Skyrių tvarko DANUTĖ BINDOKIENĖ
VERTINGAS LEIDINYS
1971 m. "Vagos" leidykla Vilniuje išleido Mikalojaus Daukšos bibliografiją. Ją paruošė prof. Jurgis Lebedys. Bibliografija yra 152-jų puslapių ir suskirstyta į 8 skyrius, kuriuose suregistruoti M. Daukšos vertimai ar jų ištraukos, literatūriniai, lingvistiniai, biografiniai bei istoriosofiniai raštai apie M. Daukšą, enciklopedijų straipsniai, bibliografiniai šaltiniai ir t. t. Bibliografiją sudaro apie 650 įrašų, taigi ji gerokai pralenkia kitus mėginimus surinkti arti 400 metų laikotarpio raštus, parašytus daugiau kaip 10 pasaulio kalbų apie Mikalojų Daukšą.
Bibliografijos autorius Jurgis Lebedys (1913-1970) parašė ir išleido monografiją "Mikalojus Daukša" (1963 m.). Tai buvo viena iš geriausių pokario metų lituanistikos knygų. Svarstant šią monografiją kaip filologijos mokslų daktaro disertaciją (1963 m.), pageidauta, kad būtų pateikta ir M. Daukšos bibliografija. Ji netrukus buvo paruošta, bet prof. Lebedys neskubėjo su jos išleidimu, vis tobulindamas naujais papildymais. M. Daukšos bibliografija išleista jau po jo mirties.
NAUJOVIŠKAS KAIMAS IR PIKTŽOLYNAI
Vilkaviškio rajone esantis Šeimenos kolūkis pirmasis Lietuvoje šių metų rudenį pabaigė perkelti apylinkių žemdirbius iš atskirų sodybų į miestiško tipo gyvenvietes ir tuo pačiu tapo visai naujovišku kaimu, kurio gyventojai susispietę vienoje vietoje, o laukai sujungti į didelius, parankius apdirbimui masyvus. Taip praneša š. m. "Tiesos" 268 nr., sveikindamas įkurtuves švenčiantį Šeimenos kolūkį. Tik tame plačiame aprašyme nepaminėta, ar noriai laisvų laukų platybę ir savarankiškų sodybų nepriklausomybę mylįs Suvalkijos ūkininkas kėlėsi į tas modernias gyvenvietes ir paliko paskutinį ryšį su savo tėviške, kuri pasmerkta virsti tik piktžolynu. Kitame "Tiesos" numeryje rašome: "Negalima užmiršti dar vieno piktžolių plitimo šaltinio, kuris atsirado mūsų laukuose, — buvusių vienkiemių liekanų. Iškėlus žemdirbius iš vienkiemių į naują gyvenvietę, liko pamatai, molio tvartų sienos, krūvos plytų, seni vaismedžiai ir t. t. Tokie buvusių vienkiemių likučiai apžėlę galybe piktžolių, o tų likučių yra kiekviename kolūkyje".
Ir štai lapkričio pabaigoje derlingosios Suvalkijos laukuose išdygo visa eilė naujų piktžolynų apleistose sodybose, kurių savininkus, perkeltus į naujovišką kaimą, su tokiu entuziazmu sveikina ir "Tiesa", ir partija.
SKRAIDO LIETUVOS KIŠKIAI
Lietuvos girių ir lygumų pilkieji kiškiai gaudomi specialiomis kilpomis ir lėktuvais skraidinami į Gruziją, kur tikimasi juos aklimatizuoti ir parūpinti Armėnijos medžiotojams kiškienos.
LIETUVIŠKA “EGLĖ” VENGRIJOJE
Tarptautiniame lėlių teatro festivalyje Vengrijoje dalyvavo ir Kauno lėlių teatras su lietuvių liaudies pasaka "Eglė". Nors premijos festivalyje nebuvo skiriamos, bet geriausiems vienetams buvo suteikiama teisė pasirodyti Budapešte. Ši garbė teko Kauno ir Prancūzijos lėlių teatrams.
DAUNORO LAIMĖJIMAS
Aštuonioliktame Tulūzos (Prancūzijoje) tarptautiniame vokalistų konkurse, įvykusiame 1971 m. rudenį, dalyvavo 127 dainininkai iš 12 pasaulio šalių. Aukščiausią apdovanojimą, vadinamą "Grand prix", laimėjo Vaclovas Daunoras. (Tarp kitų pasaulinio garso kompozitorių kūrinių jis atliko ir Č. Sasnausko "Giesmę"). Gavus šį įvertinimą, tarptautinė konkursų federacija jau nebeleidžia dalyvauti jokiuose tarptautiniuose vokalistų konkursuose. Prancūzijoje tokie konkursai pastoviai ruošiami nuo 1957 metų.
