pabučiuoti, bet aš atsikalbinėjau. Sakiau, kad mamytė to nenorinti. Bet jis atsakė:

     — Birute, aš ne tavo mamytę, bet tave noriu pabučiuoti!

     Tą berniuką aš tikrai pamilau ir žinojau, kad jis mane taip pat myli. Kartą jis sakė, kad mane mylįs, kaip dangaus žvaigždes, kaip lauko gėles, ir dar kitokių dalykų pripasakojo, kurių nė neatsimenu. Tik atsimenu, kad tai buvo gražus pavasario vakaras su mėnuliu danguje. Atsimenu, kad jį paklausiau, ar iš tokios meilės galėtų ir mirti dėl manęs. Jis atsakė:

     —    Ne, Birute.

     —    Tai tu manęs nemyli, — užsigavusi pasakiau.

     —    Ne, Birute, — kalbėjo jis, — negalėčiau mirti dėl tavęs, nes mano meilė tau yra nemirtinga!

     Mylėjomės taip, kaip Romeo ir Julija arba kaip Tristanas ir Izolda. Baigėsi metai, baigėme ir mokyklą. Po išleidimo iškilmių atsisveikinome ir pasižadėjome vienus kitą amžinai mylėti. Aš grįžau namo. Jis išvažiavo kažkur toli į vakarus studijuoti. Šiek tiek susirašinėjom. Pagaliau laiškai pradėjo retėti. Išgirdau, kad jis jau vaikščioja su kita mergaite. Kodėl tie berniukai tokie neištikimi? Kodėl Dievas juos tokius sutvėrė? O gal Dievas jų tokių netvėrė, gal jie patys tokie pasidarė, o gal mergaitės yra tokios, kad viena paveržia berniuką nuo kitos?

     Atsirado kitas vyriškis. Girdėjau, kad yra turtingas, turi gerą vietą, gerai uždirba. Nei jis buvo Romeo, nei aš Julija, bet, šiek tiek padraugavus, jis pasisiūlė vesti, ir aš sutikau. Motina mane ramino, sakydama, kad taip atsitinka labai dažnai — ne visuomet mergaitė išteka už savo pirmosios meilės. Mamytė man davė įvairių patarimų, ką aš turinti daryti, kad vyras mane mylėtų. Ji sakė, kad, jeigu vyras mane mylės, tai aš būsiu laiminga. Bet man buvo neaišku. kaip aš galiu įsakyti, kad vyras mane mylėtų, tai priklauso nuo jo. Aš nežinau, ar visi vyrai yra tokie, kaip manasis. Jis yra toks, kaip toje dainoje — kada noriu, myliu, kada noriu — ne. Moterystės pradžioje viskas buvo nauja. Aš tik gailėjaus, kad neklausiau mamytės ir neišmokau geriau virti. Vyras nupirko virimo knygą. Ak, ta virimo knyga! Manau, kad daugiau kiaušinių supyliau ant tos knygos, negu ant keptuvės. Pirkome baldus. Man patiko, kad vyras paliko pasirinkti baldų rūšį mano skoniui. Kambariai atrodė labai estetiškai, vyrui tai patiko. Mano vyras kolegijoje buvo didelis sporto mėgėjas. Tada man tai patiko, bet kai dabar, gimus pirmajam vaikui, jis laksto su savo draugais po sporto aikštes ir valandų valandas namie žiūri sporto programas televizijoje, numetęs nešvarius batus ir kojines ant švarių kilimų, tai man nepatinka. Taip pat labai godžiai žiūri į tas televizijos programas, kur yra daug gražių merginų. Kartais net išgirstu, kaip jis stebisi kai kuriomis jų kūno dalimis. Tada man atrodo, kad jis mane užmiršo, kad jis manęs neįvertina, kad jis žavisi tik kitomis.

     Prisipažįstu, kad ir aš esu padariusi klaidų. Kartą paskambino man vienas vyriškis. Tai buvo mano pirmojo mylimojo balsas. Jis, važiuodamas kažkur tarnybos reikalais, sustojęs čia ir labai norįs mane pamatyti. Pasiūlė susitikti viename restorane. Mane tas balsas ir seni jaunystės prisiminimai, kaip magnetas traukė. Nuėjau. Susitikome. Kaip buvo gražu! Jis puikus vyras, turtingas, vaišingas. Kalbėjome ir kalbėjome, atrodė, kad kalboms nė galo nėra. Jau buvo vėloka. Maloniai atsisveikinome, pasibučiavome ir net "una furtiva lacrima" nuriedėjo. Parėjau namo. Vyras šaltai paklausė, kur buvusi. Pasakiau, kad buvau parapijos salėje lošti bingo. Pamačiau, kad jis buvo nepatenkintas. Vėliau žmonių liežuviai pranešė, kad mane matė restorane. Mano vyras kariškis, bet geras katalikas, šeimoje net vyskupą dėdę turįs, labai įšėlo ir pasakė, kad jei nebūtų katalikas, tai pavartotų revolverį. Nuėjo pas vieną jėzuitą, pas kurį, dar gimnazistu būdamas, buvo atlikęs rekolekcijas. Jėzuitas paprašęs, kad ir aš ateičiau. Kunigas pasakė, kad aš labai kvailai pasielgusi. Aiškino, kad reikėjo tai pasakyti vyrui, pakviesti tą seną mokyklos draugą pas save, drauge pavakarieniauti ir pasikalbėti. Ir aš supratau, kad kvailai pasielgiau. Iš vyro galima visko gauti, tik reikia paprašyti. Aš labai norėjau turėti kailių paltą. Prašydavau ir prašydavau, kol pagaliau nupirko.

     Dar pastebėjau, kad vyrui patinka, jeigu gražiau pasirėdau. Jis tada į kitas mažiau žiūri. Man bedirbant įstaigoje, vienas vyras pradėjo mane labai vilioti. Pasklido ir kalbos, plepalai. Jis pradėjo kitiems girtis, kad jau mane suviliojęs. Įpykusi jį pavadinau niekšu ir pasakiau, kad savo purvinais batais nemindžiotų mano širdies. Aš esu ištekėjusi moteris ir noriu tokia pasilikti iki gyvos galvos".