A-LĖ G.

     Perskaičius straipsnį "Kaip jaunimas galvoja" (1971 m., birželio mėn.), pasidarė baisu ir liūdna. Viskas dvelkia palaidumu, rodos, visi tik rėkte rėkia: laisvės, laisvės! Gyvename tokiais laikais, kai kiekvienas, ir galvojąs, ir neišmanėlis, šaukia laisvės. Labai norėtųs pamatyti, kas būtų šioje žemelėje, jei bent dalelę tų reikalavimų tektų patenkinti.

     Bažnyčia buvo šventa ir gerbiama, kol žmonės tikėjo. Tikėjo — reiškia priėmė tai, ką Bažnyčia mokė, ir daug neklausinėjo: kaip, kodėl? Mokėmės religijos, turėjome tikybos pamokas. Kunigas aiškino katekizmą, Senąjį ir Naująjį Testamentą, liturgiją, apologetiką, dogmatiką. Buvo klausimų, buvo ir atsakymai. Buvome patenkinti. Kas kur dabar aiškina ir moko? Ko gi stebėtis, kad dabar ne vienas savo išgalvotą religiją pradeda kurti ir praktikuoti. Kas moralės dėsnius primena? Tad ko stebėtis, jeigu jų niekas nežino ir nesilaiko. Argi šeima, mokykla, bažnyčia dar yra auklėjimo institucijos? Kas nežino, kad jų vietą vis dažniau užima televizija, gatvė, draugai? Visur palaida bala. Kiek galvų, tiek nuomonių.

     Tik stiprios asmenybės išves tautas iš esamo chaoso. Tėveliai, dvasininkai, su nusistovėjusiu galvojimu ir patirtimi, stipriau suimkite vadžias, nustatykite gaires ir veskite pirmyn, tiesiu keliu, be sukinėjimosi į šalis, be klausinėjimo — kaip patinka? Tegul geri pavyzdžiai užkrečia ir patraukia. Dabar yra tiek pasimetusių, tiek paklydusių. Grąžinkime karštą maldą ir nuoširdų giedojimą į mūsų merdėjančias bažnyčias. Lietuviai kunigai, išmokykite visus bažnyčioje nors ir iš esamų lapelių sutartinai skaityti ir lietuviškai garsiai giedoti. Išmeskime tą migdančią tylą, pusgyvį murmėjimą. Tegul skambi giesmė ir karšta malda skverbiasi per duris, per langus ir visus kviečia į vidų bendrai maldai ir Aukščiausiojo pagarbinimui. Daugiau veiklumo dabar reikalauja ir jaunieji, ir vyresnieji.

     Antru ten paliestu klausimu — apie priešvedybinį santykiavimą — tegul pasisako dvasiškiai, sociologai, daktarai ir psichiatrai. Vis dėlto nemanau, kad tie, kurie teigia, kad tai yra visiškai individualus, natūralus dalykas, jaustųsi visai ramūs, praktikuodami panašius veiksmus. O jei vidinis balsas kelia nerimą, tai jau ženklas, kad elgesys nėra toks, koks turėtų būti.