JIE SENSTA
Laikas keičia mūsų aplinką ir mielų, svarbių, žymių asmenų veidus, krauna metus jiems ant pečių. Tačiau tie žmonės, kuriais tėvynėje žavėjomės savo jaunystėje, kurie ten ir šiandien gyvena, atminimuose dažnai pasilieka nepasikeitę, neatlaidžių laiko rankų nepaliesti. Darosi kažkaip graudžiai nuostabu, atradus spaudoje sveikinimus su tuo ar kitu gausiu mstų skaičiumi, pamačius juodu ant balto, kad ir jie sensta. Štai pora pavyzdžių:
Dainininkei Beatričei Grincevičiūtei jau 60 metų. Ji pradėjo dainuoti Kauno radiofone 1937 metais, ypač pasižymėjusi kaip vienintelė liaudies dainų atlikėja be pritarimo ir populiari dainininkė daugelyje programų, skirtų vaikams.
60 metų sulaukė aktorius Vladas Jurkūnas, pradėjęs reikštis 1930 m. dramos sekcijoje, įkurtoje prie Lietuvių studentų sąjungos, kuri 1936 m. susibūrė į lietuvių teatro trupę, vėliau pasivadinusią "Vaidilos" teatru.
Žymoji pedagogė, meno istorijos ir liaudies meno žinovė ir dailininkė Halina Kairiūkštytė - Jacienė sulaukė 75-rių metų amžiaus. Ji yra viena iš liaudies meno albumo "Audiniai" (I t.) autorių.
AUKSINIS BIBLIOTEKOS JUBILIEJUS
Raseinių rajoninė biblioteka, pirmoji rajoninių bibliotekų tarpe, atšventė 50 metų sukaktį. Bibliotekoje yra apie 25 tūkstančiai įvairių knygų, kurias (kaip rašo "Tiesa" nr. 281) skaito kas trečias miesto gyventojas.
PUSANTRO TŪKSTANČIO DISERTACIJŲ
Vilniaus V. Kapsuko universiteto jungtinėje fizikos, matematikos ir mechanikos fakultetų mokslinėje taryboje spalio mėn. buvo apginta 1.500-ji pokario metais mokslinė disertacija. Jos autorius A. Požėra gavo fizikos - matematikos mokslų kandidato laipsnį.
YRA ŽUVŲ — NĖRA ŽUVIES
Žvejybos laivyno, ypač laivų žūklaujančių gaubiamaisiais tinklais, aptarnavimas kelia rimtą susirūpinimą žvejams. Stokoja priėmimo laivų, vadinamųjų plaukiojančių bazių, kurios iš tralerių perima žuvis ir jas sutvarko transportui į krantą. Keletą tokių žvejybą kamuojančių pavyzdžių pateikia "Tiesa" (nr. 283). Štai žvejybos traleris "Rubikiai" vienu tinklo užmetimu užgriebė 70 tonų vertingų žuvų. Tinklas buvo užmestas vakare, o plaukiojančios bazės teko laukti iki ryto. Žuvys pragraužė tinklą ir pabėgo, o jūreiviai vėl sugaišo dieną, taisydami tinklą. Kitu atveju "Rubikiai" perdavinėjo laimikį į plaukiojančią bazę "V. Mickevičius-Kapsukas", kai buvo paskelbta pertrauka. Jos metu žuvys nugaišo ir 15 tonų laimikio teko išmesti į jūrą. Kitą kartą dėl panašios priežasties traleris neteko 40 tonų žuvų.
Tai tokie kuriozai atsitinka žvejams, o tuo tarpu skundžiasi, kad net pajūrio vietovėse neįmanoma gauti šviežios žuvies. Štai "Švyturyje" rašoma, kad Nidoje, Drevenoje, Neringoje, Rusnėje ar kt. vietovėse net per "didžiąją žūklę" parduotuvėse galima gauti tik šaldytų menkių ir kitokių jūros žuvų, sugautų prie Kanados, Afrikos ar kitų tolimų Atlanto vietovių. Klaipėdos žuvies realizavimo bazė iš žvejų sugeba priimti tik nedidelę dalį sugauto laimikio. Kitas žuvis žuvininkystės ūkiai priversti realizuoti savo nuožiūra. Kartais net ir taip gelbstimasi iš padėties: žuvys atiduodamos žvėrininkystės ūldams, sušeriamos žvėreliams, nes žuvininkystės ūkiuose maža arba iš viso nėra šaldytuvų.
O visa atsakomybė už neišpildomas žūklavimo normas, atrodo, sumetama žvejams, nes "Tiesa" (nr. 283) perspėja: "Žuvų sugavimo užduočių vykdymas gerokai atsilieka nuo grafiko. Todėl būtina sutelkti visas jėgas ir pastangas, kad žvejai neliktų skolingi valstybei".
APIE IŠEIVIUS DAILININKUS
1971 m. "Pergalės" nr. 11 Lionginas Šepetys rašo ilgesnį straipsnį apie išeivius dailininkus, pavadintą "Lietuvių dailė svetur". Straipsnyje pažymima, kad išeivių lietuvių dailė pradėjo faktiškai formuotis ir reikštis tik po II pasaulinio karo, prisijungus gausiems emigrantams iš Lietuvos prie jau svetur gyvenusių lietuvių dailininkų. Šiuo metu mažiau nei penktadalis dabar kuriančių užsienio lietuvių dailininkų yra kurį laiką gyvenę Lietuvoje, likusieji nėra nei buvę Lietuvoje, nei turėję sąmoningesnio betarpiško ryšio su lietuvių tautos gyvenimu, jos kultūra, liaudies ar profesiniu menu. Užsienio lietuvių dailininkų ryšys su Lietuva arba mažiausiai ketvirčiu amžiaus paseno, nutrūko, arba visai neužsimezgė. Bene pats bendriausias ir tikriausias būdas išeivijos dailininkų darbų meniniam lygiui nustatyti — jų dalyvavimas savo naujos tėvynės meniniame gyvenime, oficialiose parodose. Šiuo matu pamatavus, pasirodo, kad tik maža dalis reiškiasi platesniame meno gyvenime, o visų kitų meninė kūryba neišeina iš tautinių mažumų kolonijų veiklos ribų.
Išvykę iš savo tėvynės vyresnieji lietuviai dailininkai, pasak Šepečio, atsidūrė savotiškame vakuume, kuris atsirado, nutraukus visus ryšius su tėvyne ir ilgą laiką nepritapus prie naujos gyvenimo vietos. Tada dailininkui praeitis atrodo mielesnė, dabartis — nepakenčiamesnė, o ateitis — beviltiškesnė.
Išeivių dailėje reiškiasi didžiausi kraštutinumai — nuo natūralizmo iki formalizmo, išplitusios pačios antirealistiškiausios srovės — nuo abstrakcionizmo iki op, kinetinio ar bendravimo meno. Tragedijos kulminacija išeivio dailininko kelyje yra meno pajungimas politinei kovai prieš liaudį, einančią socializmo keliu.
Aukščiausiai išeivių dailininkų tarpe iškeliamas V. Vizgirda, o beskaitant apie jo talentus ir tobulumą, peršasi mintis, kad didele dalimi tie talentai paaugo po to, kai "nenorėdamas tenkintis gimtinės vaizdais iš atminties", Vizgirda nuvyko į Lietuvą, ten suruošė parodą ir buvo apšauktas Judu (viename A. Rūkštelės paveiksle).
Jeigu vyresnieji dailininkai negali atsipalaiduoti nuo savo praeities tėvynėje, tai jaunųjų kūrybos santykis nei su tėvynės praeitimi, nei su dabartimi neturi socialinio, estetinio ar polemikos karščio. Jaunieji yra laisvesni. Iš jaunesniųjų dailininkų pažymimi: A. Skuodaitė, Z. Sodeikienė, V. Krištolaitytė, A. Elskus, K. Zapkus ir kt.
Vyresnės kartos dailininko skausmingus ieškojimus ir blaškymąsi, jų bandymus abstrakčioje dailėje išsamiausiai charakterizuoja A. Galdikas. Paprastuose reiškiniuose jis sugebėjo rasti ir parodyti vidinio nepaprastumo, pakilimo pradus.
Straipsnyje minimi, ir jų kūryba charakterizuojama, beveik visi išeivijoje (Amerikoje, Australijoje, Europoje) šiandien žinomesni ir besireiškią dailininkai. Autorius L. Šepetys, atrodo, gerai susipažinęs su išeivių dailininkų kūryba ir ją aptaria daugiausia objektyviai. Straipsnis iliustruotas V. Petravičiaus, A. Galdiko, V. Kasiulio ir kt. dailininkų paveikslais.
O tėviške! Koks mielas kraštas,
Kurio taip netekau ūmai, —
To neišreikš nė vienas raštas,
Tą pasakys vieni jausmai.
Pr. Vaičaitis